Gilesnė priežastis 3(3)

 John Fenn.Weekly Thoughts, Reason behind the reason 3(3)

Sveiki,

 Praėjusią savaitę baigiau kalbėti apie tai, kaip Romos senatorius ir teisėjas Gallio atsisakė paskelbti buvimą  krikščioniu federaliniu nusikaltimu, tačiau įstatymai netrukus turėjo pasikeisti.

 Per keletą metų Cezaris pakeitė įstatymą, reikalaudamas, kad federalinis

įstatymas reikalautų garbinti Cezarį ir skelbtų privalomą lojalumą Romai. Krikščionys mirė tūkstančiais per ateinančius 2 1/2 šimtmečius, nes atsisakė garbinti Cezarį ir skelbti savo lojalumą imperijai. Jie buvo žudomi kaip išdavikai.

 Valstybės ar vadovo garbinimas

 Istoriškai, kai tautoje ir kultūroje prasideda žmogaus, kaip piliečio, lojalumo vertinimo procesas pagal žmogaus religiją, jis vyksta per gana trumpą laiką. Iš pradžių su Danieliu buvo elgiamasi gerai, jis buvo maitinamas geriausiu maistu, gavo geriausią išsilavinimą. Tačiau per trumpą laiką visuomenės priešai pavertė jo tikėjimą Dievu nepatriotišku karaliui. Atviras Viešpaties  garbinimas buvo iškreiptai suprantamas, kaip nelojalumo karaliui ir šalies įstatymams pareiškimas.

 Naujojo Testamento laikais tai, kas Jeruzalėje prasidėjo kaip žydų ginčas dėl sektos, kuri tikėjo, kad Jėzus yra Mesijas, per kelis dešimtmečius virto kaltinimu, krikščionys tapo nepatriotiški Romos atžvilgiu. Jų vertybės buvo kitokios, ištikimybė buvo labiau Jėzui, o ne vyriausybei; jie buvo priešinga kultūra.

 Nacistinėje Vokietijoje 1920 m. Buvo priimti įstatymai prieš žydus, o kiti - 1933 ir 1935 m.. Dachau, pirmoji nacių mirties stovykla, atidaryta 1933 m., Per 10 metų greitai išplėsta iki 1000 stovyklų iki 1944 m. Be žydų ir krikščionių, politiniai konservatoriai buvo apkaltinti nepatriotiškumu Hitleriui. Pažvelkite į Kiniją, šiandien siunčiančią krikščionių uigurus ir etninius hanų kinus į „perauklėjimo“ stovyklas, kurios yra visiems gerai žinomos, tačiau tautos vis dar plėtoja verslą su Kinija.

 Į ką reikia žiūrėti:

 Tikėjimas Jėzumi bus vertinamas kaip keistas, nepatriotiškas ir dar blogiau; priežastis, dėl kurios tauta turi problemų. Pirmiausia vadovai, o paskui ir visuomenė bei bendra kultūra pasikeis, nes jie norės numalšinti ar kaip nors panaikinti tikinčiųjų įtaką. Kaip ir Danielius, Jėzus, I amžiaus krikščionys, žydai ir krikščionys bei konservatoriai nacistinėje Vokietijoje; būsime apkaltinti visuomenės bėdomis. Į mus bus žiūrima kaip į kliūtį tautos pažangai pasiekti.

 Tai, kas prasideda kaip maža pradžia vietos lygmeniu, per kelerius metus tampa federaline problema. Baimina, kad „religingi“ žmonės primes savo vertybes tautai. Neapykanta principams, kurie kuria tautas ir šeimas, tampa norma. Valstybė siekia viską kontroliuoti. Žiniasklaida tampa vyriausybės įrankiu. Įvyksta atskirų asmenų žudymas ir teismo procesai, skirti tam tikroms situacijoms, asmenims, lyderiams ir visiems, kurie skiriasi nuo valstybės politikos.

 Kaimynai šnipinėja kaimynus, priimami įstatymai, palengvinantys tokius dalykus. Danielius buvo pavadintas išdaviku, kai bendradarbiai jį šnipinėjo. Jėzus buvo išduotas mokinio, o Petras, Paulius ir tūkstančiai krikščionių Romoje buvo padaryti Romos priešais. Valstybė bando kontroliuoti visus, o žiniasklaida ir kultūra padeda, ieškodama atitikties ir bausti tuos, kurie skiriasi.

 Nesvarbu, kokia tauta, minios mentalitetas nori, kad visi atitiktų, o tie, kurie to nedaro, yra paženklinti etiketėmis, atskirti, nekenčiami. Apreiškimo knygoje, jei norite pirkti ar parduoti, pirmiausia turite parodyti savo ištikimybę sistemai / žmogui ir tada gausite ženklą, leidžiantį jums pirkti ir parduoti. Atitikimas. Vienodumas. Ištikimybė.

 Mes matome, kad šie dalykai šiandien vystosi visame pasaulyje tuo pačiu metu visose tautose,  kai kurie krikščionys, kaip ir Pauliaus laikais, atitiks valdančiojo elito vertybes. Bet kiti to nedarys. Taigi pamatysime, kad kai kurie surinkimai , norėdami būti svarbūs, eis pasaulio keliu,  bet kiti krikščionys atsisakys prisitaikyti. Mes ne tik skirtingi, bet ir atsisakome būti vienodi, tokie kaip visi.

 Ką daro Jėzus

 Taigi, kuria kryptimi eina pasaulis, bet ką daro Jėzus? Jis juda priešinga kryptimi. Jis pradėjo namuose su Adomu ir Ieva ir niekada iš ten neišėjo. Jo vertybės niekada nepasikeitė: aš buvau alkanas, ištroškęs, nuogas, keleivis, ligotas, kalėjime, o tu maitinai, girdei, aprengei, draugavai ir lankei mane. Jis yra švelnus, nusižeminęs, ateikite ir mokykitės iš Jo. Jėzus kalba apie žmones suoluose, o ne apie lazerio šviesos pasirodymą „pamaldose“ ar fojė esančią kavinę. Jo idėja būti aktualiu, reiškia rūpintis žmonėmis ten, kur jie gyvena.

 Jis yra susijęs su kasdieniais dalykais, tokiais kaip pagrindinis aprūpinimas, ryšys, santykiai, draugystė. Kai per Sekmines gimė ankstyvasis, Apd 2, 42 sakoma, kad jų susirinkimuose buvo šie 4 elementai: mokymas, bendrystė, maistas, malda. Bendravimas yra šventas, o ne taip,  kaip antai: „Po mūsų tarnybos mes turėsime bendravimą virtuvės zonoje.“ Jie susitikdavo namuose ir vienas kito pažinimas buvo svarbus - ir čia Dievas persikėlė gydyti, atsakyti į maldą, sujungti žmones rūpestingais dievobaimingais santykiais.

 Be fanfarų Jėzus juda tikinčiųjų santykiuose.

  Savo tinkle matome daugiau išgydymų, daugiau stebuklų, daugiau atsakytų maldų nei bet kada anksčiau. Nesvarbu, ar tai vyksta interneto susitikime, ar kažkieno namuose, visame pasaulyje Viešpats veikia. Būdamas švelnus ir nuolankios  širdies, jis nesiekia žiniasklaidos dėmesio - jis tiesiog užsiima savo reikalais, kaip visada. Aplankymo metu 2019 m. Gruodžio mėn. ir aplankyme, kuris įvyko visai neseniai, Viešpats išplėtė savo komentarus apie tai, kaip namų surinkimai  bus žinomi kaip vieta, kur galima gauti atsakymą į maldą, aprūpinimą ir patirti stebuklus savo gyvenime.

 Krikščionybė turi būti dvasinga ir Dievo Dvasia turi judėti tarp mūsų

 Jei mes reguliariai nepatiriame  savyje Šventosios Dvasios ir Ji neveikia per mus kitų atžvilgiu, tai  turime tik dievobaimingumo išvaizdą, tačiau esame kaip tie, kurie atsisakę jėgos. Tai nėra jų kaltė: auditorijos surinkimo tarnavimo struktūra neleidžia kiekvienam judėti Dvasia ar priimti maldos mažose grupėse. Todėl turime krikščionių, kurie viską žino apie Jėzų, bet niekada nepatyrė, kad Šventoji Dvasia judėtų jų tarpe.

 Dar blogiau, kad mes turime ganytojų, kurie moka vadovauti tarnavimui, bet ne tarnauti  Dvasios dovanomis. Mes turime pamaldų vadovus, kurie žino, kaip vesti pamaldas, bet ne tai, kaip sukurti aplinką Šventosios Dvasios judėjimui. Daugelis krikščionių žino apie Jį, bet Jo nepažįsta. Jie nepažįsta Tėvo.

 Mes visi turime žinoti, kad Kristus iš tikrųjų gyvena mumyse, kalba su mumis, veda ir rodo mums būsimus dalykus. Be Jo tarp mūsų yra tik dievobaimingumo forma, bet be jėgos.

 Kaip ir ankstyvajame surinkime Apd 2, 4, kaip ir Romoje persekiojimo laikais, kaip ir tautose per pastaruosius 2000 metų, kurios persekiojo krikščionis, ateina laikas, kai daugelis tų krikščionių, kurie palaiko artimus santykius susitikimuose su kitais namuose , patirs ir aprūpinimą, o daugeliui kitų turės neatsakytų poreikių . Net JAV mes gal būt turėsime kaupti atsargas, taip gali būti. Prisimink, ką Viešpats man pasakė 2001-02-04: „Kaip buvo pradžioje, taip turi būti ir dabar; Aš veikiu santykiuose “.

 Blaiviai pamąstyk apie tai  - nauja tema kitą savaitę, laiminu,

 John Fenn