Sveiki,
1994
metų vasarą Barbara mirė, paliko savo kūną ir laimingai sugrįžo atgal.
Priežastis buvo fizinė būklė, dėl kurios kitą savaitę jai padarę operaciją, ir
nuo tada ji sveika.
Barbaros
fizinė būklė labai ją nuvargino, taigi tą popietę ji atsigulė pailsėti. Ji prisimena,
kaip nuėjo pamiegoti, ir tada staiga pabudo, suvokdama, kad jos kvėpavimas
tampa vis labiau paviršutiniškesnis. Ji staiga suvokė, kad miršta. Ji mintimis
ėmė šauktis pagalbos, bet buvo per daug silpna išleisti nors garsą.
Ji
girdėjo, kaip aš gaminau pietus virtuvėje, o berniukai žaidė svetainėje, ir vis
kartojo: „Ne Viešpatie, tai ne mano laikas, ne dabar, kaip Džonas galės rūpintis
vaikais? Kaip Džonas pasirūpins Krisu? O kaip bus su visais tarnavimo pažadais,
kuriuos mums davei? Tu mums davei pažadus!”
Plūduriavimas
Šitaip
prieštaraudama Barbara pradėjo palikti savo kūną, ir ją apėmė Viešpaties
ramybė, iš širdies išsiveržė atsakymas: „Ach, jiems viskas bus gerai, jie
susitvarkys“, nes tuo metu visi rūpesčiai dėl mūsų tiesiog pasitraukė. Ji
apibūdina tai, lyg išsinėrimą iš savo kūno, taip lyg jos rankos ir kojos
išsinertų iš pirštinių ir kelnių, pradedant kilti nuo viršutinės dalies – jos galvos
ir pečių, kaip cikada palieka savo kriauklę, bet be pastangų. Ji pakilo iš savo
kūno ir sklandė prie lubų ar aukščiau, žiūrėdama žemyn į savo kūną.
Kai
ji stebėjo savo kūną, kuris buvo be gyvybės ženklų, ji spontaniškai ištarė: „Tai
štai kas man suteikė tiek vargų?! Ji buvo taip pripildyta ramybės, kad žiūrėjo
į savo kūną be jokio emocinio prisirišimo taip, tarytum žiūrėtų į gabalą mėsos
ant parduotuvės prekystalio. Jis buvo jai nesvarbus, nes ji suvokė, kad tai
nebuvo „tikroji“ ji. Vieną dieną visi gausime pašlovintus kūnus, visi būsime
viena su mūsų tikraisiais „aš“, mūsų dvasia ir siela. Bet tą dieną, kai ji
žiūrėjo žemyn į savo kūną, jis jai atrodė labai keistas.
Visi
apribojimai, silpnumas, nuodėmingumas, netikra kūno moralė, aiškiai atsiskyrė
nuo jos amžinos dvasios ir sielos realybės, tikrosios jos, kuri buvo dvasinėje
srityje su Viešpačiu. Ji nejautė jokio emocinio prisirišimo prie savo kūno, tai
buvo tik vieta tam tikram laikui skirta jos tikrajai „aš“.
Staiga
ji pasijuto krintanti atgal į savo kūną, įeinanti tuo pačiu būdu, kaip ir
išėjo, pėdos ir kojų pirštai įėjo nuo viršaus atgal per pečius ir slinko žemyn
į kojas, rankas ir pečius, slysdama žemyn į savo kojas, rankas ir pečius, į
savo fizines rankas ir pečius ir tada jos galva įslinko į jos fizinę galvą. Ji visą
tą laiką viską suvokė, ir vėl sugrįžusi į savo kūną pajuto, kad panyrą į miegą.
Ji
atsibudo apie 9 vakaro, bijodama man papasakoti kas nutiko, kaip arti ji buvo
atsidūrusi prie ribos, kuri galėjo ją atskirti nuo mūsų. Kitą dieną ji
papasakojo man, ir mes greitai paspartinome operaciją, ir nuo tada ji jaučiasi
gerai.
Baimė ar ramybė?
Jeigu
tik mes galėtume gyventi pasaulyje su tuo atsiskyrimu, kurį jautė Barbara tą
dieną atsiskyrus nuo savo kūno; kur mes esame taip apimti Viešpaties buvimo,
kad visi pasaulio rūpesčiai yra matomi iš tos perspektyvos, ir kai esame
pripildyti realybe – Kristus mumyse, ir mūsų amžinas likimas Jame.
Mes
Viešpaties Jėzaus mokiniai gyvename su šituo nuolatiniu davimu ir gavimu tarp
ramybės mūsų dvasioje ir „išorinio“ pasaulio, kuriame vyrauja baimė. Emocinė
sveikata ir išmintingi sprendimai gyvenime reikalauja, kad mes suvoktume Kristų
mumyse ir Jo ramybę, labiau nei baimę ir kūno dalykus, kurie mus supa.
Jėšua
nuolatos sakydavo žmonėms pasilikti ramybėje, kai natūralios aplinkybės šaukė apie
baimę ir skausmą. Kai Jairas gavo žodį, kad jo duktė ką tik mirė, Jėšua jam
tarė: „Nebijok“. Kai Jis atėjo vandeniu siaučiant audrai, Jis tarė: „Nebijokite“,
yra ir dar keli pavyzdžiai.
Viešpats
yra toks pats šiandien koks Jis buvo Evangelijose, taigi Jis vis dar mums sako „
nebijok“, kai mes esame sumaištyje ir baimę keliančiose situacijose. Galbūt jūs
atėjote į surinkimo tarnavimą, arba namų surinkimą strese ir sumaištyje, bet
garbinimo metu jus pripildė Jo ramybė – tai Jis, sakantis „Nebijok“. Mes galime
gyventi su klausimais galvoje, bet visiškai suvokdami Jo ramybę mūsų dvasioje,
kuri padeda mums daryti kiekvieną sprendimą ir suprasti teisingai pasaulio
įvykius.
Kaip
mums „įžengti“ į tą ramybę mūsų dvasioje, kai aplinkybės šaukia baimę ir
sugriovimą?
Štai čia yra raktai
Kiekvieną
kartą Jėšua sakydavo žmonėms nebijoti, nors aplinkybės kėlė baimę, kiekviena
istorija mus moko, kaip tai padaryti. Pamokymai ne visada akivaizdūs, bet
aiškūs, kai Jis sakė asmeniui „nebijok“, Jis tikėjosi, kad jis būtent taip ir
pasielgs. Šitoje serijoje, mes pažiūrėsime į kelias situacijas ir galėsime
pritaikyti tai, ką Jis pasakė jiems daryti, o tai leis mums pasilikti ramybėje
ir padaryti išmintingus sprendimus.
Pavyzdys Nr.1,
Jairas – Luko 8:41-56 & Morkaus 5:22-43
Jairo
duktė buvo arti mirties, ir kai jis susitiko su Jėšua, jis pasakė: „Ateik ir
uždėk rankas ant jos, kad ji būtų išgelbėta nuo savo ligos (pasveiktų), ir ji
gyvens.
Kai
Jėšua patraukė link namų, moteris serganti kraujoplūdžiu ir turinti stiprų
tikėjimą palietė jo rūbų kraštą ir pagijo. Kai Jėšua pasakė jai, kad tai
tikėjimas, kuris ją padarė sveika ir liepė eiti ramybėje, Jairui atėjo žodis,
kad jo duktė tikrai mirė.
„Kai
Jėšua išgirdo (pažodžiui „atsitiktinai išgirdo“) tai, Jis jam pasakė: „Nebijok,
tik tikėk!” Morkaus 5:36
Žodis
„bijoti“, yra „phobeo“, kuris reiškia „ nuskristi“ – kitais žodžiais : Jairai,
„neleisk, kad tavo tikėjimas nuskristų dėl žinių apie tavo dukters mirtį, tik
tikėk!”
Lūžis kiekvienam iš mūsų
Kuo
jis turėjo tikėti? Grįžk atgal prie pradinio tikėjimo ir priežasties, dėl ko
jis prašė Jėzaus ateiti: „Ateik ir uždėk rankas ant jos, kad ji būtų sveika, ir
gyventų“. Jėšua sako jam grįžti prie pradinio tikėjimo, daryti pasirinkimą, kad
šis tikėjimas viršytų aplinkybes, ir surasti ramybę tame originaliame tikėjime.
Jūs
matote, jeigu Jairas tikėjo, kad Jėšua ateis, uždės rankas ir ji gyvens, tai
nesvarbu, ar mergaitė merdės, ar tikrai mirs. Mes matome tą patį tikėjimą ir Jėzuje
dėl jo draugo Lozoriaus.
Jono
11 skyriuje, kai Jam pranešė, kad Lozorius serga, Jis atsakė, kad liga
nesibaigs mirtimi, bet Dievo šlove. Kai jis sužinojo galutinį rezultatą, kad
tai nebus Lozoriaus mirtis, nesvarbu, ar jis mirs, nes Jis jau žinojo, kad
pabaiga ir rezultatas bus gyvenimas. Tas pats su Jairu. Kai jis sužinojo, kad
Jėšua uždės rankas ant jos ir ji gyvens, tai nesvarbu, ar jai pagerės ar
pablogės sveikata, ar ji netgi mirs.
Kad
padėtų Jairui susitelkti į pradinį tikėjimą, kaip tekstas sako apie Jėzų: „Ir
Jis niekam neleido sekti JĮ nuo tada, išskyrus Petrą, Jokūbą, ir Joną“. Dar
pasakyta, kai Jis atvyko į namus ir sutiko gedėtojus, kurie juokėsi, kai Jis
sakė, kad mergaitė tik miega –laikina būsena - „Jis juos visus išvarė lauk“.
Graikiškas
žodis „kata-gelao“ yra verčiamas „šaipėsi iš Jo“. „Kata“ reiškia žemyn arba
blogai, „gelao“ yra juoktis, reiškia juoktis garsiai ir globėjiškai, iš Jėzaus,
lyg Jis nežinotų, ką Jis kalba. Frazė: „Jis visus išsiuntė šalin“ reiškia su
jėga, kad Jis tiesiogine to žodžio prasme parodė visiems duris.
Supraskite,
Jis neleido minioms sekti Jį, ir Jis neleido netikintiems gedėtojams būti aplink
Jairą arba toje situacijoje, nes Jairui buvo svarbu išlikti įsitvirtinus
tikėjime - „Dėk ant jos rankas ir ji gyvens“.
Kartais priežastis
ne ta, kad mes neturime tikėjimo, o tai, kad mes apsupame save žmonėmis, kurie
pilni abejonių ir netikėjimo.
Kaip
tu gali būti (beveik) taip atsijungęs nuo natūralaus pasaulio, kaip Barbara,
kai ji mirė? Kai aplinkybės šaukia baimę, tu turi grįžti atgal prie to
paskutinio dalyko, ką Viešpats tau pasakė. Grįžk atgal prie originalaus dalyko,
kuo tu tikėjai, apribok netikėjimą aplink save, ir tu galėsite „nebijoti, tik
tikėti.“
Daugiau kitą
savaitę...laiminu,
Neužmirškite
rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.