Šventoji Dvasia ir uola. 1 dalis

John Fenn, 2013 m. balandžio mėn. 20 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Viščiukai ir išdaužyti langai

Kai tai nutiko, mano jaunesnis broliukas ir jo draugai nebuvo vyresni kaip 10 metų amžiaus. Jie buvo senosios ponios Smith fermoje rinkti kiaušinių iš vos kelių belikusių jos vištų. Jai buvo virš 90 metų ir ji buvo silpna, o mano broliui ir jo draugams patiko rinkti kiaušinius ir atlikti kitus mažus darbus mažame ūkyje, kurių ji jau negalėjo atlikti pati. Kaip atlygį už jų tvarkymąsi jie galėjo pasiimti visokių rūšių „brangenybes“, tokias kaip seni buteliai ir sugadinti radijo aparatai bei kitą šlamštą, kuris galėjo būti vertybė dešimtmečiui berniukui.

Bet vieną dieną po kiaušinių surinkimo, berniukai ėmė mėtyti akmenukus, taikydamiesi į langus senoje įrankių palėpėje. Anksčiau, kai jos vyras dar buvo gyvas, įrankių palėpė buvo judri vieta. Ji iš dalies buvo dirbtuvė, ir iš dalies sandėlis skirtas daiktams, kuriuos reikėjo pataisyti. Bet dabar jis pats griuvo, taigi nuostolis nebuvo didelis.

Štai tokią istoriją Styvas papasakojo mamai, kai ji įsitikino, kad jis rūpestingai, kaip niekada išmetė visas šiukšles. Jokios žalos nepadaryta, nes vis tiek tai griuvo, ir visi mėtė akmenis. Prieš jį išbardama ir siųsdama atsiprašyti ponios Smith su pažadu sumokėti už langą, mama paklausė tai, ką visi vaikai augdami girdėjo daugybę kartų: „Jei tavo draugai nušoktų nuo uolos, ar ir tu šoktum iš paskos?“

Praeitį prisiminus

1970 metais stebėjau charizmatinį judėjimą denominaciniuose surinkimuose, kur svarbiausias dalykas buvo Jėšua (Jėzus) ir Šventosios Dvasios krikštas. Milijonai išėjo iš denominacijų į namų susirinkimus, dažnai vadinamus „maldos ir šlovinimo” susirinkimais. Nors daugelis elgėsi taip, lyg Dievo dalykai būtų žaislai, su kuriais galima pažaisti, ir prarado balansą tokiuose dalykuose kaip asmeninė pranašystė, kai kai kurie manė, kad yra pranašai, nes galėjo pranašauti arba gaudavo išminties ar pažinimo žodžius, o tie kurieišvarinėdavo demonus galvojo, kad yra pašaukti „išlaisvinimo tarnavimui”, tai buvo įprasta tuo laiku.

Mes tada nepažinome Žodžio, ir daugelis sudvasindavo viską, kaltino demonus dėl visų savo problemų. Vieną kartą Francis Hunter pasakojo nutikimą: „Labai susirūpinusi moteris atėjo pas mane paprašyti maldos nes ji priaugo 10 svarų (4,5 kg). Aš paklausiau ką ji darė, o ji atsakė „Aš Jėzaus vardu išvarinėjau kalorijas iš savo deserto“, bet vis tiek priaugau 10 svarų. Ką aš dariau ne taip?“

Ach 70-ieji! 70-ieji atvėrė duris 80-ųjų vartotojiškumui, kuriam buvo būdinga Jupiai (Yuppie‘s) - „Jaunieji miesto profesionalai“ arba labiau įprasta „Jaunimas pirmyn – mobilūs profesionalai“, tai 20, 30 metų amžiaus žmonės ir jų materialistinė gyvensena. Su pasteliniais švarkais vyrams, didelėm šukuosenom moterims, ir TV filmais tokiais kaip „Miami Vice“. Taipogi suklestėjo technologijos, kurios leido sukurti tokius video žaidimus, kaip Pac- Man, Donkey Kong, Centipede. (Nors asmeniškai man patiko labiausiai Galaga).

Pinigai plaukė ir „Jupiai“ klestėjo dėka to, ką suteikė II Pasaulinio Karo tauta, į visuomenę įėjo akivaizdus godumas. Ir tai beveik pasiekė Kristaus Kūną.

Pokalbis tarp pastorių 1984

Pastoriai ir surinkimo pasaulis negalėjo lygiuotis su klestėjimu. Vienas pastorius pastebėjo: „Video žaidimai pasiglemžia mūsų jaunimą“, o kitas: „Mūsų surinkimas vis dar atrodo taip, kaip 1950, kaip mes galime pritraukti naujus žmones taip atrodydami?“ Tuo metu kitas pastebėjo: „Žmonės dabar turi daugiau daiktų nei anksčiau, jie geriau praleis laiką iškyloje, savo valtyje ar stovyklavietėje nei savaitgalį nueis į surinkimą“.

Jie pastebėjo, kad surinkimas tapo netinkamu ir komedijinių juokų taikiniu, netinkamu pavyzdžiu. Užuot surinkimui buvus katalizatoriumi visuomenei ir kultūrai pakeisti, dabar kultūra ir visuomenė keitė surinkimą. Vienas pastorius paklausė: „Pasauliui priklauso tai, kas geriausia, nors mes esame Dievo vaikai, taigi ar mums nederėtų turėti daugiausia ir tai kas geriausia, kad pritrauktumėm žmones?“

Kas atsitiko po to?

Kuomet prasidėjo subalansuotas Tikėjimo Žodžio judėjimas, tai papildė tikrai reikalingą esminį supratimą apie teisumą, Jėzaus vardo jėgą, Dievo kaip mūsų šaltinio suvokimą, ir Šventosios Dvasios dovanas. Tai buvo gera tiems labai uoliems 1970-ųjų charizmatamas. Originalių „tikėjimo mokytojų“ pasekėjai ėmė iškreipti Raštą, kad gautų pinigų ir susilygiuotų su pasaulio klestėjimu.

Iškreipiant eilutes, kurios neturėjo nieko bendro su pinigais, pritaikant jas pinigams taip, kaip tai darė mokymas apie „Šimteriopą atlyginimą” pagal Morkaus 4 skyrių, į Kūną įslinko godumas, siekiant lygiuotis su pasauliu. Surinkimai ėmė leisti pinigus video žaidimams, kad pritrauktų ir palinksmintų jaunimą, o po to galėtų jiems 20 minučių pamokslauti.

Suaugusiems tai buvo nauji pastatai, kuriais visi galėtų didžiuotis, siekiant tokių dalykų, kaip itališkas marmuras fojė, brangi garso ir video įranga, kavinės prie įėjimo, ir pastoriai manė, kad būtų labai gerai jei tik jie galėtų transliuoti savo tarnavimus per TV. Karjeros viršūnė buvo pamokslauti konferencijose.

Šokimas nuo uolos

Jono 6:1-13 mes skaitome Jono pasakojimą apie 5.000 vyrų bei moterų ir vaikų pamaitinimą. Jėšua nuvyko į kitą ežero krantą, bet tūkstančiai nusekė iš paskos dėl Jo padarytų išgydymų. Bet dabar jau buvo vėlu, toli nuo miesto, ir laikas vakarieniauti.

„Jėšua pasakė Pilypui: „Kaip mums nusipirkti duonos, kad šitie žmonės galėtų pavalgyti?“ Tai Jis pasakė, kad juos išbandytų, nes gerai žinojo, ką ketina daryti.“

Jėšua niekada nesikeičia. Jis yra toks pats šiandien. Jis vis dar mums pateikia pasirinkimus, kad maetytų, ką mes darysime lygiai taip, kaip Jis darė Pilypui, nes Jis žino, ką nori daryti mūsų gyvenimuos. Mes turime suvokti, kadangi Viešpats prižiūri savo Kūną iš dangaus, Jis pastato mus į poziciją, kur mes turime daryti pasirinkimus; ar mes šoksime nuo uolos kartu su mūsų draugais, ar darysime sunkų apsisprendimą, kuris augins mus brandoje Jame ir ves mus į Jo valią mūsų gyvenime.

Kaip John ir Barbara sugrįžta atgal nuo uolos krašto

Kuomet pirmaisiais mūsų santuokos metais aš dirbau PTL klube Charlotte, Šiaurės Karolinoje, 1978-79, mes aukodavome dešimtines nuo svarbesnio užmokesčio Jim ir Tammy surinkimui, kurį lankėme – 11$ arba 15$ pagal mano savaitinį uždarbį 150 $ arba 111$, kuriuos parsinešdavau namo. Tie 4$ skirtumas galėjo reikšti trūkumą valgio arba ne. „Raudonas Vėžys“ tuo metu siūlė „Viskas, ką tik gali suvalgyti...“ už $2.89 – jiems nepatikdavo, kad aš ateinu, nes jie patirdavo nuostolį! Taigi, jei poreikis ir apetitas buvo toks, mes aukodavome $11, ir jei sąskaitos byvo įprastos ir mes nevaikšiojome išalkę, tai buvo 15$.

Mes tikėjome mokymu, kuris tada buvo prasidėjęs apie šimteriopą atlygį, taigi duodavome $15 kiekvieną savaitę, tikėdami, kad greitai kokiu nors būdu mums sugrįš 1500$. Bet kažkas čia buvo negerai. Barbara vieną dieną pasakė: „Mes aukodavome iš meilės Dievui ir Jo žmonėms, bet dabar mes aukojame dėl godumo, kad gautume kažką atgal, mums reikia atgailauti ir padaryti mūsų širdis teisingomis. Ir mes tai padarėme – mes pasitraukėme nuo uolos krašto.

Aš tarnavau didelio surinkimo komandoje, labai matomoje pozicijoje, tai nutiko maždaug 1997 ar 1998 metais. Metinių savaitės ilgio susirinkimų metu tą vasarą vienos moters mokymas skelbė specialų palaiminimą kiekvienam, kuris padės ant platformos prie jos kojų 100$. Spaudžiami bendradarbių – pastoriaus ir jo pagalbininko, kurie buvo pirmieji tai padarę, taigi paskui aukštesnius surinkimo tarnautojus pasekė ir kiti lankytojai.

Turiu čia liūdnai prisipažinti, kad ir aš taip pat išėjau. Dėl šito veiksmo aš gailiuosi visą savo gyvenimą, nors aš žinau, kad Viešpats atleido man, bet aš vis dar pykstu ant savęs dėl to, kad pasidaviau surinkimo bendradarbių įtakai. Aš spoksojau į pastorių, kai ėjau pro šalį link platformos, kodėl jis laikas nuo laiko nenutildo tos moters, ir tai buvo viskas, ką aš galėjau padaryti, nepridengdamas „šarlatano“ir „sukčiaus“ (nėra jokios šlovės, arba šlovė pasitraukė) prieš pastorių ir susirinkusią minią. Aš buvau taip susigėdęs dėl savo poelgio, kad daugiau nenorėjau turėti nieko bendro su nei vienu iš jų. Aš nušokau nuo uolos kartu su visais kitais.

Bet aš atgailavau ir užlipau iki uolos krašto. Tai buvo paskutinis kartas, kai aš buvau prie uolos krašto.

Šventoji Dvasia ir uola

Taigi, ši serija yra apie tai, kaip Jėšua per Šventąją Dvasią pastato mus prieš pasirinkimus, kad pamatytų, ar mes šoksime nuo uolos su kitais, ar eisime tuo taku, kuriuo Jis mus veda. Tema bus apie tai, kaip padaryti teisingus sprendimus Jame. Mes pasižiūrėsime keletą Rašto vietų Evangelijose ir kitų pavyzdžių iš gyvenimo. Likite su mumis, iki kitos savaitės!

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu