Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2021 m. gegužės 23 d., sekmadienis

Levitų knyga 4 iš 4


Leviticus 4(4) 

Sveiki,

Praeitą savaitę pasidalinau apie atpirkimą, at-one-ment.(tapimą vienu) Šiandien- kodėl ožys buvo auka už nuodėmę , ir kodėl atpirkimo ožys buvo išvejamas į dykumą.  Tačiau pirmiausia leiskite man  pasakyti: „Levitų knygoje“ yra daug daugiau dalykų, nei aš


dalinuosi šioje serijoje. Pvz., Kaip gyvūnų skirstymas į švariu ir nešvarius  buvo labiau susijęs ne su jų sveikata, nei  su vaizdu, kad jie, Izraelis, buvo švarūs ir ypatingi Viešpačiui unikaliai atskirti  Jam, virš visų kitų  žemės tautų.


 Tai patvirtina Petro vizija apie Apd 10, 9–16, kai ant milžiniškos paklodės mato švarius ir nešvarius gyvūnus, o jam 3 kartus buvo liepta žudyti ir valgyti. Petras atmeta tą įsakymą sakydamas, kad niekada nevalgė nieko nešvaraus. Tada Viešpats sako, kad vizija nėra dietinė pamoka, bet parodydamas jam, kad Dievas apvalė ir „švarius, ir nešvarius“ žmones. Jam buvo liepta nevadinti nešvariu to, ką Dievas apvalė. Jam vis dar galvojant apie tai, Romos šimtininko Cornelius atstovai pasibeldė į duris. „Eik su jais niekuo neabejodamas, nes aš juos pasiunčiau“, - buvo pasakyta jam.

 

Galėtume kalbėti apie taisykles, kaip reikėjo druskos deginant auką. Jėzus Mato 5: 13 sakė, kad mes esame žemės druska, ir kiekvienas žydas, kuris klausosi, būtų supratęs, kad jis kalba apie prieskonius gyvenime, auka Dievui yra druska pasūdytas gyvenimas, kad žemė negali „blogėti“ „arba„ pagesti “tol, kol esame jame ir liekame„ sūrūs “ pasauliui ir dar daugiau.

 

Jie būtų susieję Skaičių 18:19 apie druskos sandorą, ir Dovydas taip nurodė II metraščių 13: 5. Druska yra konservantas, skonio stipriklis, ji taip pat reiškia bendruomenę ir šeimą prie stalo. Tai nurodo Avinėlio santuokos vakarienę, kur visi esame susirinkę kaip viena didelė šeima.

 

Kitas dalykas yra tai, kaip kunigams buvo duota aukų, paaukotų deginamojoje aukoje odos,  kad būtų galima jas dėvėti (3 Mozos 7: 8). Šia auka už nuodėmę jiems teikiama danga simbolizuoja Adomo ir Ievos  padengimą Viešpaties paaukotu gyvuliu ir aprengimą jų „šlove“, odomis. Tai simbolizuoja, kaip mes dabar apdengiami Viešpaties šlovė, atsiradusia per Jo paties „deginamąją auką“.

 

Bet niekas tai nejaudina, kaip tai, ką randame Levitų knygos viduryje: Atpitkimo dienos aukos.

3. Mozės 16: 7 sakoma, kad Aaronas atves Viešpačiui du ožius ir mes burtus dėl jų ; Viena bus auka už nuodėmę, kurios kraujas bus pašlakstytas palapinės šventoje šventojoje vietoje, reiškiantį į dangų įžengiantį Jėzų kaip paskutinę auką. Kitas bus dykumoje mirštantis arba pabėgęs ožys arba „gyvas ožys“. Šie du ožiai yra dviguba Mesijo prigimties rūšis, nes vieno kraujas bus pašlakstytas šventų švenčiausioje  vietose prieš patį Dievą, o pabėgęs ožys bus nuvestas į dykumą mirti iš pasitraukęs iš Dievo akivaizdos.

 

Ėriukas  čia nenaudojamas norint suprasti, kaip Jėzus „tapo mums nuodėme“: ožys yra nuodėmės simbolis, kaip Jėzus pasakė Mato 25: 32-33, kad sugrįžęs jis atskirs avių tautas nuo ožių tautų.

 

12 eilutėje Viešpats liepia Mozei pamokyti Aaroną, kad prieš aukodamas du ožius Dievui, Aaronas turėjo pasiimti degančius smilkalus, „kurie buvo smulkiai sutrinti“, į šventą vietą, kad dūmai uždengtų Sandoros skrynią ir užpildytų šventąją vietą, „kad jis nemirtų“.

 

Smilkalai yra šventųjų maldų simbolis, matoma Apreiškimo 5: 8 ir 8: 3-4, o platesne prasme čia yra Mesijo užtarimas žmonijai, Jo auka, Jo atėjimas pas Tėvą į Šventų Švenčiausią.

 

Dėl šios priežasties smilkalai buvo „sumušti smulkiai“ arba sutrinti  į mažus gabalėlius, o tai rodo kankinimus, kuriuos Jėzus patyrė aukodamasis dėl žmonių ,  „kad mes nemirtume“ Dievo akivaizdoje.

 

Izaijo 52: 14 sakoma: „Daugelis Juo stebėsis, nes Jo išvaizda buvo sugadinta labiau nei bet kuris kitas“. Sumušimas į mažus gabalėlius reiškė, kad ugnis sunaikins kiekvieną smilkalų gabalėlį, rodantį į visą Jėzaus darbą ant kryžiaus.

 

Kai sumuštų smilkalų dūmai pakilo, kad visiškai užpildytų šventųjų švenčiausią , kaip Jėzaus darbo užbaigtumo simbolis, mums dar kartą parodoma, kad kryžiaus darbas buvo pabaigtas. Jo aukos „dūmai“ visiškai užpildė Tėvo Dievo artumą.

 

Auka už nuodėmę

3. Mozės 16: 16-20 Viešpats sako Mozei, kad ožio kraujas apšlakstomas ant daiktų  šventoje vietoje, kad Izraelis taptų  vienu, o tai vadinama „susitaikymu“. Tą akimirką jie buvo viena, nebėra nuodėmės tarp jų ir Dievo, nes Jis sutaikino juos pats su savimi, padarydamas vienu Dievą ir žmogų vienoje akimirkoje.

 

Tai atsako į II Korintiečiams 5: 17–21, kur Paulius rašo: „Tai reiškia, kad Dievas Kristuje sutaikino pasaulį su savimi, neužskaitydamas jiems jų nuodėmių ir suteikė mums susitaikymo tarnavimą. Mes kaip Dievo ambasadoriai maldaujame jus, susitaikykite su Dievu ... "

 

Tai taip pat matoma Hebrajams 9: 22-26, kur sakoma žemėje, šventykla buvo apvalyta žemiškomis aukomis, bet dangus turėjo būti apvalomas aukštesne ir geresne auka: „Nes Kristus neįėjo į rankomis padarytą šventyklą, kad galėtų paaukoti Save, kuri  yra tik  tikra tikrosios simbolis, bet Jis pats nuėjo į dangų, kad pasirodytų prieš Dievą ... "

 

Jėzus buvo pakeliui ruošėsi eiti ir  prisistatyti Tėvui, kai Marija jį pamatė iškart po prisikėlimo. Efeziečiams 4: 8 pasakojama, kad Jis vedė belaisvius į dangų (tuos, kurie buvo nelaisvėje, dar vadinamą Rojumi ar Abraomo prieglobsčiu, t.y. teisiuosius, kurie mirė, bet laukė savo nuodėmių savo nuodėmių atpirkimo).

 

Jono 20: 16-19, Marija išsigando  išgirdusi Jį sakant jos vardą: „Marija“. Jis jai sakė: "Neliesk manęs, nes aš dar nepakilau pas savo Tėvą. Bet eik ir sakyk mano mokiniams, kad aš einu  pas savo Tėvą ir jų Tėvą, ir pas mano Dievą ir jų  Dievą". Toliau tekste sakoma: „Vėliau tą pačią dieną vakare ... Jėzus stovėjo jų viduryje ...“ Jis vykdė aukos už nuodėmę ožio vaidmenį Šventojoje, tada, kai tai buvo atlikta, Jis atėjo vėliau tą dieną pasirodyti kitiems ir tai darė dažnai per kitas 40 dienų. Kaip Koks geras Jis buvo, kad pasirodė Marijai ir patikino, kad Jis gyvas.

 

Atpirkimo ožys

Mes ką tik matėme Jėzų simbolizuojantį ožį aukojamą  už nuodėmę šventoje vietoje, ožį, atspindintį Jo, kaip Dievo Sūnaus, dievybę, kuris įžengė į dangaus šventyklą, kad pasistatytų save kaip tą paskutinę auką savo Tėvo akivaizdoje. Dabar pažiūrėkime ir į Jo darbą atliktą kaip atpirkimo ožio, simbolizuojantį žmoniją, mirštančią dykumoje nuo Dievo rankos.

 

Leviticus 16:21 pasakoja, kad Aaronas turėjo uždėti ranką ant ožio galvos ir išpažinti Izraelio nuodėmes, prieš išsiųsdamas jį į dykumą , kur turėjo mirti būdamas vienas. 22 eilutė: „Ožys neša  visus jų nusikaltimus negyvenamoje žemėje ...“ Apleistumas, vienatvė nėra tas dalykas,  į kurį turėtume nekreipti dėmesio.

 

Tai paaiškina, kodėl Jėzus sušuko: "Mano Dieve, mano Dieve, kodėl tu mane apleidai ?!" Atkreipkite dėmesį, kad Jėzus nevartojo žodžio „Tėvas“, bet kalbėjo taip, kaip neišgelbėtas, bendru kreipiniu  „Dievas“. Per paskutines 3 valandas saulė aptemo. Jis buvo pakabintas ant kryžiaus, vienas,  tarp dangaus ir žemės, kaip ir  atpirkimo ožys , kuris mirė dykumoje vykdydamas privatų veiksmą tarp Dievo, jo Tėvo, ir paties.

 

Kartu auka už nuodėmę ir atpirkimo ožys atskleidžia dvigubą Mesijo prigimtį ir tai, kaip Jo auka apvalė mus ir nutiesė kelią mums patekti į dangų. Jei Jis nebūtų įžengęs į dangų, kad pasirodytų prieš Tėvą dėl mūsų, kad būtų paskelbtas teisėta, galutine ir tobula auka žmonijai, mūsų išganymas nebūtų baigtas.

 

Atpirkimo ožys ir auka už nuodėmę yra sujungti Viešpaties Jėzaus asmenyje. Jis mus apvalė ir buvo visagalio Tėvo Dievo paskelbtas paskutine auka. Štai kodėl Paulius rašė, kad mirę einame tiesiai į dangų, „nebūti kūne reiškia būti su  Viešpačiu“ II Korintiečiams 5: 6 - Jėzus padarė kelią ir laukia mūsų, kaip  pirmtakas, paruošęs mums vietą.

 

Tai užbaigia mūsų Kunigų knygos tyrimą, nors  yra daug daugiau. Bet aš tikiuosi, kad tai buvo palaiminimas, nauja tema kitą savaitę, iki tol, laiminu,

John Fenn

www.cwowi.org ir atsiųskite el. laišką adresu cwowi@aol.com


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.