Skyrybos ir pakartotinės vedybos 1 iš 2

 Divorce & Remarriage #1 of 2

Sveiki,

Argi jums patinka, kai jūsų žodžiai išimami iš konteksto? Asmuo, kuris ištraukia jūsų žodžius iš konteksto, gali tvirtai tikėti tais žodžiais, nors jūs žinote, kad neturėjote omenyje to, ką jis manė.  Gali būti sunku priversti jį atsisakyti tikėjimo tuo, ką, jo manymu jūs  sakėte, ir  tikėti tuo, ką iš tikrųjų pasakėte. Kalbant apie Dievo žodį, žodžiai ir kultūra, ištraukti  iš konteksto, gali būti ypač iškreipiami.

Asmuo kovos su jumis dantimis ir nagais už tai, kas, jo manymu, yra tikras ir tikslus Dievo Žodis, nors iš tikrųjų šventąjį raštą reikia suprasti visai  ne taip, kaip jie tiki. Jie ištraukė Dievą iš konteksto. Tikėjimai, pagrįsti Dievo žodžiu, ištrauktu iš konteksto, dažnai sudaro tvirtoves, kurias istoriniais ir konteksto argumentais ne taip lengva įveikti.

 

Norėdami pašalinti  šią bėdą santuokos ir skyrybų klausimais, nustatykime žydų istorijos ir Senojo Testamento Mozės  įstatymo kontekstą, kurį 12metų  berniukas Jėzus galėjo žinoti ir aptarti kalbėdamasis su vyresniaisiais šventykloje. Pasvarstykime Jo dienų religinės minties mokyklų kontekste, kai jis pradėjo tarnystę būdamas apie  30 metų. Pirmiausia supraskime, ką galėjo žinoti it kuo tikėti   1-ojo amžiaus žydas Jeruzalėje.

 

Dievas duoda Izraelio skyrybų įstatymą, apie 1300 BC( Prieš Kristų)

Atminkite, kad Dievas sukūrė santuoką, kai Viešpats Dievas (Kristus) atvedė Ievą pas Adomą į sodą ir taip padarė Jį jų santuokos centru. Tai, kad jie visą gyvenimą gyveno kartu, atskleidžia pirminį ketinimą: santuoka numatyta iki mirties.

 

Bet reikia pripažinti, kad viską, ką Jis sukuria ar duoda žmogui, tuo galima piktnaudžiauti, sugadinti ar sunaikinti. Žinodamas, kad žmogus nupuls, Dievas  suteikė jam išeitį atvejui, jei jis patirtų  nesėkmę ir jam nepavyktų mylėti. Kad kiekvienas žmogus galėtų pradėti iš naujo, jei būtų negrįžtamai prarastas pirminis jo santuokos tikslas, Dievas  Jis Mozei davė skyrybų įstatymą.

 

Pakartoto Įstatymo 24: 1–4, apie 1300 BC(Prieš Kristų)

„Kai vyras vestų žmoną ir su ja gyventų, ir būtų dėl ko nors nepatenkintas ja( nes jis joje rado nešvarumą -ang.vert.), jis parašys skyrybų raštą, paduos jai ir atleis ją . Kai ji išeis iš jo namų, ji gali eiti ir tapti kito vyro žmona. O jei antrasis vyras jos nekenčia ir duoda jai skyrybų raštą arba jei jis miršta, pirmasis vyras nebegali jos vėl laikyti savo žmona, nes ji buvo kito vyro žmona, tai būtų bjaurastis ir būtų nuodėmė žemėje, kurią Viešpats Dievas jums davė kaip paveldą “.

 

Tomas, Džo ir Betė ...

Štai taip. Tai viskas, ką Dievas davė Izraeliui kaip skyrybų įstatymą. Atkreipkite dėmesį, kad išsiskyrę žmonės gali vėl laisvai susituokti be kaltės Dievo ar žmogaus akivaizdoje. Taip buvo mokoma ir praktikuojama iki Jėzaus laikų. Viena sąlyga yra ta, kad susituokę ir išsiskyrę jie gali susituokti iš naujo, tačiau negali grįžti pas savo pirmąjį sutuoktinį.

 

Kodėl? Nes tarkime, kad jūs turite Tomą ir Džoi, o   Beti pirmiausia yra ištekėjusi už Tomo, tada jis išsiskiria, ir  ji išteka už Džoi. Jei Dievas to nedraustų, Beti  galėtų pasakyti: „Man buvo geriau su Tomu nei su Džoi, todėl užmegsiu romaną su Tomu ir išardysiu jo naują santuoką, kad grįžčiau pas jį. "

 

Tai pažeistų skyrybų įstatymo tikslą. Santuoka turėjo būti iki mirties, nebent santuoka buvo nepataisoma, todėl Dievas numatė išeitį - skyrybų įstatymą. Jei Izraelis leistų  elgtis  lengvabūdiškai, iš tikrųjų keisdamas sutuoktinius savo nuožiūra pagal savo geismą, visuomenėje atsirastų geismas ir svetimavimas. Taigi Dievas pasakė, kai išsiskyręs, tu negali grįžti pas buvusį sutuoktinį. Galite susituokti dar kartą, bet ne su buvusiu sutuoktiniu.

 

(Dievas neapibrėžia, ką reiškia „joje rado nešvarumą“, ir tai sukėlė daugiausia diskusijų nuo Mozės per visą istoriją iki Jėzaus laikų. Mes žinome, kad didžioji įstatymo dalis buvo neaiški. Buvo neaišku, kaip žmonės turėtų vaikščioti su Dievu, ir  kaip Jis nori, kad Jo įstatymai būtų taikomi tam tikroje situacijoje. Tačiau žmogus yra  žmogus, Jėzaus laikais fariziejai pridėjo daugiau kaip 800 savo įstatymų, bandydami apibrėžti visus  įmanomus veiksmus, kad būtų galima pritaikyti kiekvienai situacijai. Jėzus nuolat mokė prieš tuos papildomus įstatymus.

 

Dabar persikelkime greitai pirmyn  apie keturis šimtus metų, apie 900 BC.

Kai Saliamonas mirė apie 930 m. Prieš Kristų, jo įpėdinis Rehaboamas pasakė, kad jis žymiai  padidins žmonių mokesčius ir reikės mokėti daug daugiau nei prie Saliamono. Dėl to 10 genčių atsiskyrė nuo Judo, Benjamino, levitų ir likusių kitų genčių, kurios mylėjo Viešpatį  ir gyveno aplink  Jeruzalę, ir persikėlė į šiaurę į Samariją. (Perskaitykite apie tai I Karalių 12 skyriuje)

 

Ten jie įtvirtino savo karalių Jeroboamą, savo kunigus iš žemiausių  visuomenės sluoksnių, tarsi spjaudami Dievui į veidą, atmesdami Jį ir Jo kelius. Paprasčiau tariant: jie nenorėjo vykti į Jeruzalę garbinti Viešpaties. Kai Izraelis išsiskyrė su jais, Judas tapo atskira tauta, kuriai priklausė Benjaminas ir levitai, kurie ir toliau tarnavo kunigais Jeruzalės šventykloje, ir likutis iš kitų Viešpačiui ištikimų genčių. Bet bendrąja prasme mes sakome, kad buvo 10 genčių, kurios atsiskyrė nuo Judo ir Benjamino.

 

Štai kodėl skaitydami Senąjį Testamentą pamatysite nuorodas į „Izraelio karalių“ ir „Judo karalių“. Jie gyveno vieni šalia kitų apie 200 metų neramiuose santykiuose; Judas, turėjo daugiau gerų karalių, tokių kaip Juozapatas ir Josijas, o Izraelis, turėjo daug bedievių karalių, tokių kaip Ahabas. Dievas siuntė į Izraelį daug pranašų, įskaitant Eliją, kad jie bandytų juos sugrąžinti pas Jį.

 

Dievas išsiskiria su Izraeliu: 722 m

Izraelis nuolat buvo neištikimas Viešpačiui, pasirinkdamas garbinti Baalą ir kitus dievus. Pagaliau Dievui neliko nieko kito, kaip palikti juos patirti savo veiksmų pasėkmes ir dvasiškai išsiskirti. Taip Izraelis liko be savo priedangos ir jį užkariavo asirai (10 šiaurinių genčių)  Tai įvyko 722 m. Prieš Kristų, maždaug 200 metų po Saliamono mirties ir jų maištingo atsiskyrimo nuo Judo ir Viešpaties. Tos 10 Izraelio genčių vadinamos „prarastomis Izraelio gentimis“.

 

Tai aprašyta II Karalių 17 skyriuje, įskaitant tai, kaip Asirija perkėlė daugybę užsieniečių į Samariją, kad laikui bėgant likę žydų gyventojai susituoktų su pagonių imigrantais. Šie „pusiau tikrieji“ žydai, neturėjo teisingo  Viešpaties garbinimo, ir tapo nekenčiamais samariečiais evangelijose. Prisiminsite Jono 4 knygoje, istorijoje apie samarietę, kurios Jėzus paprašė vandens, eil.22  Jis pasakė jai: „Jūs nežinote, ką garbinate, bet mes žinome, ką mes garbiname, nes išgelbėjimas ateina iš žydų“. Jų istorija abiems buvo gerai žinoma.

 

Dievas išsiskyrė su Izraeliu, sako Jermijas 600BC .

Jeremijas gyveno po Izraelio sunaikinimo,  prieš pat ir tuo metu, kai Judas buvo sunaikintas dėl jo neištikimybės. Viešpats kalba su Jeremiju apie neištikimą Izraelį ir apie tai, kaip Judas eina jos pėdomis. Jeremijo 3: 1–8 užfiksuota ši istorija ir Viešpaties bylą dėl Izraelio svetimavimo ir (dvasinio) paleistuvavimo su Baalu:

 

"Jie sako, kad jei vyras išsiskiria su savo žmona ir ji tampa kito vyro žmona, ar ji vėl grįš pas jį? Ar žemė nebus labai užteršta? Jūs paleistuvavote  su daugeliu meilužių, tačiau grįžkite pas mane, sako Viešpats .. .. (eil.8) ... ir kai pamačiau visus atvejus, kai atkritęs Izraelis vykdė svetimavimą, išsiskyriau ir padaviau skyrybų raštą. O jos klastinga sesuo Judėja tai matė, nebijojo ir taip pat paleistuvavo  ... "

 

Hozėja

Šis įvykis, kai Dievas išsiskyrė su Izraeliu  vedė į jo sunaikinimą 722 BC (Prieš Kristų) ir tai buvo to meto Hozėjos knygos tema. Viešpats liepia Hosėjai paimti prostitutę į žmonas, ir kyla diskusijų, ar tai buvo alegorija, ar faktai. Bet mes tikrai žinome, kad 2: 2 Viešpats cituoja Izraelio nutarimą dėl skyrybų (Izraeliui), kurį reikia paskelbti miesto senoliams, kartu su rašytiniu skyrybų dokumentu: „... jūs nesate ( jau nebe) mano žmona, aš taip pat nebesu tavo vyras ... “

 

Hozėjos 2: 8 dalyje galite pajusti Viešpaties skausmą dėl Izraelio išdavystės ir Jo skausmą dėl išsiskyrimo, nes Jis sako 8-oje eil.: „Nes ji nežinojo, kad būtent aš tiekiau jai grūdus, vyną ir aliejų ir praturtinau  auksu ir sidabru, už kuriuos ji suteikė nuopelnus Baalui “.

 

14–23 eilutėse Viešpats kalba apie būsimą dieną: „Aš ją viliosiu (nuviliosiu) ir įvesiu į dykumą ir švelniai su ja kalbėsiu ... ir tą dieną ji mane vadins Ishi (vyras) terminas reiškiantis malonumą,  nebe Baali (šeimininkas,valdovas) ".

 

Toliau jis sako eil.19-20: "Tą dieną aš amžinai susižadėsiu su tavimi, susižadėsiu teisume, teisingume, malonėje ir gailestingumu. Susižadėsiu su tavimi ištikimybėje ir  tu pažinsi mano ištikimybę, nes pažinsi Viešpatį “. (Čia žodis „Viešpats“ yra „Jahvė“ arba YHWH, kurį mes žinome kaip Jėzų, kuris yra graikiškas Jahvės, arba Jozuės, arba, griežčiau tariant, YHWH, transliteravimas). Taigi Viešpats, Kristus, sako Izraeliui, kad ateis diena, kai jie pažins Jį - Kristų Jėzų.

 

Greitai pirmyn, 300 metų į priekį: Dievas nekenčia piktnaudžiavimo skyrybų įstatymu, apie 400 m

Malachijo laikais maždaug 400 m. Prieš Kristų korumpuoti kunigai naudojo skyrybų įstatymo neapibrėžtumą tuokdamiesi ir skirdamiesi savo nuožiūra taip, kad Dievas pasakė: „Aš nekenčiu skyrybų“. Tai nebuvo doktrininis teiginys, nes būtent jis davė pradžią skyrybų įstatymui. Taigi nėra taip, kad  jis nekenčia savo įstatymų, jis nekenčia skyrybų, kaip žmonės tai darė.

 

Jis nekenčia netinkamo skyrybų įstatymo naudojimo, nes tai, kad jis davė skyrybų įstatymą, reiškia, kad kartais skyrybos yra jo nuostata nekaltam sutuoktiniui.

 

Malachijaus laikų kunigai taip pat aukojo tik pačius blogiausius gyvūnus, blogiausius javus ir nevykdė davimo potvarkių, kurie iš esmės skirti tam, kad niekas nepatirtų jokio trūkumo Izraelyje. Daug pastorių, cituoja o Malachijo knygą 3 prieš paaukojimus, galbūt nesuvokdami 6 dešimtinių per 7 metus  (7-ais metais nebuvo duodamos dešimtinės). 4 iš jų grįždavo pas žmones arba apskritai niekada nebūdavo pas kunigus. Dauguma buvo grąžinamos davėjams po to, kai kunigai pasiimdavo pakankamai aukai ir savo pragyvenimui.

 

Taigi mes padėjome istorijos ir žydų kultūros pagrindą, kad nustatytume Jėzaus gyvenimo sceną pirmajame amžiuje. Jėzus niekada neprieštaravo jokiam Mozės įstatymui, nors jis prieštaravo daugeliui iš 800 fariziejų įstatymų, kurie buvo pridėti prie įstatymo. Galų gale Kristus kalbėjo su Moze iš degančio krūmo - Jėzus teigia esąs Tas, kuris kalbėjo su Moze Jono 8: 56–59, kai Jis save įvardija kaip „Aš ESU“.

 

Taigi viską, ką, jūsų manymu, Jėzus pasakė apie santuoką ir skyrybas, reikia įtraukti į kontekstą, kad Jis yra Mozės įstatymo autorius ir kaip Žmogaus Sūnus, gerai išsilavinęs ir žinantis Jo reikšmę ir tikslus. Mes pažvelgsime į tai, ką Jėzus pasakė, kitą savaitę pagal Įstatymo 24: 1–4 skyrybų įstatymą.

 

Iki tol laiminu!

John Fenn