Tai Dievo, ar mano valia, argi Jam svarbu? 1 dalis

John Fenn, 2015 m. vasario mėn. 7 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Dauguma krikščionių yra mokomi, kad Dievas turi tobulą valią kiekvienam jų gyvenimo atvejui, ir jeigu mes praleidžiam tai, tuomet vykdome leistiną Jo valią. Bet niekas nekalba apie Tėvo „taip, kaip tu nuspręsi“ valią, o būtent taip mes ir praleidžiame didelę dalį savo gyvenimo.

Mes juk neklausiame Tėvo, ar Jo tobula valia mums pasinaudoti tualetu, kai esame toli nuo namų, bet desperatiškai šaukiame: „surask man, Tėve, tualetą, kol neprileidau į kelnes“, juokinga. Bet aš dažnai gaunu elektroninius laiškus iš žmonių, kurie nori sužinoti Tėvo valią apie ateities sutuoktinį, arba patvirtinti, kas jis bus, ar reikia keisti darbą, į kokį butą jie turi persikelti, kai išeis į pensiją, kaip slaugyti pasiligojusią mamą ar tėvą, ir t.t.

Labai dažnai dėl šitų pagrindinių dalykų dangus tyli, ir tai mus labai nuvilia. Yra laikas, kai Jis laukia, kad mes nuspręstume. Yra laikas, kai Jis laukia, kad mes patys padarytume išvadą. Kaip mums žinoti, kad Jis laukia mūsų, ir kada mes turime laukti Jo, kad Jis atskleistų savo valią?

1 pasirinkimas – Jis laukia, kol mes suvoksime savo poreikį

Pradžios 2:18 Viešpats sukūrė Adomą, bet dar nebuvo sukūręs Ievos. Jis padarė tokią išvadą: „Negerai žmogui būti vienam: Aš sukursiu jam tinkamą padėjėją“. Bet Jis nesakė Adomui, kad Jis pastebėjo tą trūkumą Jo gyvenime, nei ką jis ketina dėl to daryti, nes Adomas dar nežinojo, ko jam reikia. Adomas tikriausiai galvojo, kad jis žino, ko jam reikia, bet iš tiesų nežinojo.

Todėl Viešpats sudarė Adomui sąlygas, kad jis galėtų įgauti žinių bei patyrimo ir suvoktų, ko jam reikia, o tuo metu Viešpats stebėjo TYLĖDAMAS: „Ir Viešpats Dievas sukūrė visus gyvūnus...“

Ir atvedė juos Adomui, pažiūrėti, kaip jis juos pavadins. Ir Adomas davė vardus ...visiems gyvūnams, bet nebuvo poros tinkamos jam“ (19 eilutė).

Atkreipkite dėmesį, kad Viešpats pamatė Adomo poreikį anksčiau už patį Adomą, ir nusprendė paruošti jam aprūpinimą. Jis ir toliau tylėjo, atvesdamas visus moteriškos ir vyriškos giminės gyvūnus Adomui, ir stebėjo Adomą, kaip jis viską įvertins ir suvoks, kad jam gyvenime kažko trūksta.

Pavyzdys iš mano gyvenimo

Man būnant mažo surinkimo pastoriumi Pietų Kolorade, Barbara ir aš vis dar turėjome širdyje idėją, kad vieną dieną būsime misionieriais Europoje, netgi su mūsų vyriausiu sūnumi, kuris sirgo cerebraliniu paralyžiumi (CP-smegenų trauma įvykusi gimdymo metu).

Bet vieną dieną, kai Krisui buvo 12 metų, jį ištiko didelis priepuolis. Mes vėliau supratome, kad brendimo metu smegenų traumų atveju yra būdingi priepuoliai, ir supratome, kad mes niekada negyvensime kaip misionieriai užjūryje.

Mes taip pat žinojome, kad mūsų laikas surinkime artėjo į pabaigą, nes dvasine prasme mūsų širdyse buvo platesnis regėjimas, nei tas, kurį turėjo čia esantys žmonės. Taip pat Krisui dabar reikėjo būti arčiau prie gydymo įstaigų, kuriose gydomas CP, ir mes abu norėjome, kad Džeisonas ir Brajenas (jo jaunesni broliai) lankytų krikščionišką mokyklą, tuo metu jie buvo ketvirtoje ir antroje klasėse.

Mes patyrėme krizę – reikėjo palikti tą surinkimą, bet neturėjome kur eiti. Aš pasakiau Tėvui: „Tėve, jei mes negalime gyventi užjūryje kaip misionieriai, galbūt aš galiu mokyti tuos, kurie vyks vietoj manęs, ką tu apie tai manai? Tučtuojau Jis atsakė: „Tu tapsi Biblijos mokyklos direktoriumi“.

Lygiai taip kaip su Adomu: Jis pamatė poreikį, Jis pamatė, kad Krisą ištiks priepuoliai. Jis augino mūsų širdyse troškimą pasiekti toliau nei tas slėnis, kuriame gyvenome, bet Jam reikėjo, kad aš praeičiau visą tą procesą, kol aš padariau išvadą, kad galiu mokyti kitus, kurie gali vykti.

Kai aš širdyje ieškojau krypties, Jis pasakė: „Kur tu visada jauteisi labiausiai pasitenkinęs?“ Ir vėl Jis prašė tirti savo širdį ir gyvenimo patyrimą, kad galėčiau padaryti išvadas apie save patį. Kai aš atsigręžiu atgal į savo 34 metus, aš suvokiu, kad nesvarbu, ką aš dariau, aš buvau labiausiai pasitenkinęs mažose grupėse, kurios rimtai žiūri į Viešpatį. Ne surinkime iš 300 narių, bet 10 paauglių ir galbūt 10 suaugusių, kurie tikrai norėjo mokytis ir augti meilėje su Viešpačiu.

Kai aš pasakiau Jam tai, pajutau kaip į mano dvasią buvo atsiųsta žinia. Tučtuojau Jis davė man platų apibūdinimą surinkimo, į kurį mus siųs, bet tai nebuvo Koloradas. Tai buvo Tulsa, Oklahoma. Aš Jam pasakiau: „OI NE, Tėve, tik NE Tulsa. Jų Biblijos mokyklos absolventai dirbo parduotuvėse, nes ten buvo tiek daug krikščionių, kad jiems daugiau jų nereikėjo!“ Tyla. Turiu galvoje sekė tyla. Dangus pasakė, ir tai reiškė tai, ką girdėjau.

Aš paskambinau draugui, kuris dirbo dideliame surinkime ir apibūdinau tai, ką man Viešpats parodė širdyje. Beveik iš karto jis pasakė: „Tai panašu į Victory Christian Centre“. Toliau, kaip jis sakė, taip ir susiklostė mūsų istorija. Mes persikėlėme į Tulsą, aš tapau pastoriaus pavaduotoju ir po to Victory Biblijos Instituto ir Biblijos mokyklos direktoriumi, po to pasitraukiau ir vėl ieškojau Viešpaties, Viešpats pasirodė ir pasakė man kurti namų surinkimą, ir čia dabar aš tarnauju...

Mažo berniuko pusryčiai

Jono 6:5 maždaug 5000 vyrų minia bei moterys ir vaikai susirinko pasiklausyti Jėzaus. Buvo pietų laikas, Jėzus pasisuko į Pilypą ir paklausė: „Kur mes galime nusipirkti duonos, kad žmonės galėtų pavalgyti?“

Tai buvo nuoširdus klausimas. Jėzus pateikė problemą Pilypui, kad jis ją apsvarstytų. Bet jau kita eilutė sako: „Jis tai pasakė, kad išbandytų jį (Pilypą), nes Jis žinojo, ką ruošiasi daryti. Žodis „išbandyti“ čia reiškia „patikrinti“, daugiau nei išbandyti, iškelti tikėjimą, kuris, kaip Jis žinojo, buvo Pilypo širdyje.

Būtent tai Jis darė su Adomu – Jis žinojo, kad sukurs Ievą, bet norėjo, kad Adomas šio proceso metu nuspręstų tai, ką Viešpats jau nusprendė – jam reikia poros. Jis norėjo, kad Adomas pažintų save ir pats padarytų išvadą. Jis nebando ir negundo mūsų blogiu, bet Jis suteikia galimybę patikrinti tai, ką Jis žino esant mūsų širdyje.

Viešpats žinojo, ką Jis darys, bet 3 evangelijos teigia, kad Jis pasakė: „Jūs pamaitinkite juos“*. Jeigu jūs skaitote evangelijas, šis įvykis buvo po to, kai 12 grįžo iš tarnavimo, kuomet jie tarnavo gydydami ir išlaisvindami žmones Jėzaus vardu, ir tik po to Jėzus (ir Petras) vaikščiojo vandeniu ir jie suvokė, kas iš tiesų yra Jėzus. Jo prašymas pamaitinti žmones buvo tam, kad ištirtų, ar jie susies Jo valdžią Jame ir tai, ką jie darė, su tuo, kas Jis yra ir dėl to kas Jis yra, ką jie gali padaryti. Bet jie to nepadarė. (*Mato 10:1,14:16, Morkaus 6:7,37, Luko 9:1-10,13)

Pilypas tučtuojau pagalvojo apie pinigus: „Netgi *200 skatikų neužtektų duonai, kad kiekvienas iš jų gautų bent nedidelę porciją“ 7 eilutė (*200 skatikų vertė lygi 200 dienų uždarbiui). Andriejus, Petro brolis pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi 5 duonos kepalėlius ir 2 žuvis, bet ką tai reiškia tokiai daugybei?”

Nei vienas mokinys neprisiminė, kad jie ką tik gydė nepagydomas ligas ir išvarinėjo demonus Jo vardu. Kai Jėzus liepė jiems pamaitinti žmones, Jis liepė jiems mąstyti apie natūraliai neįmanomus dalykus, pakilti ir vaikščioti valdžioje, bet jie nebuvo tam pasiruošę, taigi Jis paruošė aprūpinimą.

Jis žino, ką Jis darys, ką Jis nori daryti, bet Jis dažnai laukia mūsų, kad mes pažintume save, apsvarstytume, pagalvotume, padarytume išvadą pradėti procesą, kol mumyse susiformuos aiškus supratimas. Jis taip pat kartais stebi ir laukia, ar mes pakilsime tikėjime, kurį Jis žino esant mumyse. Malonė tame, kad kai mums nepasiseka, Jis tai žino iš anksto ir vis tiek yra paruošęs aprūpinimą.

Ar jūs kada nors patyrėte, kad žinote, jog Viešpats jus stebi, kaip jūs dalyvaujate procese, kad pažintumėte savo paties širdį ir padarytume išvadas, ir kad jis galėtų apreikšti jums savo aprūpinimą.

Kitą savaitę: Jo „aš eisiu pagal tai, ką esu nusprendęs“ valia. Iki tada, būkite palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu