Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2013 m. gegužės 15 d., trečiadienis

Šventoji Dvasia ir uola. 2 dalis



John Fenn, 2013 m. balandžio mėn. 27 d.,

Sveikinu visus,

Aš norėjau paminėti, kad dabar mes siūlome 2 dalį iš 3 dalių serijos „Regėjimai ir sapnai“, tai labai gera dvasinių sapnų ir regėjimų studija, rūšys, kaip ir kodėl – vertingas mokymas!

Viešpaties bandymas
Praeitą savaitę aš paminėjau Jono 6:5-6, kur Jėšua klausė Pilypo matydamas aplink susirinkusius 5.000 vyrų plius moteris ir vaikus: „Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia didelė minia pas Jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė, mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs.

Jokūbo 1:2, 13, 16-18 sako: „Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus... Nė vienas gundomas tenesako: „Esu Dievo gundomas“. Dievas negali būti gundomas blogiu ir pats nieko negundo. Neapsigaukite, mano mylimi broliai! Kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana yra iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra permainų ir nė šešėlio keitimosi. Savo valia Jis pagimdė mus tiesos žodžiu, kad būtume tarsi Jo kūrinių pirmieji vaisiai“.

Taigi, Viešpats negundo mūsų blogiu, bet Jis mus bando. Jis bando mus gėriu. Jo bandymas labiau panašus į „parodymą“, nes Jis pažįsta mus, mūsų potencialą ir likimą, taigi Jis mus įveda į situacijas, kurios suteikia mums galimybę parodyt tai, kas yra mūsų širdyse.

Mato 11:19 Jėšua paskė: „Bet išmintį pateisina jos vaikai“, kas reiškia, kad išmintingas sprendimas ne visada akivaizdžiai būna matomas pradžioje, bet to sprendimo „vaikai“, sprendimo rezultatai atskleis, ar anksčiau padarytas sprendimas buvo tikrai teisingas.

Žmonės, kurie kartu su kitais minioje šokinėja nuo dvasinių uolų, nedaro išmintingų sprendimų. Jie negali atsigręžti į savo gyvenimo įvykių seką ir pamatyti, kad sunkiai padarytas, bet išmintingas sprendimas vėliau atneša dividendus. Jiems buvo sunku tikėti, kad Šventoji Dvasia veda juos daryti sunkius apsisprendimus. Jie nenorėjo, kad Dvasia vestų juos per skausmingus pasikeitimus, bet Ji tai darė.

Kur mes gausime pakankamai pinigų?
Jei mes panagrinėsime tai, ką Jėšua pasakė Pilypui, pamatysime, kad tai buvo tobulai normalus, „natūralus“ klausimas: „Kur mes nusipirksime pakankamai duonos pamaitinti šitiems žmonėms?“ Klausime nebuvo jokios užuominos apie antgamtinį aprūpinimą, kuris jų laukė vos už kelių akimirkų. Galimybės patirti antgamtinį aprūpinimą retai kada pasirodo kaip antgamtiškos, ir dauguma karalystės darbų veikia pagal principą: „bus jums pagal jūsų tikėjimą“.

Mes negalime kaltinti Pilypo, kad jis atsakė į natūralų klausimą natūraliu būdu. Pilypas tikrai nežinojo, kad Jėšua padaugins berniuko priešpiečius, nes niekada anksčiau to nedarė. Jėšua niekada nesikeičia, Jis vis dar užduoda mums klausimus, kad pamatytų, ką mes darysime. Jis vis dar prašo mus pagalvoti apie tai, kas galėtų būti, pamąstyti apie neįtikėtinus dalykus.

Chrisas buvo mirties pavojuje
Po pirmų 24 namuose pragyventų metų, mūsų vyriausiais ir neįgalus sūnus persikėlė į grupės namus, kurie yra maždaug dvi valandos kelio nuo mūsų. Jo jaunesnieji broliai baigė mokyklą, išvyko iš namų ir pradėjo gyventi savarankiškai. Mes su Barbara supratome, kad turime padaryti sprendimą ilgam laikui. Tai buvo sunkiausias sprendimas, kurį mums teko kada nors daryti ir mes jautėmės blogiausi tėvai ir žmonės visame pasaulyje.

Chrisas protiškai yra apie 4 metų amžiaus. Jis myli Viešpatį, bet kai jis sulaukė 4 metų, jis ir liko tokio amžiaus. Kaip jūs galite pasakyti keturmečiui, kad jis negali daugiau gyventi namuose, ir turi gyventi 2 valandos kelio nuo namų, o tėtę ir mamą matyti tik kartą per 4-8 savaites (tai dėl tarnavimo kelionių ir 2 valandų kelio nuo mūsų namų)?

Metų metais jis galvojo, kad padarė kažką negerai. Jis gali paprašyti aptarnaujančių žmonių paskambinti į namus ir per telefoną pradėti verkti, maldaudamas per ašaras: „aš atsiprašau už tai, ką padariau negerai, gal jūs galėtumėte leisti man sugrįžti namo, atsiprašau, kad pasielgiau negerai“. Kadangi jis protiškai atsilikęs, jam reikėjo net dviejų metų, kad suprastų, jog jis nepadarė nieko blogo, bet kaip Jason ir Brian turėjo išvykti į „mokyklą“, taip ir jis dabar, kaip ir jie, tiesiog turi eiti į „mokyklą“.

Aptarnaujantis personalas kentėjo nuo jo temperamento prasiveržimų, kurie būdingi dėl smegenų sužeidimų, dėl cerebralinio paralyžiaus (terminas apibūdinantis kiekvieną smegenų traumą gautą gimdant ar priimant), arba vėliau galvos traumos; netikėtų stiprių garsų, pasikeitimų dienotvarkėje, visko kas tik galėjo jį sužeisti. Kai pyktis praeidavo, jis tapdavo romus, gailėdavosi ir atsiprašinėdavo.

Bet tą vasarą Chris prarado norą gyventi. Namuose gerai mamos maitinamas jis svėrė apie 175 svarus (79 kg), bet jis atsisakė valgyti grupės namuose, numesdamas svorį iki 138 svarų (62 kg). Jo mažiausias sveikas svoris buvo 135 (61 kg) ir jis artėjo prie to greitai. Jis tada atsisakė keltis iš lovos, atsisakė maisto, netgi tuštinosi į lovą, visiškai prarado norą gyventi.

Namų valdytojas ir slaugė pasakė, kad jo būklė gali greitai būti tokia, jog jie turės pervesti jį į slaugos namus ir leisti numirti. Aš sureagavau išgąsčiu, rimtumas to kas vyko, buvo tarsi smūgis šlapiu rankšluosčiu per veidą, ir esu labai dėkingas, kad Barbara nedalyvavo tame susirinkime.

Šokti nuo uolos ar tikėti stebuklu?
Yra tokia tarnavimo filosofija, kuri teigia, kad jeigu tarnautojas rūpinsis Dievo žmonėmis ir dirbs, netgi ignoruodamas savo paties šeimą, Dievas viskuo pasirūpins. Dėl tokio mąstymo pamokslininkų vaikai (PV'ai) turi sužeistų vaikų reputaciją: „Tėtis rūpinosi visais, bet tik ne savo šeima“.

Tai pasireiškia tuo, kad tarnaujantis tėtis atsakinėja į skambučius net prie pietų stalo, net jei vienas iš vaikų yra įpusėjęs savo pasakojimą apie tai, kas atsitiko mokykloje. Tai reiškia, kad jei tarnautojo vaikas vaidina mokyklos spektaklyje, tėtis vis tiek neleis niekam kitam pravesti tarnavimo tą vakarą, kad jis galėtų pamatyti vaidinimą, nes mano, kad tik jis vienas turi tai daryti. PV'ai užauga manydami, kad jie yra antroje vietoje po Dievo, ir kaip jie gali lenktyniauti su Juo?

Barbara ir aš niekada nebuvome šitokių įsitikinimų. Mes tikime, kad jeigu mes visų pirma rūpinsimės mūsų šeima Dievuje, tuomet viskas veiks kartu. Taigi, aš nesutinku (netgi dabar nesutinku) atsakinėti į skambučius pietų metu. Jei vienas mano sūnų dalyvauja renginyje, kuriame aš turiu būti, aš perduodu pareigas kitiems, kad galėčiau ten nuvykti. Netgi dabar, kai aš esu su Chrisu aš neatsakinėju į tarnavimo skambučius. Tas pats jei Barbara ir aš leidžiame laiką dviese.

Persikėlimas
Chrisas merdėjo, jis gyveno dvi valandos kelio nuo mūsų. Nedelsdamas aš pradėjau jį lankyti du kartus per savaitę. Kartais mes vykdavome kartu su Barbara, kartais tik aš vienas. Aš iškeldavau Chrisą iš lovos, nuprausdavau jį duše ir nuskusdavau, pasiimdavau jį į McDonald‘s arba pasivėžinti, kad tik pakelčiau jį iš lovos, ir kad tik jis vėl norėtų gyventi. Faktiškai tie savaitiniai vizitai buvo tai, dėl ko jis gyveno, ir greitai jo emocinė būklė tapo priklausoma nuo mano aplankymų.

Tik tam, kad galėtume aplankyti jį du kartus per savaitę, greitai mes ėmėme išleisti tiek pinigų, kiek kainavo namo nuoma, kuras, būtiniausi dalykai, ir valgis. Aš neturėjau laisvo laiko, nes tos dvi dienos turėjo vykti tiksliai pagal laikrodį. Ar mums reikėjo šokti nuo uolos su minia, tai reiškia - leisti Chrisui mirti ir sakyti: „Tai, ką mes darome Viešpatyje yra svarbiau negu jo gyvybė“, o gal mes turėjome tikėti Dievu, kad Jis padarys kažką visiškai neįprasto“.

Tai vyko 2008 metų vasarą. Ekonomika smuko, santaupos seko, nes visi laukė, ką darys kongresas. AIG, Lehman Brothers, įvairūs dideli bankai visi patyrė nuostolius – natūraliai nebuvo išeities.

Nepaisant mūsų namų surinkimų Tulsoje, mes nutarėme Chrisui skirti pirmą vietą, taigi mes turėjome persikelti arčiau jo. Barbara ir aš tuomet buvome penkiasdešimties. Mes nenorėjome išsinuomoti buto, nes Chrisui reikėjo nuolatinių namų. Mes nenorėjome nuomoti namų, už kuriuos turėtume mokėti nuomą, ir mes supratome, kad mažas miestelis, kur buvo jo grupės namai tikrai nebuvo brangakmenis tarp Oklahomos miestų.

Aš nusprendžiau, kad mums reikia gyventi pusvalandis kelio nuo Chriso, ir jei mes galėtume nusipirkti namus prie netoliese esančio Grand Lake ežero, tai galėtų būti namai, kurie gal būt išgelbėtų jo gyvybę. Tai būtų vertybė ekonomikai smunkant ir tai priklausytų mums. Prie paradinių durų mums reikėtų vežimėliui tinkamos rampos, kai jis svečiuotųsi pas mus, ir mums reikėtų lygaus ir plokščio kiemo, nes dauguma namų prie ežero buvo ant pakilimo aukščiau ežero paviršiaus.

O kur gauti pinigų?
Po to, kai mes nustatėme mūsų prioritetus, kad neleisime Chrisui mirti ir kad mes galėtume tęsti savo tarnavimą nesislėpdami, bet tada mes turėsime pertvarkyti mūsų gyvenimus, kad išgelbėtume jo, ir kai mums reikėjo sutvarkyti nuomos/pirkimo ir vietos dalykus, nusprendėme, kad pirksime vietą prie ežero, TADA mes kreipėmės į Tėvą maldoje.

Mes buvome labai panašūs į Pilypą, kuriam reikėjo stebuklo pamaitinti minią. Mes neturėjome grynų pinigų, aš kreipiausi į nuomos agentus, bet jie visad sakydavo, kad laukia ką darys kongresas, taigi, mes buvome beviltiškoje padėtyje. Tada aš vėl atėjau pas Tėvą maldoje ir pasakiau: „Tėve, mums reikia savininko, kuris pasirašytų sutartį, nes nei vienas dabar neketina nuomoti, bent jau ne mums.“

Tai buvo neįprastas mąstymas. Normalus mąstymas būtų buvęs toliau tęsti kassavaitinius vizitus, tai augintų stresą mumyse, nes reikštų, kad kiti dalykai, kurie turi būti padaryti, nebus padaryti, arba normalus pamokslininkas sakytų – leiskit jam numirti, bet tai mums netiko.

PO TO, kai visa tai išsakėme Tėvui, aš staiga pajutau ramybę, ir pamačiau mažą regėjimą apie Grand Lake, su ovaliniu keliu aplink šiaurės ir vakarų krantą, lyg nematoma ranka pieštų ovalą pieštuku ant popierinio žemėlapio. Aš žinojau, kad tai plotas, kurį parūpino Tėvas.


Taigi, tučtuojau aš pritvirtinau GPS prie priekinio stiklo ir dvi dienas praleidau važinėdamas aplink visą ežerą, lankydamasis visur išskyrus ten, kur mačiau Viešpaties ranką piešiant ovalą. Aš norėjau susipažinti su galimybėmis, su galimomis kainomis, ir t.t. Kai Jis davė man tą plotą, Jis taip pat man pasakė ir kainą 127.000$, taigi, man reikėjo pamatyti, kokia tai bus vieta. Jis taip pat man davė ir regėjimą – mažas namas apsuptas medžių su juodom langinėmis, ir rampa einančia nuo paradinių durų.

Trečią dieną, aš jaučiau, kad sužinojau pakankamai, ir aplenkiau tą plotą, kurį mačiau nupieštą. Aš beveik du kartus aplankiau kaimynystėje esančius dvigubo pločio pačių statybos namukus ir kitus mažus namus, važiuodamas iki galo tos vietos, kur regėjime mačiau namą. Plius ten buvo ženklas: „Parduoda savininkas“, toks ženklas priekiniame kieme. Savininkai buvo baptistų pastorius ir jo žmona, kuriems reikėjo būti arčiau savo surinkimo kitame ežero krante. Jie pasirašė sutartį ir mes įsikėlėme. Chrisas tučtuojau pasitaisė, priaugo svorio, sakydamas: „Tėti, man patinka šitas namas“. Ir štai taip mes gyvename šiandien.

Bet tai niekada nebūtų įvykę, jei mes nebūtume supratę, kad Dievas bando mus gerais dalykais,- sunkūs sprendimai, sprendimai kuriems reikia neįprasto mąstymo ir tikėjimo, motyvuoti principų ir teisingų prioritetų – Šventoji Dvasia vedė mus kai nusprendėme žengti žingsnį link neįmanomo.

Sekančią savaitę daugiau apie Viešpaties bandymus su gerais dalykais, ir kitus ne tokius akivaizdžius kelius, kuriais Jis veda, ir dar daugiau!


Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą