John Fenn, 2013 m. birželio mėn. 8 d.,
Sveikinu
visus,
Aš
kalbėjau apie tai, kad Tėvas ir Viešpats nenori, jog mes būtume
susitelkę į detales, nes tai blogina mūsų dvasinę ir emocinę
būklę, o matytume didelį paveikslą.
Tėvo
atsakymas
Kuomet
mano sūnus Chrisas buvo tualete, aš padėjau jam užsimauti kelnes
(jam 33, nors protiškai jis 4 metų amžiaus) ir dabar su mano
pagalba jis buvo pasiruošęs persėsti į vežimėlį kambaryje.
Mano protas vis dar mąstė apie nelaimę nutikusią prieš 2
savaites. Prisiminiau pirmą sunkų, bet labai produktyvų
apsilankymą pas stomatologą, kurio metu į dantenas buvo įstatyti
4 kritimo metu išlaužti dantys, buvo aptartos ir suplanuotos visos
kitos tolimesnio gydymo detalės.
Aš
galvojau apie tai, kaip aš atsakinėsiu į žmonių telefonų
skambučius, skambučius per Skype, facebook žinutes, elektroninius
laiškus ir apie visas studijas ir rašymą, kuris manęs dar laukia.
Aš mąsčiau apie mokymo serijas, kaip sukurti daugiau video mokymų
ir padėkos žinučių rašymą. Aš galvojau apie pievos pjovimą,
daržo sodinimą, įvairius pavasario projektus, ir visa tai gulėjo
atidėta, kol aš ir Barbara rūpinomės Chrisu.
Visi
šitie dalykai ir dar daugiau netvarkingai sukosi mano prote ir
emocijose, kai aš pasakiau: „Tėve, kaip aš galiu padaryti visus
tuos dalykus tarnavime, kai taip nutiko Chrisui? Beveik viskas
tarnavime sustojo, nes reikia rūpintis juo...“ Tuomet Tėvas
įsiterpė į šitą mano „išsiliejimą“:
„Chrisas
YRA tavo tarnavimas“
Mane
sustabdė ir persmelkė apreiškimas to, ką Jis man pasakė.
Žodžiai, kuriuos aš ir jūs kalbate yra minčių ir emocijų
konteineriai, bet mes būdami tik žmonės, esame apriboti savo
galimybėmis, kalbėdami tiksliai perduoti vienas kitam viską, ką
galvojame ir jaučiame.
Mokykis
klausyti aido
Bet
Tėvas neribojamas to silpnumo, kuris būdingas žmogui, todėl
dažnai, kai Jis sako tik kelis žodžius, juose tiek daug minčių
ir emocijų, kad joms sutalpinti reikėtų visos knygos. Ir visa tai
pakraunama iš karto, kai juos išgirsti. Štai kas nutiko man. Kai
tu susipažįsti su šita Tėvo savybe, tu mokaisi klausyti to, ką
galima būtų pavadinti Jo žodžių „aidu“, kuris skamba dar
ilgai po to, kai Jo žodžiai būna ištarti.
Tame
aide yra kažkas, kas veda į Jo gilesnių minčių ir emocijų
apreiškimą. Jis yra ne tik jaučiamas, bet ir girdimas, jei klausai
ramiai ir atidžiai, pasilikdamas Jo buvime, kuris persmelkia tą
momentą.
Už
kiekvieno Jo žodžio ir sakinio yra kažkas giliau, ir tai yra tame
aide, kai mes pašaliname sluoksnį po sluoksnio, kurie slypi už tų
žodžių, taip švelniai kaip nuskindami išorinius žydinčios
gėlės žiedlapius, kad atsiskleistų vis gilesni. Tai vyksta, kai
pasiliekame tame aide.
„Kai
tu esi Manyje, Aš turiu visą tave Savyje. Chrisas nėra vienas
skyrius, tarnavimas – kitas skyrius, o tavo laikas su Barbara –
dar vienas skyrius. Aš turiu visą tave, nes tavo gyvenimas yra
viena. Nei tarnavimas nei Chrisas negali būti atskirti ir padalinti
į skyrius nuo viso tavęs. Chrisas yra tavo tarnavimas, lygiai taip,
kaip namų surinkimų statyba arba pokalbiai su kuo nors iš Europos
per Skype“.
Su
senu bagažu
Aš
buvau pasibaisėjęs savimi dėl to, ką aš sakiau, nes tai buvo
dalis tradicinio surinkimo mąstymo, ir aš nežinojau, kad tas
neatitinkantis Biblijos mąstymas vis dar buvo manyje taip, kaip tai
yra susiję su „bažnyčia“. Tas mąstymas sako: „Įvykiai mano
gyvenime sulaiko mane, kad atlikčiau tarnavimą, kurį Viešpats
nori, kad atlikčiau. Jei tik galėčiau sutvarkyti šitą dalį savo
gyvenimo TADA aš galėčiau daryti tai, ką nori Dievas“. Iš
esmės, tai kalbėjo Tėvui mano protas ir emocijos, klaidžiodamos
klaidoje.
Toks
mąstymas sako: „Jei tik aš galėčiau atsikratyti skolų, TADA
galėčiau daryti tai, ką Dievas turi man numatęs“. Tos rūšies
mąstymas sako: „Jei jie nebūtų taip pasielgę su manimi
surinkime, aš daryčiau dabar tai, ką man Dievas yra numatęs“,
arba „Jei nebūčiau visus tuos metus atkritęs ir prasilenkęs su
Dievu, aš daryčiau tai, ką nori Dievas, kad aš daryčiau“.
Kai
mes esame Tėve (vert. - Jame) dėl privilegijos suteiktos Kristuje,
mūsų gyvenimas yra tarnavimas. Prisiminkime, kad graikų kalbos
žodis tarnavimas yra „patarnavimas, paslauga“. Mes patarnaujame
Dievui darbe ir pramogose, namuose ir savo hobyje, prie pietų stalo
ir taisydami automobilį. Mes patarnaujame mūsų šeimoms, draugams,
žmonėms, kurių mes netgi nepažįstame, gerumo veiksmais, vien jau
tuo, kad esame Žemės planetoje.
Būdami
Kristuje, mes visi
24/7 (24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę) esame karališka
kunigystė ir visai nesvarbu, kaip mes užsidirbame pragyvenimui,
nesvarbu mūsų amžius, lytis, visuomeninė padėtis. Mes esame
absoliučiai ir visiškai Jame, kaip sako Biblija – mūsų senas
gyvenimas miręs ir praėjęs, o dabar mes gyvename Kristuje (Kol
2:2-4). Mes esame šventi Jame.
Protu
aš supratau, ką reiškia būti „Kristuje“, arba „Jame”.
Naujamame Testamente yra maždaug 100 nuorodų apie buvimą „Jame“,
arba „Kristuje“. Protu aš žinojau tai, bet tai mane labai
palietė.
Išgirdus
Tėvo žodžius man beliko tik ištarti: „Tėve, aš atsiprašau.
Aš nežinojau, kad toks mąstymas dar buvo manyje“. Aš paprašiau
tik vieno dalyko: „Leisk žmonėms matyti Tavo malonę mano
gyvenime, tegul jie mato malonę“.
Mažas
dalykas ar
didelis paveikslas?
Aš
būtent taip ir elgiausi, ką minėjau čia, jog taip nereikia
daryti. Aš susiaurinau savo žvilgsnį iki laikinų šio gyvenimo
suspaudimų, nukreipdamas savo akis nuo didelio paveikslo ir to
fakto, kad aš visas esu Tėve per Kristų. Aš buvau kaip Petras,
kuris ėjo vandeniu pas Jėzų, tada nukreipė savo žvilgsnį į
vėją ir bangas ir pradėjo skęsti. Tėvo teiginys buvo tarsi
ištiesta ranka, kad dar kartą mane pakeltų ir nukreiptų žiūrėti
į didelį paveikslą.
Didžiausias
statybų projektas Visatoje
Dovydas
sako: „...Tu renki mano ašaras į butelį. Argi jų tu neužrašei
į Savo knygą?” (Psalmių 56:8 vertimas iš anglų k.)
Ši
eilutė sako, kad Tėvas kažkokiu būdu surenka ašaras ir dvasioje
sudeda jas į butelį bei surašo jas į knygą danguje. Tai skamba
kaip poezija, bet Biblijoje yra daug vietų, kur kalbama, kad Tėvas
pakeičia mūsų žemiškus skausmus ir sielvartus, aukas ir maldas į
dangišką medžiagą.
Apaštalų
darbų 10:4 angelas pasirodė romėnui Kornelijui: „Tavo maldos ir
aukos pakilo kaip paminklas prieš Dievą” (vert. iš angl.)
Paminklai statomi, kad visi matytų ir kažką prisimintų. Tėvas
pavertė Kornelijaus aukas ir maldas paminklu danguje.
Apr
5:8 apaštalas Jonas mato indus su smilkalais, kylančiais prieš
Tėvą, kurie, kaip jis sako: „Yra šventųjų maldos”. Kaip Jis
paima žemėje ištartas maldas ir paverčia smilkalais danguje, mums
yra per sunku suprasti, bet Jis tai daro.
Ką
Jėšua ruošia
1
Korintiečiams 3:12 Paulius sako, kad Jėšua yra kertinis akmuo, bet
mes turime žiūrėti, kaip statome ant šito pamato; iš aukso,
sidabro, brangiųjų akmenų, o gal iš medžio, šieno ir šiaudų.
Šie trys paskutiniai dalykai yra pavydo, priešiškumo, susiskaldymo
rezultatas, ir tai buvo to meto korintiečių nelaimė.
Jis
prilygina žemišką pavydą, priešiškumą, susiskaldymą dvasiniai
medienai, šiaudams ir šienui. Taigi kokios savybės atitinka auksą,
sidabrą, brangius akmenis, iš kurių Jis liepia statyti? Tai
vaikščiojimas meilėje, džiaugsme, ramybėje, švelnume, romume...
taip pat ir kitos subrendusio tikinčiojo savybės, tai yra lyg tie
brangūs dalykai iš kurių galima statyti ant Kertinio akmens.
Petras
teisingai išpažįsta, kad Jėšua yra Kertinis Akmuo, ir skelbia:
„Bet jūs esate gyvieji akmenys,
statomi į dvasinius namus, karališka kunigystė…” (1 Petro
2:4-8)
Ar
mes suvokiame tai? Kiekvienas mūsų yra gyvasis akmuo, įstatytas į
dvasinius namus. Taip kaip Jėšua gyvenimas buvo pakeistas į
kertinį akmenį danguje, taip ir kiekvienas iš mūsų esame gyvasis
akmuo, skirtas dangiškai statybai. Dabar jūs galite pagalvoti, kad
tai simbolizmas, bet pažiūrėkime, kokios gi yra dangiškos
Jeruzalės sienos: „Miesto
sienos turi dvylika pamatų, ant kurių dvylikos Avinėlio apaštalų
vardai“
(Apreiškimo 21:14)
Kiekviena
ašara kiekvienas teisingas sprendimas, kiekviena malda, kiekviena
auka, kuri nematoma žmogui, bet matoma Tėvui ir Viešpačiui –
visa tai perkeičiama į dangišką medžiagą.
Nuotaka
yra Kristaus kūnas, tiesa?
Ką
tu turėsi, kai danguje bus surinktos visos tos ašaros, paaukojimai,
maldos ir teisingi sprendimai? Ką turėsi, kai tvarkysi gyvenimus tų
milijonų tikinčiųjų per amžius, kurie nugalės didelius
sunkumus, paliks priešiškumą, pavydą, susiskaldymą, kad
vaikščiotų meilėje, džiaugsme, ramybėje, kad tas auksas,
sidabras, brangūs akmenys galėtų tapti dangiška statybine
medžiaga.
Jūs
dalyvaujate didžiausiame statybų projekte Visatoje. „Tada aš,
Jonas, pamačiau šventą miestą, Naująją Jeruzalę,
nusileidžiančią iš dangaus iš Dievo, pasiruošusią kaip nuotaką
savo sužadėtiniui... Ateik, aš
parodysiu tau nuotaką, Avinėlio sužadėtinę...
ir jis
parodė man didį miestą, šventąją Jeruzalę, nužengiančią iš
dangaus nuo Dievo,
žėrinčią
Dievo šlove. Jos švytėjimas tarsi brangakmenio, tarsi jaspio
akmens, tviskančio kaip krištolas...“
(Apr 21).
Tai
galutinis „didelis paveikslas”. Tai užtikrinimas, kad mūsų
gyvenimas nėra veltui. Kad Kristuje mes visi praėjome ir
nugalėjome, visus tuos sunkumus matomus vieno Dievo, kuris pažįsta
širdį, ir pakeičia juos į dangišką Jeruzalę. Mes kaip kūnas
esame nuotaka, ir mūsų gyvenimas perkeičiamas į šventojo miesto
statybinę medžiagą, ir tas kūnas taip pat yra nuotaka, Avinėlio
sužadėtinė. Nuostabi malonė.
Kai
mes meldžiamės, nugalime, verkiame, darome teisingus sprendimus tik
todėl, kad jie teisingi, nesvarbu kaina, Jis paima viską ir stato
mūsų dangiškos Jeruzalės miesto dalį. Kaip Viešpats pasakė
Barbarai tą dieną, kai ji buvo tik ką išgelbėta ir pamatė tuos
grubius statybinius jos namų blokus danguje: „Kai tu duosi mums
daugiau to, iš ko galima statyti, mes jį pastatysime“
Nesvarbu
per ką mes einame, mes turime žiūrėti į didelį paveikslą. Tai
šlovinga!
Laiminu
jus,
Neužmirškite
rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.