Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2014 m. liepos 20 d., sekmadienis

Psichikos ligos ir paskutiniai laikai.8 dalis

John Fenn, 2014 m. birželio mėn. 28 d.,

Sveiki,
Pastarąsias 2 savaites aš rašiau apie tai, kaip Dievas suteikia nuolatinį Šventosios Dvasios buvimą mūsų gyvenimuose, kaip Jo besąliškos meilės ir tikslo mums įrodymą. Jo buvimas kartu su Jo rašytiniu Žodžiu ir visi kiti krikščionys mūsų gyvenime veikia kartu. Bet be tikro Jo patyrimo, Dievas tampa tik formule.

Procesas
Pasaulis ir kultūra turi daugiau svorio gyvenime nei tai, ką asmuo sužino apie Dievą tuo metu, kai jis dalyvauja vienos valandos trukmės susirinkime, sekmadienio mokykloje, ar kartą per savaitę jaunimo grupėje, bet neįgauna tikro patyrimo.

Kad Dievas padarytų tikrą pasikeitimą mūsų (arba vaiko) gyvenime, mes turime Jį patirti – ne tik žinoti apie Jį, bet patirti Jį Patį. Patyrimo metu išreiškiamas „Jo požiūris“ – tai, ką būtent mes jaučiame ir suvokėme savo širdyse, garbinimo metu, maldoje, sėdėdami JO Buvime. TAI turi mums daugiau reikšti, negu žmonės ir kultūra, kuri sugriauna, arba trukdo asmeniui pažinti Dievo meilę.

Šaunu, bet kaip?
Jėšua ką tik buvo pamaitinęs 4000 vyrų, plius moteris ir vaikus, tada Jis ir Jo mokiniai įsėdo į valtį ir išvyko į kitą ežero pusę. Kada jie atvyko į kitą krantą jie tuoj pat buvo užpulti fariziejų, kurie reikalavo ženklo iš dangaus. Bet Jėšua neatsakė, ir jie vėl įlipo į valtį ir išplaukė į ežerą.

Būnant ant vandens Jėšua liepė jiems saugotis fariziejų raugo, norėdamas pasakyti, kad nereikia būti kaip minia, kuri nuolatos reikalauja ženklų iš dangaus, bet jie galvojo, kad Jis turėjo galvoje faktą, jog jie nieko daugiau nepasiėmė tik duonos su savimi.

Kai Jėšua priminė jiems, kaip Jis pamaitino tūkstančius su 7 kepaliukais, Jis paklausė: „Kaip gi jūs nesuprantate?“ Graikiškai: „Kaip gi jūs negalite sujungti to į viena?“ (Morkaus 8:1-21)

Maisto padauginimas buvo stebuklas jų gyvenime. Jis tikėjosi, kad jie tai supras, ir leis nuostabiems dalykams, kuriuos jie ką tik stebėjo, giliai nugrimzti juose ir pakeisti jų mąstymą.

Atkreipkime dėmesį, Jėšua nesakė jiems, kad Senojo Testamento žodžiai turi nugrimzti į jų širdis ir protus. Jis neliepė jiems išsitraukti užrašus ir pasitikrinti, ką Jis ar Jonas Krikštytojas anksčiau mokė. Jis tiesiog tikėjosi, kad jie apmąstys ir suvoks stebuklą, kurį Jis ką tik padarė jų gyvenime, jiems dalyvaujant. Jis prašė apsvarstyti maisto padauginimo stebuklą, kaip Jo buvimo pasireiškimą jų gyvenime tam, kad jie galėtų pakeisti savo mąstymą.


Tai nebuvo pirmas kartas, kai Jėšua padaugino maistą; tik prieš 2 skyrius berniuko priešpiečiais Jis pamaitino 5000 vyrų plius moteris ir vaikus.

Po šio stebuklo Jėšua ankstyvą rytą atėjo vandeniu į jų valtį, ir kai jie pamatė Jį artėjantį, ir vėją bei bangas nutylant, 6:51-52 sako, kad jie „…labai nustebo, nes nesuprato duonos stebuklo.”

Viešpats tikisi, kad jie „apsvarstys stebuklą“ ir „sujungs kartu“ mąstydami apie jį iš karto, kai tik taps jo liudininkai, ir leis tam patyrimui pakeisti jų mąstymą. Tai nėra vien rašytinis žodis, kuriuo mes tikime, bet Gyvas Žodis, kurį mes matome aplink mus kiekvieną dieną mūsų gyvenime, nes mes pažįstame Jį. Mes privalome pastebėti ir tikėti Jo besitęsiančiu buvimu ir nuolatos vykstančiais stebuklais mūsų gyvenime. Visa tai padės mums liautis tikėti melu, įtikins Jo besąlygine meile, ir atstatys mūsų emocinę sveikatą.

Todėl...
Kai mes žiūrėjome į Dovydą ir Saulių, mes matėme įvairius įvykius, kurie tęsėsi mėnesiais ir metais, ir kaip Viešpats perkeldavo juos į kitą lygį (etapą) darydamas stebuklą, suteikdamas Savo buvimo akivaizdumą jų gyvenimuose. Tarp tų stebuklų ir Savo buvimo įrodymų, Jis tikėjosi, kad jie galvos apie tai, ką Jis padarė jų gyvenimuose, ir tai pakeis jų požiūrį į save.

Dovydas parašė daug psalmių apie tuos „įrodymus“. Kai kurios buvo užrašyti tuo metu, kai jis buvo persekiojamas karaliaus Sauliaus. Viena buvo užrašyta tada, kai buvo sudegintas Ciklagas, ir jie bijojo dėl savo žmonų ir vaikų. Kita buvo užrašyta po to, kai buvo atskleista jo nuodėmė su Baršeba. Ką jūs darote, kad pažymėtumėte tuos „įrodymus“, stebuklus arba patyrimą su Viešpačiu savo kelyje? (*1Sam21:10-15/Ps34/Ps52. 1 Sam 22:1-5/Ps56. 1Sam22:35/Ps35. 1Sam24:1-8/Ps57. 1Sam 30:1-6/Ps4. 2 Sam12/51, tai tik keli pavyzdžiai)

Kai mano tėtis paliko mūsų šeimą, mano pasaulis žlugo. Tai sužlugdė ir mano gerą savęs įvaizdį, nes kaip daugelis vaikų, mes kaltinome save dėl tėčio ir mamos skyrybų. Aš galvojau, kad aš apvyliau jį neatlikdamas savo pareigų, nesutikdamas jį su meile ir entuziazmu kiekvieną kartą, kai jis grįždavo namo iš darbo, ir t.t.

Nuo 12 iki 16 metų aš palikau visas savo veiklas arba netęsiau jų labai ilgą laiką. Aš neišlaikiau savo pirmo semestro algebros egzamino, visi mano pasiekimai smuko. Aš niekuo nesirūpinau, ir niekas manęs nedomino, aš nesirūpinau savimi. Aš pradėjau ir atsiskyriau nuo berniukų skautų. Pradėjau ir mečiau nardymo pamokas. Pradėjau ir mečiau skraidymo pamokas. Sąrašą gailima tęsti. Aš būčiau metęs ir mokyklą, jeigu mama būtų man leidusi, nes iš tiesų man tai visai nerūpėjo.

Mano draugė Džeini, kuri draugavo su Barbara ir manimi, atvedė mane pas Viešpatį; ji papasakojo man apie Jį vokiečių klasėje, po to aš atvedžiau Barbarą pas Viešpatį, ir tada aš prisišliejau prie Tėvo. Aš galėjau jausti pasikeitimą viduje, naują entuziazmą, kažkokį gyvybės, energijos ar meilės antplūdį – visa tai buvo nauja, bet aš buvau keičiamas.

Kurk istoriją su Dievu
Mano gyvenimas buvo tikras gyvenimas. Mano tėtis tikrai pasitraukė. Man iš tiesų niekas nerūpėjo. Tai buvo realu ir tai buvo viduje, giliai manyje. Dabar staiga Jis atsirado tenai, sakydamas man Savo Žodyje, kad Jis myli mane ir turi tikslą mano gyvenimui. Bet man vis dar buvo sunku patikėti Juo, nes aš nemačiau jokio plano ar tikslo akivaizdumo. Aš tikėjausi didelio blyksnio, kad staiga mano vidinis sužeidimas būtų išgydytas. Ne!

Mano gyvenime buvo maži „įrodymai“, patyrimai, išgydymai ir stebuklai; aš mačiau, kad sutapimai buvo daugiau nei atsitiktinumas, pojūčiai kuriuos turėjau giliai savo dvasioje, vienas po kito kūrė Dievo istoriją manyje , ir pamažu aš pradėjau tikėti Jo nuomone apie save, leisdamas pasitraukti tam, ką aš pats apie save galvojau.

Prisimenu, aš vieną dieną pasakiau Tėvui: „Tėve, aš nenoriu būti nedėkingas, bet ar tai jau viskas? Aš turėjau galvoje atgimimą iš naujo ir turėti Tave savyje tai turėtų būti daugiau... galingiau.... ir aš negaliu paneigti, kad yra kažkas manyje, kuris sako, kad yra daugiau... ar ne taip? (aš iš tiesų meldžiausi dėl to, tuo metu bijodamas kaip niekada, klausdamas Tėvo ar tai jau viskas!)

Tada Džeinė bei jos draugas (ir būsimas vyras) papasakojo Barbarai ir man apie krikštą Šventąja Dvasia. Kai mes tai priėmėme, visas mūsų pasaulis pasikeitė. Žodis tapo gyvu. Tas neaiškus suvokimas apie Jį viduje tapo visa apimančiu buvimu, taip kad visada dieną ir naktį aš galėjau nukreipti savo dėmesį į savo dvasią ir jausti Jį tenai – šis procesas truko visus mano baigiamuosius metus mokykloje.

Blogas savęs vertinimas tiesiog ištirpo Jo buvimo akivaizdumo šviesoje. Aš svarsčiau, kad negaliu būti toks blogas, jei Jėzus numirė už mane. Aš negaliu būti toks blogas, nes Jis įdėjo Savo Dvasią į mane... ir ta realybė sujungta su rašytiniu Žodžiu, ir su įvairiais stebuklais bei akivaizdžiu Jo veikimu mano gyvenime, išvedė mane iš emocinio bei galimo protinio susirgimo.

Tai procesas, bet mes privalome „suprasti duonos stebuklą“ mūsų pačių gyvenime, kaip Jo meilės įrodymą, Jo pasiliekantį Buvimą ir dalyvavimą mūsų gyvenime, ir tada mes pradedame tikėti Juo daugiau negu tuo, ką mes patys tikime apie save.

Šiais paskutiniais laikais žmonės tampa vis daugiau ir daugiau nesveiki emociškai ir protiškai. Kiek kartų jūs svarstėte, ką gi jūs darytumėte be Jėzaus savo gyvenime? Emocijų ir proto sveikatos palaikymo bei atstatymo kelias mus visada ves į tą besąlyginę meilę, nukreips ir sugrąžins ten visas mūsų mintis. Jis investavo į mus ateinantiems amžiams... nuostabi malonė!

Tai serijos pabaiga, bet kita serija susijusi su šia tema...laiminu!


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą