Šventumo pažinimas / Dievo baimė. 1 dalis. Saliamonas

John Fenn, 2015 m. rugsėjo 12 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Aš metų metais ne kartą girdėjau ir skaičiau, kad man reikia turėti Dievo baimę, bet joks pamokslas nei jokia knyga nepasakė man, kaip tai padaryti. Dievo baimė – išminties ir pažinimo pradžia*, bet kas tai yra? Tačiau, aš tikrai žinau, kas tai nėra. Stebėdamas kitų žmonių veiksmus aš kartais spėliodavau: „Negi jie neturi Dievo baimės?“ *Patarlių 1:7, 9:10.

Ši serija yra apie „pagarbius santykius“ arba „Viešpaties baimę“ bei, apie tai, kodėl Kristaus kūnas ir visuomenė neturi nei šventumo suvokimo, nei Dievo baimės; nepaisoma pagarbos pradedant negimusia gyvybe ir, baigiant gyvybėmis tų, su kuriais nesutinkama politiškai ar doktrinos požiūriu. Ir kaip galima įgyti „Dievo baimę“?

Saliamonas

Kaip nurodoma 1 Karalių 3:5-15 ir 9:2-9 Viešpats Saliamonui pasirodė du kartus. Pirmojo aplankymo metu Viešpats klausė ko jis norėtų, o pastarasis atsakė: „...išmintingos širdies teisti Tavo tautą ir skirti gerą nuo blogo...“ Viešpats išpildė Saliamono išminties prašymą, priklausomai nuo jo vaikščiojimo su Dievu.

Antrą kartą Jis pasirodė Saliamonui po šventyklos pašventinimo, kad patvirtintų sandorą, jog kažkas iš Dovydo giminės visada bus Izraelio soste, kol jis vaikščios su Viešpačiu.

Tačiau Saliamonas nesekė Viešpačiu, 11 skyriaus 6 eilutėje teigiama: „Saliamonas darė pikta Viešpaties akyse ir nesekė iki galo Viešpačiu, kaip jo tėvas Dovydas“. 9-oje eilutėje tęsiama: „Ir Viešpats supyko ant Saliamono, nes jo širdis nusisuko nuo Viešpaties, Izraelio Dievo, kuris jam buvo pasirodęs du kartus“.

Atskaitomybė – apreiškimo pasekmė

Atkreipkite dėmesį – iš Saliamono buvo tikimasi atskaitomybės. Viešpats pyko, nes Jis pastarajam pasirodė du kartus, tačiau tai nepakeitė Saliamono elgesio. Jis ir toliau aukojo netikriems dievams bei darė kitas nuodėmes.

Du kartus matyti Viešpatį reiškė apreiškimą, turėjusį pažadinti atskaitomybės ir atsakomybės suvokimą bei pagarbią Dievo baimę – galų gale jis buvo tas, kuris Patarlių 1:7 ir 9:10 parašė apie Viešpaties baimę. Tačiau Saliamonas atsuko nugarą apreiškimams, nelaikė jų šventais ir ypatingais, dėl kurių reikėtų jausti atsakomybę.

Aukodamas kitiems dievams Saliamonas nejautė Dievo baimės. Tai, kad savo širdyje nepriėmė apreiškimo asmeniškai, apreiškimas neturėjo įtakos jo gyvenimui, kietėjo jo širdis ir darėsi abejinga Dievo dalykams.

Kai mes leidžiame – Dievo apreiškimas keičia gyvenimą

Širdyje nušvitęs apreiškimas pakeitė Petro gyvenimą. Mato 16:16-17, jam paskelbus: „Tu esi Kristus! Gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus pasakė, kad tai Tėvas jam apreiškė. Iš tiesų, Tėvo kiekvienam iš mūsų apreiškė, kad Jėzus yra Kristus, ir mes į tai atsiliepėme.

Kokiu būdu Petras gavo tą apreiškimą? Raštas teigia, kad žmonės kalbėjosi apie tai, kas gi yra tas Jėzus – galbūt Elijas, Jeremijas, ar kitas pranašas prisikėlęs iš numirusių? Petras girdėjo visus šituos samprotavimus. Savo mintyse svarstė apie tai ir giliai širdyje Tėvas Šventąja Dvasia jam parodė, kad Jėzus yra Jo Sūnus. Tas pats atsitiko tau ir man – Tėvas parodė mums Jėzų ir mes, prieš tai apsvarstę visus kitus „balsus“ bei pašalines nuomones, atsiliepėme.

Tik prieš 2 skyrius*

Jėzus atėjo pas juos ežero paviršiumi tardamas (graikiškai): „Nebijokite. AŠ ESU. Tučtuojau liaukitės bijoję!”. Į tai Petras atsakė: „Viešpatie, jei tu esi (AŠ ESU), įsakyk man ateiti pas tave vandeniu!“ Mato 14:27, Išėjimo 3:14 (Išplėstinis vertimas).

14-ojo skyriaus patyrimas tikriausiai turėjo įtakos Petro apreiškimui 16-me skyriuje: „Tu esi Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus!”

Taigi, mes matome, jog apreiškimas atėjo per asmeninį Dievo patyrimą apmąsčius tai asmeniškai.

Užkietėjusios širdys

Morkaus 6:51-52 kai Jėzus vėl įlipa į valtį, po to, kai Jis ir Petras ėjo vandeniu, vėjas ir bangos nurimsta, čia pasakyta: „Ir jie buvo be galo nustebę. Nes jie nesuprato ir nesuvokė pamokymo ir duonos padauginimo stebuklo reikšmės: faktiškai jų širdys sukietėjo ir tapo nejautrios, prarado sugebėjimą suprasti“ (Išplėstinis vertimas).

Kiekvienas mokinys dalyvavo maisto padauginimo stebukle, Jis netgi panaudojo kiekvieną iš jų, to maisto padalinimui. Taigi, kiekvienas turėjo asmeninį Jėzaus apreiškimą, tačiau nei vienas nesustojo ir neapsvarstė to, ką patyrė, todėl jie buvo be galo nustebę, kai Jėzus atėjo vandeniu.

Pagalvok – buvo tikimasi, kad per tą trumpą laiką nuo saulės nusileidimo iki sulipimo į valtį ar nuo trečios iki šeštos ryto, irkluojant kiaurą naktį, jie apsvarstys maisto padauginimo stebuklą ir Jėzui atėjus pas juos vandeniu – jei jie būtų apsvarstę, anot pastarosios rašto eilutės – jie nebūtų nustebę, nei jų širdys būtų užkietėjusios.

Mes gyvename intensyviame pasaulyje, tačiau Dievas tikisi, kad mes neatidėliotinai sustosime ir apsvarstysime apreiškimą, kurį gavome, stebuklus, kuriuos patyrėme ir taip visada.

Skirk laiko mąstymui apie Jį. Puoselėk vienatvę. Nurimk ir žinok, kad Jis yra Dievas.

Apreiškimas iš Dievo visų pirma yra asmeninis, o ne bendruomeninis

Kiekvieną kartą apreiškimas iš Dievo mumyse skatina Dievo baimę/pagarbą. Rašte tai asmeninio, o ne bendruomeninio pobūdžio apreiškimas. Turėti širdyje Dievo baimę, tai yra asmeniška. Tai pagarbi baimė, nes Dievas yra Dievas, o mes vieną dieną duosime apyskaitą už save.

Bet kuris auditorinio tipo surinkimo tarnavimas, namų susirinkimas ir netgi susitikimas su draugais pasimelsti ar pašlovinti, turi plaukti iš gilesnio ir asmeniško kiekvieno asmens vaikščiojimo su Dievu. „Bažnyčia“ neturi būti ta vieta, į kurią mes ateiname, kad gautume apreiškimą. Apreiškimas ateina, kai mes diena po dienos vaikščiojame su Juo. „Bažnyčia“ paprasčiausiai yra tik mūsų gyvenimo dalis, kurioje laiminama, ji yra greta mūsų asmeninio apreiškimo ir vaikščiojimo su Juo.

Dėl to, kad krikščionims trūksta tikro apreiškimo, kuris ateina tik būnant su Juo, mąstydami, esą jie eina į „gerą šlovinimo tarnavimą“ ar į „gerą mokymą“, manydami, kad tai ir reiškia patirti Dievą, jie klaidina patys save. Dauguma neturi jokio supratimo, koks iš tiesų yra Dievo patyrimas. Lyg per rūką įžvelgdami kažkokias detales, jie žino, kad Jis tenai yra, tačiau dauguma jų atsisako skirti laiko veržimuisi ir mokymuisi namuose iš pačių savęs. Nesiekia įeiti į Jo artumą tiesiog būnant vienas su vienu – tik jie ir Jis.

Bendruomenėje gali patirti bendrą Jo buvimo jauseną, tačiau gyvenimą keičiantis apreiškimas turi plaukti ne iš bendruomeninio, o iš asmeninio lygio. „Geras mokymas“ gali paliesti ir sukelti susižavėjimą klausančiojo asmens dvasioje, tūkstančiai gali užsirašinėti naujus dalykus iš Žodžio, tačiau kol pats asmuo netaikys to individualiai, jis liks nepakeistas.

Tačiau: tik DIEVE gautas apreiškimas, o ne apreiškimas IŠ Dievo, keičia gyvenimus.

Jeigu tu visų pirma negarbini Dievo savo širdyje be akompanimento, tai labai gerų garbinimo giesmių sąrašas nieko nereiškia. Jeigu tu visų pirma netaikai to, ką Jis širdyje tau kalba apie tave asmeniškai, tai pilni mokymų užrašų sąsiuviniai nieko nereiškia.

Viešpaties baimė – tai nuolanki pagarba Dievui, prasidedanti asmeniniu apreiškimu. Tačiau vien apreiškimo neužtenka, reikia pastangų leisti tam apreiškimui nugrimzti į mūsų širdis ir pritaikyti jį gyvenime.

Kitą savaitę, Krisas ir „ mergaitė“. Iki tada, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu