John Fenn. Weekly Thoughts. Moral injury 3(4) 27/03/2020
Sveiki
Praeitą savaitę baigiau apie tai, kaip Viešpats užrašė
ant ritinio Ezekieliui“ raudos, dejonės,
vargai “, ir tada liepė jam suvalgyti ritinį, kuris buvo kartus, neskanus, jei
žiūrėsime į tai, kas parašyta. Bet jei skaitysite 3 skyrių, tikrasis skonis jo
burnoje buvo medus. Kas tai?
Viešpats parodė Ezekieliui „raudų“ užrašymo vertę (ilga daina su dejone, ar verksmas liūdint), „gedėjimas“ ( tai tylus praradimo įvertinimas), ir
„vargai“(suvokimas pasekmių, naujos realybės ir liūdesio, kuris lydi tą suvokimą).
Ritinio suvalgymas,- tai detaliai išnagrinėjimas karčių
įvykių, buvo saldaus skonio, nes jis leido įvykti tam procesui. Tai buvo
Ezekielio asmeninis posūkis link išgydymo. Tai buvo noras priimti moralinį
sužeidimą ir pradėti atstatyti naują vidinę moralinę sistemą. Jis vis dar
nesuprato, bet norėjo veikti.
Žiūrint atgal, tai buvo kartu. Bet visų tų įvykių sūkuryje,
jis šiek tiek galėjo įžvelgti Viešpaties gerumą. Jis nenorėjo dar kartą per tai pereiti, bet Viešpats pakeitė tai, kas
turėjo jį visiškai sugriauti, pavartė tuo kas jau dagiau nebuvo kartu, bet
saldu, pavertė vertingu dievotu charakteriu. Paulius pasakė, kad Jėzaus
pažinimas buvo daug didesnis, už bet kokį sunkumą, kurį jis patyrė. (2Kor
4:17.12:9, t.t.) Kaip gi jie pakeitė kryptį?
Moralinė trauma yra moralinio pagrindo sužeidimas, sužeidimas
to, kas mums yra teisinga/neteisinga, gera/bloga, su šiuo supratimu mes suvokiame ir
bendraujame su pasauliu. Moralinis pagrindas padeda apibūdinti, kas yra saugu
ir patikima, arba nesaugu ir pavojinga.
Mūsų moralė yra mūsų elgesio standartas, pagal kurią mes sprendžiame,
kas yra teisinga, o kas ne.
Šis pagrindas tampa nuo vaikystės mūsų gyvenimo dalimi.
Mūsų moralinio pagrindo pažeidimas sukelia moralinę traumą, ir ji visada susieta
su asmeniu, arba valdžios žmogumi mūsų gyvenime. Vaikui tas asmuo gali būti
vienas iš tėvų, ar kitas suaugęs žmogus,
kareiviui autoritetas gali būti vadovas, arba apskritai
tikslas, kodėl jis kare.
Berniukai ir mergaitės...
...užauga ir tampa vyrais ir moterimis, ir jei jie
patiria moralinę traumą vaikystėje- smurtą, atmetimą, skyrybas, vieno iš tėvų
mirtį, jie nešiojasi neišgydytą moralinę žaizdą visą gyvenimą. Jie galvoja, kad
su jais viskas gerai, išskyrus šią vieną sritį, labai asmenišką, ir šioje
srityje jie nepasitiki nei Dievu nei žmogumi.
Moralinė trauma nulemia, kaip jie supranta
save, kitus ir aplinkybes
2-oje savo serijos dalyje „Sudaužyti gyvenimai“ aš labiau
detalizuoju šią temą, bet čia yra keli bibliniai pavyzdžiai žmonių, kurie
patyrė moralinę traumą, kuri pakeitė juos ir jų gyvenimą. Jie žiūrėjo į save kitaip,
jie kitaip suprato žmones, ne taip kas
yra teisinga ir tikslu, ir suprato aplinkybes kitokiu būdu.
Prieš eilę metų viena moteris mūsų surinkime nuolatos patirdavo
problemas santuokoje. Augdama ji
stebėjo, kaip jo mama turėdavo vieną ar kitą vyrą, ir jie visi ją mušdavo. Kaip jauna mergaitė , kai jos moralinė sistema
tik formavosi, ji ėmė galvoti, kad meilė tarp vyro ir moters perduodama, kai
vyras muša moterį.
Kai ji atėjo pas Viešpatį, ji atsinešė tokį supratimą į savo naują gyvenimą Kristuje
ir savo santuoką. Ji visada bandė išprovokuoti
savo vyrą, kad jis jai suduotų, bet jis buvo geras vyras ir nekirsdavo atgal.
Ji pagaliau suprato, kas nutiko, ir pakeitė savo moralinę sistemą pagal
Dievo kelius, nes ji suprato kokie turi būti santykiai tarp vyro ir moters. To
rezultatas buvo jos išgydymas.
Labai dažnai beveik nieko nedarome tam, kad padėtume vaikams,
kurie patiria moralinę traumą savo sielai ir moralinei sistemai. Mes neskiriame
daug laiko kalbėti ir mąstyti apie tai, ką jie patiria. Maža mergaitė pasisako
mamai, kad tėtis ją tvirkino, mama tai
ignoruoja, ir netgi ją dėl to apkaltina-
taip mergaitės savęs suvokime atsiranda žaizda- tame kaip ji žiūri į tėvą,
mamą, santuoką... ir su tuo ji užauga. Ji užauga su sąmyšiu savo viduje. Viduje
sumišusi, jaučiasi taip lyg niekas jos nemylėtų.
Darbuotojas jaučiasi lyg sudraskytas į gabalus savo piktnaudžiaujančio boso,
verkia, ar nori verkti, nutyli ir kitą dieną grįžta į darbą, bet jau su giliu
randu savo sieloje. Jų požiūris į bendradarbius, bosą, kompaniją labai
pasikeičia, jis jau nebe toks, koks
buvo. Moralinė sistema to, kaip jis
žiūrėjo į savo kompaniją, žmones, jų vietą joje sudūžta. Jei jis negalės
pataisyti tos moralinės sistemos jis greitai ieškos kito darbo...ir tai kartosis.
Posūkis į išgydymą
Išgydymo procesas yra sunkus procesas. Labai asmeniškas,
ekstremaliai privatus, ir tam reikia laiko. Aš nežinau nei vieno moralinės struktūros išgydymo pavyzdžio rašte,
kuris įvyko vieną kartą prisilietus
Viešpačiui, išgirdus vieną pranašišką žodį, ar apsilankius vieną kartą mokyme, pasėdėjus prie Jėzaus kojų.
Pamąstykime apie Juozapą Pr37 skaitome detaliai pateiktą arogantiško
17-mečio istoriją, pakelto tėvo virš kitų brolių, kai kuriems tada galėjo būti
apie 30. Jis buvo jų bosas ir leido jiems tai suprasti. Jis turėjo margą
apsiaustą , tuo jis džiaugėsi ir didžiavosi, tai buvo asmeninė Tėvo
dovana. (Pr 37:3)
Jo moralinė sistema buvo saugi: jo Tėvas jį mylėjo,
aprūpino jį, jo broliai jo nekentė, bet jie buvo jo broliai ir pavaldiniai.
Gyvenimas buvo geras. Vieną dieną broliai slapta nutarė jį nužudyti ir
pameluoti tėvui. Tik įsikišus vyriausiam broliui, jo gyvybė buvo išgelbėta, ir
Juozapas buvo parduotas į vergiją.
Dabar jo moralinė struktūra buvo sugriauta. Visa tai, ką
jis laikė saugiu, patikimu, mylimu pasikeitė.
Per sekančius 13 metų tas arogantiškas paauglys, buvo keičiamas-
ne per vieną laiko momentą- vyko procesas, kurio metu veikė dvasinės dovanos (sapnų
aiškinimas) ir natūralios dovanos (adminstravimas /organizavimas). Jam taip teko
patirti neteisingus kaltinimus ir praleisti laiką kalėjime.
Juozapas turėjo atstatyti savo moralinę sistemą. Jo senoji
buvo suardyta. Jis atstatė save iš vidaus ir tai buvo 13 metų projektas. Jis
tai padarė žiūrėdamas, kas jis buvo; kas buvo Juozapas. Jis pažinojo save, jis
išlaikė gerus prisiminimu iš praeities, prisiminimus apie savo pasisekimus. Jis leido sau priimti tą tiesą
apie sėkmę. Jis leido sau priimti tiesą apie save. Ir mes turime tai padaryti. Pripažinkime ir
priimkime tai, kas yra gera apie mus pačius, ką Dievas pastatė mumyse.
Jis žinojo, kad vykdys įvairiopą verslą, prižiūrės
daugiau nei dešimtis darbuotojų. Jis skyrė laiko ir leido sau malonę priimti
kreditą dėl to, kas jis, ir kuo jis buvo. Jis ėmė vertinti tą gėrį, kurį turėjo
savyje, ir įveikė procese savo aroganciją
bei išdidumą pažeminimu, kurį jis patyrė.
Leisk sau susidraugauti su savimi su tais gerais dalykais, kuriuos turi, kuo tu
esi, ir ką gali pasiūlyti. Leisk sau priimti tuos gerus dalykus. Moralinio
sužeidimo eigoje, ieškok, surask ir priimk realų save, tą kuris nepaliestas
sužeidimo, ir mylėk tą savęs dalį. Čia
prasideda savęs meilė , matant ką Dievas sukūrė. Tai negali būti sugriauta, nes
tikrasis „tu“ yra iš Dievo.
Juozapas darė tai, tai buvo tikrojo savęs pripažinimas. Ta pati dovana - sapnų
aiškinimas ir administravimas buvo akivaizdūs Potifaro namuose ir kalėjime, ir
vėliau , kai jis buvo 30-ies, ir tapo Egipto Vice Ministru. Jis išlaikė tas
dovanas, kai ėjo per išbandymus, išlaikė būtent tai, kas buvo vertinga ir gera jame. Štai taip
jo asmeninis „kartus ritinys“ pavirto
saldžiu burnoje.
Mums reikia padaryti tą patį dalyką ...ir aš pratęsiu čia
kitą savaitę. Iki tada, laiminu,
John Fenn
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.