Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2014 m. rugpjūčio 11 d., pirmadienis

Baimė ir įžvalgumas. 2 dalis

John Fenn, 2014 m. liepos mėn. 19 d.,

Sveiki,
Vienas iš palaiminimų, kuomet turi suaugusį sūnų, kuris yra protiškai 4 metų amžiaus, bet myli Jėzų. Tai reiškia, kad Krisas yra įsitikinęs Viešpaties buvimu savo gyvenime ir savo ateitimi danguje lygiai taip, kaip ir natūraliu pasauliu. Frenkė yra geriausia Kriso draugė globos namuose. Ji yra misionierių, kurie dirba Afrikoje duktė, todėl jie gali aplankyti Frenkę tik du kartus per metus.

Barbara yra brunetė, kaip ir Frenkės mama, ir maždaug tokio pat sudėjimo. Todėl, kai Barbara ir aš paimame ir išsivežame Krisą, arba ateiname į globos namus planuoti susitikimų, arba atnešame naujų rūbų ar vonios reikmenų Krisui, Frenkė puola prie Barbaros ir nenori jos paleisti iš glėbio 2 ar 3 minutes. Ji prisiglaudžia prie Barbaros dažnai su ašaromis akyse, nes Frenkė pasiilgsta savo mamos. Barbara dažnai verkia taip pat. Barbarai taip sunku, kai ji žino, kad ji yra tik netikras jos mamos pakaitalas, ir ji yra bejėgė padėti Frenkei, kai ši sielvartauja ir ilgisi.

Daug kartų, mes buvome ten, kai Krisas įvažiuodavo savo vežimėliu, atsargiai paimdavo ir laikydavo Frenkės ranką, ir švelniai, bet užtikrintai sakydavo: „Viskas gerai, Frenke, Jėzus yra su mumis, viskas gerai Frenke, Jėzus yra čia.“ Su šitais žodžiais Frenkė papurto savo galvą, kurią buvo padėjusi ant Barbaros peties, sutikdama ir atsitiesia šluostydamasi ašaras. Kriso žodžiai padeda Frenkei išsilaisvinti iš sielvarto, ir vėl sugrįžti prie įsitikinimo Dievo buvimu savo gyvenime.

Jairas ir dar daugiau
Kai Jėšua pasakė Jairui: „Nebėk iš baimės, bet tikėk“, Jo žodžiai turėjo tą patį efektą Jairui, kaip Kriso žodžiai Frenkei. Tai nukreipė jo dėmesį nuo baimės ir tragedijos jo gyvenime į aukštesnę nors ir nematomą tikėjimo tiesą bei ramybę.

Tikėjimas yra mūsų atsakymas į asmeninį ir vidinį apreiškimą. Nojus priėmė apreiškimą, kad ateina potvynis, ir jo atsakymas buvo statyti laivą. Tikėjimas buvo jo atsakymas į apreiškimą. Mozė gavo apreiškimą eiti į Egiptą, jo atsakas buvo tikėjimas.

Tikėjimas yra nematomas, taigi, kai natūralios aplinkybės kelia baimę, mūsų dėmesys turi būti tikslingai nukreiptas į apreiškimą ir ramybę giliai mūsų dvasioje.

Taigi, Jairas vėl turėjo nukreipti savo dėmesį į originalų apreiškimą ir tikėjimą, kuris kilo iš to apreiškimo, kad Jėšua ateis, uždės rankas ant jo dukters, ir ji pasveiks. Mes turime būti pasirengę atmesti baimę ir išsaugoti ramybės apreiškimą, ir tada stiprinti jį disciplinuotomis mintimis, atsisakant nagrinėti baimės siūlomas galimybes. Tai viena priežasčių, dėl kurios Jėšua neleido nei vienam Jo sekti ir išstūmė netikinčius raudotojus už durų. Jis norėjo, kad Jairas susitelktų ne į baimę, bet į tikėjimą ir ramybę.

Apreiškimas iš Tėvo yra malonė. Jis neturi parodyti mums tų dalykų, kalbėti mums, nei duoti mums ramybę įtikindamas mus, kad bus viskas gerai. Jis daro tuos dalykus, nes Jis yra geras. Mūsų atsakas yra tikėjimas.

Pavyzdys Nr.2, Vaikščiojimas vandeniu
Jėzaus vaikščiojimas vandeniu aprašytas trijose iš keturių evangelijų, ir kiekvienas pasakojimas atskleidžia to paties įvykio skirtingą perspektyvą: Mato 14:22-32; Morkaus 6:45-52; Jono 6:19-21.


Dauguma vertimų bando padėti pagonių skaitytojams pateikdami susilpnintą arba „atskiestą“ hebrajiškų terminų vertimą. Čia yra tipiškas to pavyzdys. Dauguma Biblijų verčia Jėzaus ir Petro pokalbį kartais taip, lyg Jėšua kreiptųsi į esančius valtyje tokiais žodžiais: „Būkite drąsūs; tai Aš; nebijokite“. Tada Petras atsako: „Viešpatie, jei tai Tu, įsakyk man ateiti pas Tave vandeniu.“

Jėšua iš tiesų pasakė: „Būkite drąsūs! AŠ ESU! Liaukitės bijoti!“, o Petras atsakė: „Viešpatie, jei Tu esi, įsakyk man ateiti pas Tave vandeniu!“

AŠ ESU tai vardas To, kuris kalbėjo Mozei nuo degančio krūmo Išėjimo 3:14. Taigi, kai Jėšua pasakė vyrams, kad Jis buvo AŠ ESU, Tas, kuris kalbėjo Mozei, Petras metė jam iššūkį tai įrodyti. „Viešpatie, jei Tu esi, įsakyk man ateiti pas Tave vandeniu!” Jėšua nedelsiant ištarė kvietimą. (Daugiau apie AŠ ESU galite rasti mano serijoje „AŠ ESU; Tai kas yra Jėšua ir iš kur Jis atėjo)

Baimė yra sutinkama apreiškimu
Jėšua pasakė tą patį įsakymą „Nebijok“, reiškiantį „nepabėk iš baimės“ taip, kaip ir Jairui. Tačiau šį kartą užuot kovojus su baime prisimenant ankstesnį tikėjimą ir pažadus, baimė sutinkama įrodymu, kad Jėšua yra AŠ ESU.

Tai antrojo pavyzdžio esmė, dar vienas būdas kontroliuoti emocijas, kad „nepabėgtum iš baimės“. Tai reiškia, leisti faktui, kad Jėzus yra Dievas – dominuoti tavo situacijoje. Jis kontroliuoja netgi vėją ir bangas, kurios ritasi aplink – tu gali eiti vandeniu tol, kol žiūrėsi savo prote į Jį ir į tiesą – Jis yra AŠ ESU. Ženk žingsnį atgal ir suvok, KĄ tu turi, ir Kas viską laiko Savo rankose.

Kai Petras užmiršo, Kas yra Tas, su Kuriuo jis kalba ir buvo išblaškytas audros, jis ėmė skęsti. Netgi tada, kai jis nukreipė savo dėmesį nuo To, į Kurį buvo anksčiau susitelkęs, Jėšua ištiesė Savo ranką, kad jį pakeltų, ir jie abu nuėjo vandeniu atgal į valtį.

Tu gali padaryti tą patį – turėk galvoje, kad Jėšua yra Dievas. Taigi, kas bus jei pakils audra? Eik vandeniu audros įkarštyje; tu saugus, kai judi su apreiškimu, kas yra Jėšua ir tai, ką Jis įsakė tau padaryti. Neik vandeniu savo paties iniciatyva (manymu), bet jei gavai pakvietimą, eik!

Dingęs vaikas
Petras išsigando, kai sutelkė savo dėmesį į audrą, taigi baimė taip pat yra apreiškimas, bet tai aplinkybių apreiškimas natūralioje srityje apie dabarties ir ateities nelaimę. Baimė gali taip pat pritraukti dvasią, kuri prisišlieja prie aplinkybių. Pavyzdžiui, kai mūsų jauniausias sūnus Brainas buvo 5 metų, po vieno tarnavimo surinkime, jis kažkur dingo. Kai dingsta vaikas, yra vietos kilti natūraliai baimei, bet čia yra daugiau vietos AŠ ESU.

Aš buvau pastoriumi surinkime pietryčių Kolorado valstijoje, ir mes tuo metu nuomavome seną parduotuvę. Visi išėjome iš pastato ieškoti sūnaus, ieškojome po visą pastatą ir lauke, šaukdami jo vardą.

Įslinko baimė, Barbara, kaip jūs galite įsivaizduoti buvo panikoje. Ji pasižiūrėjo į mane, laukdama krypties, o aš nukreipiau savo dėmesį nuo labai gąsdinančių aplinkybių į savo dvasią, ir ten aš radau ramybę. Aš pasakiau jai: „Jam viskas gerai, ir aš surasiu jį, bet aš nežinau, kur jis yra“. Mūsų galvose ėmė suktis įsivaizdavimai, kad jis pagrobtas ir nuskriaustas, arba nužudytas, bet mes nuslopinome juos, sutelkdami visą proto jėgą į ramybę mūsų dvasioje.

Mes turėjome parvežti Krisą ir Džeisoną namo
Jo nebuvo artimose gatvėse, nei pas kaimynus, taigi mes nuėjome namo. Buvo LABAI sunku palikti surinkimo pastatą nežinant, kur yra mūsų penkiametis. Aš nukreipiau Barbarą nuo „išsigandusios mamos“ nuotaikos į ramybę jos dvasioje, ir tai ją tikrai nuramino... bet mes vis dar tebemąstėme: „ką daryti?“ ir kreipėmės į policiją, nors turėjome ramybę. Mums sugrįžus namo po 10 minučių suskambo telefonas. Brainas, ir maždaug tokio pat amžiaus jo draugas, galvodami, kad iškrės pokštą mamai ir tėčiui, nusprendė įsiropšti į savo draugo šeimos sunkvežimio galą ir vykti namo kartu su jais.

Jie visi grįžo namo ir įėjo vidun, palikdami Brainą kelioms minutėms karštame sunkvežimyje, kol jo mažasis draugas pasakė savo tėvams, kad Brainas yra mašinoje, ir tai paskatino juos mums paskambinti.

Jeigu mes nebūtume įsiklausę į ramybę mūsų dvasioje ir neleidę mūsų emocijoms paklusti tai ramybei, mes visą tą laiką būtume apimti baimės. Jeigu mes būtume tam pasidavę, baimės dvasia galėjo prilipti prie natūralios baimės, ir būtų galėjusi kankinti mus, netgi po Braino atsiradimo.

Ta dvasia būtų vertusi mus mąstyti apie tai iš naujo ir iš naujo. Baimė būtų piešusi paveikslą apie ateities įvykius su tragiškais rezultatais. Tai galėjo kankinti mus metų metais mintimis apie kitus berniukus, jų pagrobimą ir panašiai. Bet mes neleidome jai to padaryti, sutikdami natūralias baimes su antgamtine ramybe dvasioje, ir leidome ramybei valdyti mūsų emocijas.

Aš galvoju, kad Brainas vis dar atsimena tą pokalbį, po to, kai mes parsivežėme jį namo iš mūsų draugų.

Šis pavyzdys apie tai, kaip sutikti baimę keliančias aplinkybes su vaikišku tikėjimu taip, kaip daro Krisas: „viskas gerai, Jėzus yra su mumis. Jėšua čia.“

Daugiau kitą savaitę, laiminu,


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą