Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2016 m. kovo 19 d., šeštadienis

Pranašiškai / teismas. 2 dalis – Regėjimas

John Fenn, 2016 m. vasario mėn. 20 d.,

Sveiki,
Praeitą savaitę aš dalinausi tuo, apie ką aš mąsčiau kai įsiterpė Viešpats ir pasakė, ką šiame laikmetyje (daugeliui) Kristaus kūne kalba Dvasia. Taip pat sakiau, kad noriu paaiškinti, ką reiškia sąvoka: „Teismas prasideda nuo Dievo namų“, nes tai tiesiogiai siejasi su pirmaisiais dalykais.

Trumpa praeitos savaitės apžvalga
Per dešimtmetį tarp Sekminių (Apd 2) ir to laiko, kai Paulius pradėjo mokyti Antiochijoje (Apd 11), niekas nemokė praktinių dalykų. Kaip be pagrindinių dalykų, tikėjimą Kristumi taikyti kasdieniniame gyvenime. Pauliaus mokymas taip dramatiškai skyrėsi nuo to ką visi girdėjo nuo Sekminių, kad net pasaulis pastebėjo, jog mokiniai yra atskira žmonių grupė ir pavadino juos: „...krikščionimis“. Nuostabu!


Konteksto nustatymas
Apreiškimo 2-3, Viešpats Kristaus kūnui, 7 skirtinguose Azijos miestuose, duoda individualius žodžius. Tada jie buvo tik atskiros valstybės, vėliau tapusios moderniąja Turkija. Kiekvienai jų Jis sako*: „Kas turi ausis klausyti teklauso, ką Dvasia kalba bažnyčioms.” (*2:7, 11, 17, 29; 3:6, 13, 22)

Atkreipkite dėmesį, kad tai daugiskaita. Todėl kiekvienas žodis pirmiausia buvo skirtas individualiai bažnyčiai, į kurią Jis kreipiasi, o po to į aplinką – likusiam Kristaus kūnui. Netgi aš ir tu po 1900 metų mokomės iš šių žodžių!

Aplankymas ir vizija
Panašiai ir tuomet, kai Viešpats man kalbėjo, tai pirmiausia specifinei Kristaus kūno grupei, o po to aplink ją, platesniam Kristaus kūno ratui. Specifiškai Jis kalbėjo apie tuos, kurie pastaruosius 10-15 metų gyveno pagal savo tikėjimą, panašiai kaip tai buvo dešimtmetyje tarp Sekminių ir Pauliaus mokymo Antiochijoje. Tikintieji, bet tokie, kurie nedaug ūgtelėjo kaip mokiniai ir žmonės. Jų žinios buvo platesnės ir abstraktesnės nei specifinis – krikščioniškas bei žmogiškasis jų augimas ir gyvenimas.

Mūsų dienomis žmonės turi daug priežasčių įgyti didelį kiekį žinių, bet mažai specifinio pritaikymo jų tikėjimui. Iš esmės netrūksta nei mokymo, nei mokytojų, bet yra daugybė save krikščionimis vadinančių žmonių, kurie metai iš metų šalinasi kiekvienos galimybės augti, prisidengdami įvardinimais esą tai persekiojimai ir apsunkinimai. Žinios nėra prilygintinos augimui, tik Žodžio vykdymas prilygsta augimui.

Per kiekvieną asmeninį konfliktą, per kiekvieną nesutikimą, kiekvieną sunkumą gyvenime, tie žmonės vengė asmeninio augimo Kristuje ir augimo kaip žmogiškoms esybėms. Jie pasitraukė nuo galimybių rodyti meilę ir atleidimą, nešti Dvasios vaisių, ir priiminėti sunkius, bet dievobaimingus sprendimus, taigi nepriimdami iššūkio, savo augimo procese jie pasiliko nepajudinamoje stagnacijoje.

Jis pasakė: „Tie, kurie praeityje buvo lengvai nukreipiami, kurių ausys visada buvo nukreiptos klausyti naujausių dalykų, kad augtų, turi atsisakyti šitų nukrypimų ir nukreipti savo dėmesį į Mane. Daugeliui, kad galėtų girdėti Manąjį balsą, laikas liautis sekioti kitus balsus.“ (Tie kiti balsai gali būti praeities prisiminimai ar pasaulietiškos mintys, elgesio šablonai, pasaulio ar daiktų meilė ir t.t.)

Šiukšlių valgymas
Jam bekalbant, Jo kairėje pasirodė regėjimas: mačiau moterį, kuri šiek tiek judindama galvą įdėmiai žiūrėjo į priekį. Lyg žiūrintis spektaklį žmogus, ji buvo plačiai atvertomis akimis, kurios visai nemirksėjo. Atvira burna ji gaudė viską ką  matė televizoriaus ir kompiuterio ekranuose. Viskas sklandė ore. Prieš jos veidą padrikai judėjo galbūt kokie 8 ekranai. Visi jie judėjo taip lyg būtų gigantiško ekrano serverio dalimi, ji desperatiškai bandė visa tai apimti.

Tada vienas ekranas priartėjo per rankos atstumą ir ji iš jo paėmė pūvančių šiukšlių – tačiau ji manė, kad tai geras, skanus maistas, dar daugiau, ji galvojo, kad tai naujausias ir šauniausias dalykas, lyg naujas šefas siūlytų publikai naują patiekalą. Ji galvojo, kad tai ekstremalus dieviškas pažinimas ir valgė visa tai neklausinėdama ir netirdama, grūdo tai į burną, valgė kiekvieną žodį ir vaizdą net nekramtydama. Kaip išbadėjęs žmogus grūda maistą ir nesirūpina, kad daug jo patenka ant veido aplink burną, ant rūbų ar krenta ant žemės – ji toliau čiupdavo ir šlamštė tai iš kiekvieno ekrano, kai šis judėdamas aplink priartėdavo per rankos atstumą. Pradžioje lėtai, po to greičiau ir greičiau kaip išbadėjęs asmuo... kol tapo betvarkė. Šiukšlės visur, ant jos balto rūbo, veido, net ant plaukų.

Jos dvasioje
Kol ji tai darė, mano dėmesys nukrypo į jos vidų, nes staiga galėjau matyti jos dvasią. Giliai, fiziškai tai galėjo būti skrandžio srityje, jos dvasia buvo kaip kūdikis, kuris atrodė lyg Jėzaus ir jos derinys. Per 30 metų, kai Jėzus lankė ir mokė mane, ir rodė man dalykus Dvasioje, niekada nebuvau matęs nieko panašaus. Jos kūdikiška dvasia buvo jos, taip pat ir Jėzaus, tiksliai žodžiais to apibūdinti neįmanoma. Atrodė, kad ji turi Jo bruožus, o Jis turi jos ir jie buvo viena, išskyrus tai, kad Jis bandė augti moteryje, bet jos dvasia negaudavo teisingo maisto, kuris leistų jai augti. Tai buvo lyg išsekimas dėl maisto stygiaus, dar daugiau - sustojęs augimas. Iki to laiko ji jau turėjo būti suaugusia, bet negalėjo suaugti dėl savo dietos.

Lygiai taip ir obuolio sėkla, viduje ji potencialiai didesnė nei išorėje, viduje ji turi nenusakomą skaičių obelų ir obuolių. Taigi aš staiga suvokiau, kad visi atsakymai, kurių ji ieškojo „tenai“ buvo Kristuje, kuris buvo joje, desperatiškai bandydamas auginti ją iš kūdikystės iki suaugusio žmogaus. Bet ji manė, kad tai nuobodu ir neįdomu. Jis pasakė: „Tai viena jos augimo testo dalių; Ar ji norės, kad jos klausimai liktų neatsakyti, ar norės atiduoti juos mano globai ir pasitikėti Manimi dėl savojo gerbuvio? Ar ji toliau ignoruos mano tylėjimą dėl tų klausimų, kurie nėra esminiai, nors jai atrodo svarbūs? Ji akcentuoja juos ignoruodama sritis, kurias aš prašau pakeisti.“

„Jos širdyje yra sritys, kurias aš noriu paliesti ir yra sritys jos gyvenime, kurias ji turi pripažinti. Kiekviena sritis priverstų ją sąžiningai peržiūrėti savo gyvenimą ir širdį, to rezultatas būtų sutvarkyti rimtas problemas. Ji žino tas sritis. Negi manote, kad tą dieną, Aš paklausiu jos apie tą daugybę jai svarbių dalykų, ar vis tik Aš pakalusiu apie jos širdies problemas, jos gyvenimą, kur ji neleido man įeiti?“

Jis tęsė: „Daugelis kurie gyveno išsiblaškę kaip ji, atvėrė duris baimei ir priešo melui. Norėdami surinkti kiek tik galima daugiau informacijos iš daugelio balsų, kurių jie pasiryžę klausyti, jie atmetė įžvalgumą. Praėjusiais laikais daugelis išskyrė ir pasirinko jiems patikusias sritis, kuriose jie norėtų augti Manyje. Daugeliui praeityje nepavyko panaudoti pasitaikiusių galimybių asmeniniam augimui, dėl to, kad jie tenorėjo kaupti žinias, visada būti užimtais, ignoruojant tikrą augimą Manyje. Būti susitelkusiu į mano balsą – pirmas žingsnis link augimo jėgoje ir charakteriu Manyje. Tačiau daugelis netgi nesistengė pažinti manęs ir mano balso, nes kiti balsai ateidavo kaip neatidėliotini. Taigi jie pasilieka kūdikiais manyje, kai turėtų manyje būti subrendusiais suaugusiais.“

Apie: „Teismas prasideda nuo Dievo namų“
1 Petro 4:17, Petras pasakė: „Nes jau metas prasidėti teismui nuo Dievo namų;“ Ką jis čia norėjo pasakyti? Kontekstas pasako viską, taigi pradedant šį skyrių leiskite man paaiškinti kontekstą:

Pirmas Petro laiškas yra sutelktas į kentėjimus – šis žodis pirmame Petro laiške yra panaudotas 15-16 kartų. Apie kentėjimus jis moko dviem būdais: persekiojimai – pirminė pirmojo laiško tema, bet taip pat ten kalbama ir apie mūsų kūno kančias, nes mes neleidžiame jam nuodėmiauti. Štai kaip jis pradeda 4 skyrių:

Kadangi Kristus kentėjo kūnu už mus, tai ir jūs apsiginkluokite ta pačia mintimi, – nes kas kenčia kūnu, tas pametė nuodėmę ...“ Toliau jis rašo apie tai, kad praeityje mes buvome nusidėjėliais, bet dabar žmonės su kuriais kartu nuodėmiavome stebisi, kodėl mes daugiau su jais nebenuodėmiaujame. (3 - 4 eil.)

Toliau šiame laiške žodį kentėjimai jis naudoja kalbėdamas apie persekiojimus - „kentėjimai Viešpatyje“ arba „dėl Viešpaties“, niekada dėl ligų ar negalių, arba dėl tave varginančio žmogaus. Taigi visada, arba kentėjimai kūne, nes nenorime jam daugiau leisti nuodėmiauti, arba persekiojimai. Krikščionių persekiojimų kontekstas – tai į pasaulį ateinančio teismo ženklas, bet pirmiausia - į Kristaus kūną.

Kitą savaitę pateiksiu daugiau detalių ką reiškia sąvoka „Teismas turi prasidėti nuo Dievo namų“ bei likusi regėjimo dalis, ir tai, kaip Jis pakomentavo šiuos ir sekančius metus. Iki tada, laiminu,


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.