John Fenn, 2016 m. vasario
mėn. 20 d.,
Sveiki,
Praeitą savaitę aš dalinausi tuo, apie ką aš
mąsčiau kai įsiterpė Viešpats ir pasakė, ką šiame laikmetyje (daugeliui)
Kristaus kūne kalba Dvasia. Taip pat sakiau, kad noriu paaiškinti, ką reiškia
sąvoka: „Teismas prasideda nuo Dievo namų“, nes tai tiesiogiai siejasi su
pirmaisiais dalykais.
Trumpa praeitos savaitės apžvalga
Per dešimtmetį tarp Sekminių (Apd 2) ir to laiko,
kai Paulius pradėjo mokyti Antiochijoje (Apd 11), niekas nemokė praktinių
dalykų. Kaip be pagrindinių dalykų, tikėjimą Kristumi taikyti kasdieniniame
gyvenime. Pauliaus mokymas taip dramatiškai skyrėsi nuo to ką visi girdėjo nuo
Sekminių, kad net pasaulis pastebėjo, jog mokiniai yra atskira žmonių grupė ir
pavadino juos: „...krikščionimis“. Nuostabu!
Konteksto nustatymas
Apreiškimo 2-3, Viešpats Kristaus kūnui, 7
skirtinguose Azijos miestuose, duoda individualius žodžius. Tada jie buvo tik
atskiros valstybės, vėliau tapusios moderniąja Turkija. Kiekvienai jų Jis
sako*: „Kas turi ausis klausyti teklauso, ką Dvasia kalba bažnyčioms.” (*2:7, 11,
17, 29; 3:6, 13, 22)
Atkreipkite dėmesį, kad tai daugiskaita. Todėl
kiekvienas žodis pirmiausia buvo skirtas individualiai bažnyčiai, į kurią Jis
kreipiasi, o po to į aplinką – likusiam Kristaus kūnui. Netgi aš ir tu po 1900
metų mokomės iš šių žodžių!
Aplankymas ir vizija
Panašiai ir tuomet, kai Viešpats man kalbėjo, tai
pirmiausia specifinei Kristaus kūno grupei, o po to aplink ją, platesniam
Kristaus kūno ratui. Specifiškai Jis kalbėjo apie tuos, kurie pastaruosius
10-15 metų gyveno pagal savo tikėjimą, panašiai kaip tai buvo dešimtmetyje tarp
Sekminių ir Pauliaus mokymo Antiochijoje. Tikintieji, bet tokie, kurie nedaug
ūgtelėjo kaip mokiniai ir žmonės. Jų žinios buvo platesnės ir abstraktesnės nei
specifinis – krikščioniškas bei žmogiškasis jų augimas ir gyvenimas.
Mūsų dienomis žmonės turi daug priežasčių įgyti
didelį kiekį žinių, bet mažai specifinio pritaikymo jų tikėjimui. Iš esmės
netrūksta nei mokymo, nei mokytojų, bet yra daugybė save krikščionimis
vadinančių žmonių, kurie metai iš metų šalinasi kiekvienos galimybės augti,
prisidengdami įvardinimais esą tai persekiojimai ir apsunkinimai. Žinios nėra
prilygintinos augimui, tik Žodžio vykdymas prilygsta augimui.
Per kiekvieną asmeninį konfliktą, per kiekvieną
nesutikimą, kiekvieną sunkumą gyvenime, tie žmonės vengė asmeninio augimo
Kristuje ir augimo kaip žmogiškoms esybėms. Jie pasitraukė nuo galimybių rodyti
meilę ir atleidimą, nešti Dvasios vaisių, ir priiminėti sunkius, bet
dievobaimingus sprendimus, taigi nepriimdami iššūkio, savo augimo procese jie
pasiliko nepajudinamoje stagnacijoje.
Jis pasakė: „Tie, kurie praeityje buvo lengvai
nukreipiami, kurių ausys visada buvo nukreiptos klausyti naujausių dalykų, kad
augtų, turi atsisakyti šitų nukrypimų ir nukreipti savo dėmesį į Mane. Daugeliui,
kad galėtų girdėti Manąjį balsą, laikas liautis sekioti kitus balsus.“ (Tie
kiti balsai gali būti praeities prisiminimai ar pasaulietiškos mintys, elgesio
šablonai, pasaulio ar daiktų meilė ir t.t.)
Šiukšlių valgymas
Jam bekalbant, Jo kairėje pasirodė regėjimas:
mačiau moterį, kuri šiek tiek judindama galvą įdėmiai žiūrėjo į priekį. Lyg
žiūrintis spektaklį žmogus, ji buvo plačiai atvertomis akimis, kurios visai
nemirksėjo. Atvira burna ji gaudė viską ką
matė televizoriaus ir kompiuterio ekranuose. Viskas sklandė ore. Prieš
jos veidą padrikai judėjo galbūt kokie 8 ekranai. Visi jie judėjo taip lyg būtų
gigantiško ekrano serverio dalimi, ji desperatiškai bandė visa tai apimti.
Tada vienas ekranas priartėjo per rankos atstumą
ir ji iš jo paėmė pūvančių šiukšlių – tačiau ji manė, kad tai geras, skanus
maistas, dar daugiau, ji galvojo, kad tai naujausias ir šauniausias dalykas,
lyg naujas šefas siūlytų publikai naują patiekalą. Ji galvojo, kad tai
ekstremalus dieviškas pažinimas ir valgė visa tai neklausinėdama ir netirdama,
grūdo tai į burną, valgė kiekvieną žodį ir vaizdą net nekramtydama. Kaip
išbadėjęs žmogus grūda maistą ir nesirūpina, kad daug jo patenka ant veido
aplink burną, ant rūbų ar krenta ant žemės – ji toliau čiupdavo ir šlamštė tai
iš kiekvieno ekrano, kai šis judėdamas aplink priartėdavo per rankos atstumą.
Pradžioje lėtai, po to greičiau ir greičiau kaip išbadėjęs asmuo... kol tapo
betvarkė. Šiukšlės visur, ant jos balto rūbo, veido, net ant plaukų.
Jos dvasioje
Kol ji tai darė, mano dėmesys nukrypo į jos vidų,
nes staiga galėjau matyti jos dvasią. Giliai, fiziškai tai galėjo būti
skrandžio srityje, jos dvasia buvo kaip kūdikis, kuris atrodė lyg Jėzaus ir jos
derinys. Per 30 metų, kai Jėzus lankė ir mokė mane, ir rodė man dalykus
Dvasioje, niekada nebuvau matęs nieko panašaus. Jos kūdikiška dvasia buvo jos,
taip pat ir Jėzaus, tiksliai žodžiais to apibūdinti neįmanoma. Atrodė, kad ji
turi Jo bruožus, o Jis turi jos ir jie buvo viena, išskyrus tai, kad Jis bandė
augti moteryje, bet jos dvasia negaudavo teisingo maisto, kuris leistų jai augti.
Tai buvo lyg išsekimas dėl maisto stygiaus, dar daugiau - sustojęs augimas. Iki
to laiko ji jau turėjo būti suaugusia, bet negalėjo suaugti dėl savo dietos.
Lygiai taip ir obuolio sėkla, viduje ji
potencialiai didesnė nei išorėje, viduje ji turi nenusakomą skaičių obelų ir
obuolių. Taigi aš staiga suvokiau, kad visi atsakymai, kurių ji ieškojo „tenai“
buvo Kristuje, kuris buvo joje, desperatiškai bandydamas auginti ją iš
kūdikystės iki suaugusio žmogaus. Bet ji manė, kad tai nuobodu ir neįdomu. Jis
pasakė: „Tai viena jos augimo testo dalių; Ar ji norės, kad jos klausimai liktų
neatsakyti, ar norės atiduoti juos mano globai ir pasitikėti Manimi dėl savojo
gerbuvio? Ar ji toliau ignoruos mano tylėjimą dėl tų klausimų, kurie nėra
esminiai, nors jai atrodo svarbūs? Ji akcentuoja juos ignoruodama sritis,
kurias aš prašau pakeisti.“
„Jos širdyje yra sritys, kurias aš noriu paliesti ir yra sritys jos
gyvenime, kurias ji turi pripažinti. Kiekviena sritis priverstų ją sąžiningai
peržiūrėti savo gyvenimą ir širdį, to rezultatas būtų sutvarkyti rimtas problemas.
Ji žino tas sritis. Negi manote, kad tą dieną, Aš paklausiu jos apie tą daugybę
jai svarbių dalykų, ar vis tik Aš pakalusiu apie jos širdies problemas, jos
gyvenimą, kur ji neleido man įeiti?“
Jis tęsė: „Daugelis kurie gyveno išsiblaškę kaip
ji, atvėrė duris baimei ir priešo melui. Norėdami surinkti kiek tik galima
daugiau informacijos iš daugelio balsų, kurių jie pasiryžę klausyti, jie atmetė
įžvalgumą. Praėjusiais laikais daugelis išskyrė ir pasirinko jiems patikusias
sritis, kuriose jie norėtų augti Manyje. Daugeliui praeityje nepavyko panaudoti
pasitaikiusių galimybių asmeniniam augimui, dėl to, kad jie tenorėjo kaupti
žinias, visada būti užimtais, ignoruojant tikrą augimą Manyje. Būti
susitelkusiu į mano balsą – pirmas žingsnis link augimo jėgoje ir charakteriu
Manyje. Tačiau daugelis netgi nesistengė pažinti manęs ir mano balso, nes kiti
balsai ateidavo kaip neatidėliotini. Taigi jie pasilieka kūdikiais manyje, kai
turėtų manyje būti subrendusiais suaugusiais.“
Apie: „Teismas prasideda nuo Dievo namų“
1 Petro 4:17, Petras pasakė: „Nes jau metas prasidėti teismui nuo Dievo namų;“ Ką
jis čia norėjo pasakyti? Kontekstas pasako viską, taigi pradedant šį skyrių leiskite
man paaiškinti kontekstą:
Pirmas Petro laiškas yra sutelktas į kentėjimus –
šis žodis pirmame Petro laiške yra panaudotas 15-16 kartų. Apie kentėjimus jis
moko dviem būdais: persekiojimai – pirminė pirmojo laiško tema, bet taip pat
ten kalbama ir apie mūsų kūno kančias, nes mes neleidžiame jam nuodėmiauti.
Štai kaip jis pradeda 4 skyrių:
„Kadangi Kristus kentėjo kūnu už mus, tai ir jūs
apsiginkluokite ta pačia mintimi, – nes kas kenčia kūnu, tas pametė nuodėmę ...“ Toliau jis rašo apie tai, kad praeityje mes
buvome nusidėjėliais, bet dabar žmonės su kuriais kartu nuodėmiavome stebisi,
kodėl mes daugiau su jais nebenuodėmiaujame. (3 - 4 eil.)
Toliau šiame laiške žodį kentėjimai jis naudoja kalbėdamas
apie persekiojimus - „kentėjimai Viešpatyje“ arba „dėl Viešpaties“, niekada dėl
ligų ar negalių, arba dėl tave varginančio žmogaus. Taigi visada, arba
kentėjimai kūne, nes nenorime jam daugiau leisti nuodėmiauti, arba
persekiojimai. Krikščionių persekiojimų kontekstas – tai į pasaulį ateinančio
teismo ženklas, bet pirmiausia - į Kristaus kūną.
Kitą savaitę pateiksiu daugiau detalių ką reiškia sąvoka
„Teismas turi prasidėti nuo Dievo namų“ bei likusi regėjimo dalis, ir tai, kaip
Jis pakomentavo šiuos ir sekančius metus. Iki tada, laiminu,
Neužmirškite rašyti
man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.