Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2013 m. birželio 4 d., antradienis

Didelis paveikslas. 1 dalis

John Fenn, 2013 m. gegužės mėn. 25 d.,

Sveikinu visus,

Vyras atvyko pas savo merginą į butą, bet ji nebuvo pasiruošusi, taigi jis nutarė patarnauti jai ir iškrovė švarius indus iš indaplovės. Neklausdamas, nepriekaištaudamas, be užuominų - jis norėjo padėti jai ir nieko daugiau. Jai tai padarė įspūdį! Šis vaikinas tinkamas šeimai!

Kai jis krovė indus, merginai kažko prireikė spintelėje, ir ji atidarius pamatė, kad jis sustatė puodelius neteisingai – užuot sustačius juos pagal dydį, jis sudėliojo juos vieną ant kito taip, kaip išėmė juos iš indaplovės.

Ji atvėrė savo burną sakyti: „Tu sudėjai juos ne tokia tvarka, kokia turi būti, kitą kartą...“ bet kažkas sustabdė ją. Ji pagalvojo: „Ar tai iš tiesų yra svarbu?“

Nereikšminga, ar reikia pertraukti?
Ji prisiminė, kaip jos draugės skundėsi, kad jų vyrai kažko NEPADARĖ – skalbimas, indai, namų tvarkymas, vaikų priežiūra ir mergina pagalvojo: „Aš ketinau jį pataisyti dėl neteisingai sudėliotų puodelių, kai jis pats savo iniciatyva nutarė iškrauti indaplovę? Mes galbūt praleisime kartu visą likusį mūsų gyvenimą. Ar tai iš tiesų yra svarbu?“

Akimirksniu ji nusikėlė į ateitį – metų metai, kai ji taisė ir koregavo tuos mažus dalykus. Mergina staiga suvokė, kad ji galvojo, jog taip reikia, ir kad lavinti jį yra jos darbas – sudėti vieną į kitą ir pagal dydį sustatyti puodelius, gražiai sulankstyti rankšluosčius, gerai prižiūrėti indaplovę...

Apreiškime mergina įsivaizdavo save einančią į parduotuvę apsipirkti, o jį – sakantį jai išeinančiai: „Ar turi sąrašą? Pasitikrink, ar pasiėmei kuponus! Neužmiršk, kad aš mėgstu ne liesą, bet natūralų pieną. Ir nupirk šį kartą gerų skalbimo miltelių! Paimk vieną apelsiną. Neužmiršk mano mėgstamų ledų. Ir prisimink, kad tau reikia išimti sausus skalbinius!“

Rizika
Ji suprato, kad tylėdama rizikuoja, jog nepasiseks skalbimas, rūbai pasiliks dar vieną dieną valykloje, bus nupirkti ne tie produktai, šaldytuve bus neteisingai sudėtas maistas, o raktai ir piniginės voliosis ant stalo, kai ten tikimasi idealios švaros. Bet ji suprato, kad verta tylėti ir rizikuoti.

Ir tuo aiškumo momentu, užuot taisiusi, ji nutilo ir stipriai jį pabučiavo: „Ačiū, brangusis, kad iškrovei indaplovę!“

Dabar jau beveik 20 metų, kai jie yra susituokę, ir jis vis dar daro dalykus „ne taip kaip reikia“, bet visa tai pataisoma, nes jie abu žiūri į didelį paveikslą, užuot badę pirštais vienas į kito klaidas.

Kas jeigu...
Pažaiskime „kas jeigu“. Kas jeigu ji būtų atvėrus savo burną pataisyti jį dėl tų puodelių? Tada ji būtų tęsusi savaime ir apie skalbimą, ir apie namų tvarkymą, rūbų sulankstymą, automobilio priežiūrą ir jos korekcijoms nebūtų galo!

Ir jis būtų įkalintas be pasirinkimo teisės, nes viskas ką jis darytų būtų blogai. Galbūt jis galiausiai ją nutildytų, ir į viską, ką ji bepasakytų būtų automatiškai atsakoma: „Taip, brangioji“, nors niekada iš tiesų nebūtų klausoma, ką ji sako.

O gal būt pasipriešinimas būtų pakilęs jame iki tylaus pykčio, jausmo, kad ji nemato nieko gero tame, ką jis daro, kaip sunkiai jis dirba, kad jis pats iškrauna indaplovę, eina į parduotuvę, plauna grindis, išneša šiukšles – viskas, ką jis girdi, būna tik korekcijos apie tai, kad jis padarė visus tuos dalykus nevisai gerai, ir niekada negalėjo jai įtikti. O ji iš tiesų niekada nesuprato, tik stengėsi padėti.

Neteisinga perspektyva
Kai kurie krikščionys gali pakliūti į tą „kas jeigu“ scenarijų, nes jie galvoja, kad Dievas nuolatos dairosi jiems per petį stengdamasis pasakyti, kaip jie turi daryti dalykus geriau. Arba jie jaučiasi kaip pagauti nusikaltimo vietoje, manydami, kad Jis visada nori taisyti net jų didžiausias pastangas. Kai kurie pyksta ant Jo, tarsi Jis bandytų visą laiką padėti, nes jie jaučiasi, kad negali padaryti nieko gero.

Didelis paveikslas... Efeziečiams 2:6-7
Bet kas, jei Dievas daugiau nei ta moteris ir kaip ji reagavo? O kas jeigu Jis užuot peržiūrėjęs neteisingai sustatytus mūsų dvasinio gyvenimo puodelius turėdamas galvoje didelį paveikslą, nutaria tik stipriai mus pabučiuoti (palaiminti)?

Kas jei Jis dėl ilgalaikių santykių nutaria pasilikti ramiu, netgi tyliai valyti mus nuo mūsų nuodėmių, kurias mes padarėme, net nesuvokdami apie jas, visa tai dėl Jo didžios meilės ir dėl to, kad būsim drauge visą amžinybę.

Efeziečiams 2:6 sako: „… O Dievas (Tėvas) prikėlė mus drauge ir pasodino mus dangaus vietose Kristuje Jėzuje...“ Ši eilutė yra apie mūsų išgelbėjimą, mūsų betrapišką priėjimą prie Tėvo, mūsų įvakinimą Tėvui per Kristų“.

Bet 7 eilutė sako KODĖL Jis mus išgelbėjo: „...kad ateinančiais amžiais Savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje.

Tėvas išgelbėjo mus tam, kad ateinančiais AMŽIAIS Jis galėtų rodyti mums, kaip JIS mus myli!

Jo tikslas nebuvo tik dėl šito gyvenimo, bet dėl ateinačių amžių – dėl amžinybės su Juo. Jis žiūrėjo į didesnį paveikslą.
6 ir 7 eilutės drauge „Dievas Tėvas kartu prikėlė ir pasodino mus dangaus vietose Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais Savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje“.

Tėvas nėra valdingas, ar gal net priekabiaujantis, nuolatos rodantis mūsų gyvenime į kiekvieną netinkamai padėtą puodelį. Biblija sako, kad iš tiesų Jis jau galvoja, kaip parodys mums savo beribę malonę ir gerumą ateinančiais amžiais. Wow!

Kai kurios mintys
Jei tu esi atgimęs ir tiki jau net 100 metų, vis tiek to negalima net pailyginti su 1.000.000.000.000. 000.000.000 metų (ir dar be galo didelis nulių skaičius po to) pašlovintame ir nuodėmės neturinčiame kūne ateinančiais amžiais danguje? Tie 100 metų yra palyginus nedaug. Taigi, ar mes turėtume būti susitelkę į dabartinius išbandymus, ar žiūrėti į tuos begalinę eilę metų, kurie mūsų laukia ateityje.

Įsivaizduok, kad esi Dievas ir investavai Savo vienatinio Sūnaus gyvenimą, kad Jis numirtų už žmoniją. Didžiausia iš visų kaina sumokėta, ir tu žinai, kad šis investavimas pelnė tuos dvasinius vaikus, kurie per amžių amžius bus su tavimi, argi tu nežiūrėtum į gyvenimą kūne kaip laikiną?

Taigi ši serija yra apie tai, kaip Tėvas ir Viešpats Jėšua, žiūrėdami į mus, mato didelį paveikslą, į tai, kaip mes praleisime amžinybę su Juo, ir kaip mums reikia užuot mąsčius grynai žmogiškai, mąstyti taip, kaip mąsto jie. Raštas mums pateikia „didelio paveikslo“ mąstymą, taip pat ir tie maži „postūmiai“, kuriuos Dievas duoda mums kiekvieną dieną, ragina mus žiūrėti aukščiau, giliau ir toliau į amžius, kurie ateis.

Todėl mes nepailstame. Nors mūsų išorinis žmogus ir nyksta, vidinis diena iš dienos atsinaujina… Tuo tarpu mes nežiūrime į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima, nes kas regima, yra laikina, o kas neregima – amžina“ (2 Korintiečiams 4:16, 18)

Daugiau apie didelį paveikslą kitą savaitę... iki kitos savaitės.

Laiminu jus!


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą