Šventoji Dvasia ir uola. 3 dalis

John Fenn, 2013 m. gegužės mėn. 3 d.,
www.supernaturalhousechurch.org

Sveikinu visus,

Praeitą savaitę aš dalinausi apie tai, kaip Pilypas atsakė į normalų Jėzaus klausimą normaliu „natūraliu“ atsakymu. Nors mums Jono 6:5-6 yra pasakyta, kad Jėšua paklausė tam, kad išbandytų Pilypą, kitais žodžiais, norėjo pamatyti ar Pilypas galvos taip, kaip kiti minioje, o taip jis ir padarė: „Reikėtų pusės metų uždarbio, kad užtektų nupirkti duonos visiems jiems pamaitinti“, arba jis galvos neįprastai apie tai ką Dievas gali padaryti.

Jėšua niekada nepasikeitė, ir ši serija yra apie tai, kaip Jis veda mus Šventąja Dvasia iki tokių pat pasirinkimo momentų, ir kaip Jis mus bando, kad parodytų, kas yra mūsų širdyse lygiai taip, kaip Jis tai darė evangelijose. Čia yra kitas pavyzdys:

Kas Aš esu?

„Kuo žmonės mane, Žmogaus Sūnų, laiko?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ (Mato 16:13-18)

Tai buvo tarytum testas (išbandymas) Pilypui aprašytas Jono 6 skyriuje. Pokalbis vyko „natūraliu“ būdu, nebuvo užuominos, kad Jis laukia apreiškimo, laukia kas atsakys nestandartiniu mąstymu.

Kai Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“, Jėšua jam atsakė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė“. Jis nepadarė šitos išvados diskutuodamas su kitais apie idėjas, ar Jis yra Elijas ar iš numirusių prisikėlęs Jeremijas – Petras gavo apreiškimą iš Tėvo, kad Jėšua yra Mesijas ir tai pasakė.

Abiem šitais atvejais Jėšua stebėjo, tyrinėjo, leido apmąstymo procesui vykti Pilypo ir Petro galvose, laukdamas apreiškimo iš jų ir galvodamas, kad tai nėra „šokimas nuo uolos kartu su visais kitais draugais“ – štai tokios rūšies mąstymas.

Kuo jūs važinėsite?

Buvo 1978 metų rugpjūtis, mėnesis iki Barbaros ir mano vestuvių. Aš dirbau PTL Klube netoli Charlotte, Šiaurės Karolinoje, toje tarnavimo dalyje, kuri buvo vadinama „Heritage USA“. Barbara išvyko namo ruoštis vestuvėms, o aš dirbau, išnuomavau mums butą, ir laukiau, kada Tėvas mums parūpins automobilį. Nuo Charlotte iki Indianos buvo 15 valandų kelio automobiliu.

Aš pradėjau ten dirbti tą gegužį, vairuodamas mano mamos atsarginį automobilį, kol įsigysiu savo nuosavą. Bėda buvo ta, kad neturėjau santaupų naujam automobiliui, o mamai reikėjo gražinti jos automobilį po dviejų mėnesių. Aš ieškojau Tėvo ir norėjau sužinoti, kaip Jis mums duos automobilį. Vėliau tais metais Barbara ir aš sudarėme sąrašą visko, ko mums reikėjo automobilyje: automatinis pavarų perjungimas, nes jos pirmas ir paskutinis bandymas mokytis, kaip vairuoti su perjungiamais bėgiais, 4 kartą stabtelėjus baigėsi tragiškai mano automobiliui ir kitiems automobiliams, kurie važiavo iš paskos.

Detalės, detalės

Mums reikėjo kondicionieriaus, nes mes ketinome gyventi karštoje ir tvankioje Šiaurės Karolinos valstijoje, 4 durų automobilio, nes reikėjo nuvežti vestuvių dovanas į mūsų butą, ir taupios benzino išeigos. Kai mes sudarėme sąrašą, aš dvasioje buvau paragintas pažiūrėti į automobilių žurnalo „Motor Trend“ viršelį, kur buvo pavaizduota „Metų mašina 1978“: Plymouth Horizon/ Dodge Omni. Aš žinojau savo dvasioje, kad būtent tai ir yra, ką Tėvas man parūpino, iš mano dvasios tryštanti ramybė ir užtikrintumas patvirtino šitą faktą.

Keli mėnesiai praėjo nuo to laiko, kai aš žinojau, kad mes turėsime tą automobilį, bet jokio automobilio nebuvo. .Aš svarsčiau, kaip tai galėtų įvykti – padovanos turtingesnis draugas, galbūt gausiu automobilį iš tėčio kaip vestuvinę dovaną, o gal net mano mama ir jos tėvai nupirks mums tokią dovaną? Scenarijus sukosi ir sukosi galvoje, kaip Dievas išpildys Savo žodį.

Desperatiški dėl to automobilio!

Mane paveždavo į darbą ir iš darbo mano bendradarbiai, bet iki mūsų vestuvių rugsėjo 16 dieną liko tik vienas mėnesis, taigi aš sulenkiau savo kelius šeštadienį ir tikrai tikrai ieškojau Tėvo dėl to automobilio, kurio man reikėjo už trijų savaičių nuvažiuoti į savo vestuves Indianoje.

Staiga aš išgirdau Jo balsą, bet tai nebuvo apie automobilį. Jis pradėjo man kalbėti kaip būti geru vyru, kaip elgtis su savo žmona (Jis pasakė man elgtis su ja kaip su karaliene, nors turiu pripažinti, kad ne visada įvykdžiau šį nurodymą) ir mokiausi ką reiškia paguldyti savo gyvenimą dėl jos, ir kitus dalykus, kurių aš nesakiau niekam net Barbarai. Bet nieko apie automobilį.

Tada Jis man pasakė dar kelis dalykus apie mano laiką PTL, kur Jis siunčia mane į mokyklą po PTL, bet nieko apie automobilį. Kai aš paklausiau apie automobilį, Jis tylėjo – jokio atsakymo. Keista, aš galvojau, nors Jis tiek daug kalbėjo apie santuoką ir mūsų ateitį sekančiais metais.

Siūbuodamas savo kūnu link grindų ir atgal aš mąsčiau apie Jo tylėjimą. Tai buvo tik incidentas apie Pilypą ir Petrą – aš žinojau, Tėvas ir Viešpats stebėjo mane, stebėjo mano proto darbą, stebėjo mano širdies svarstymus.

Aš padariau išvadą, kad galbūt gauti tą automobilį buvo svarbu tik man ir niekam daugiau. Galėjo būti, kad tai nebuvo kažkieno nepaklusnumas ar delsimas mums dovanoti automobilį, galbūt Tėvas tylėjo, nes gauti automobilį priklausė nuo mano veiksmų.

Aš galvojau, kad to negi būti. Aš neturėjau pinigų, niekada nesinaudojau kreditu – ar galėjo Tėvo aprūpinimas būti TOKS lengvas? Ar aš „tranzavau“ šituos du mėnesius ir skolinausi mamos automobilį visiškai ignoruodamas galimybę, kad aprūpinimas jau buvo; kad antgamtinis elementas yra patvirtinimas kredito man? Ar gali taip būti?

Aš pasakiau Jam!

„Tėve, jei Tu man nepasakysi apie, tai kaip aš gausiu automobilį, aš eisiu pas pirmą prekybos agentą, kurį rasiu ir apsikvailinsiu bandydamas nusipirkti tą mašiną. Man atrodo, kad apsikvailinsiu pirkdamas automobilį! Geriau būtų, kad Tu man dabar pasakytum!” (Kaip tai buvo kvaila ir drąsu, netgi 20-čiui, dar nepatyrusiam charizmatui)

Nieko. Tyla. Jokio žodžio. Jis tylėjo ir aš galėjau suprasti savo dvasioje, kad Jis stebėjo mane, kaip Tėvas stebi sūnų. Bet dabar aš turėjau veržtis pro grėsmę. Taip aš ir padariau. Aš nuėjau mylią iki artimiausios Chrysler agentūros, o ten ant pakylos aš pamačiau baltą Plymouth Horizon, į kurį vos neatsitrenkiau, kuomet užlipau į kalną pas pardavėją ir kirtau stovėjimo aikštelės ribas.

Aš niekada nebūčiau pirkęs naujo automobilio, ir dar už 5.400$ (visiškai naujas, 1978) atrodė milžiniška, kai aš uždirbdavau tik 150$ per savaitę. Bet jie turėjo „naujo vairuotojo” programą, arba būtinai turėjo parduoti, bet dvasine prasme, tai Tėvas parūpino, ir aš nuvairavau tą automobilį iš stovėjimo aikštelės be pinigų ir tik už 157.88$ per mėnesį.

Kita istorija apie automobilį
Po kelių metų, kai Plymouth Horizon nuvažiavo savo paskutinę mylią, mes padarėme kai kuriuos blogus sprendimus dėl verslo, ir baigėsi tuo, kad turėjome vėl skolintis automobilį. Šį kartą iš žmogaus surinkime. Jis buvo didelis, 2 durų, kurios buvo sparnų dydžio, Lincoln Continental. Jis tiko man važinėti po miestą, bet netiko mūsų 5 žmonių šeimai. Surinkimas turėjo vykti maždaug 3 valandos kelio nuo mūsų ir mums reikėjo ruoštis važinėti, bet ir vėl suvokėme, kad mums reikėjo automobilio ir neturėjome jokių būdų kaip jį nusipirkti.

Aš turėjau pradėti gauti algą tik mums pradėjus lankyti surinkimą, taigi aš žinojau, kad man nėra jokių galimybių gauti paskolą banke, nes faktiškai aš dar buvau bedarbis tuo metu. Nors mes turėjome vykti po savaitės, o Tėvas neparūpino mums kito automobilio.

Dar kartą aš pradėjau mąstyti, kad kas nors duos mums automobilį, bet dangus tylėjo šiuo klausimu. Vieną dieną aš prisiminiau kaip nusipirkau Plymouth Horizon ir pasakiau Barbarai: „Filipiečiams 4:19 yra tiesa, nesvarbu, ką sako aplinkybės; Jis patenkina mūsų poreikius pagal Savo šlovės turtus, ir tai buvo poreikis, o ne troškimas. Ir 2 Petro 1:3-4 sako „Visus dalykus, kurių reikia gyvenimui ir pamaldumui Jis parūpino per Viešpatį“, taigi aš turėjau tikėti, kad aprūpinimas jau yra. Aš jaučiau trauką nueiti ir pasižiūrėti mažai naudotų automobilių ekspoziciją netoli surinkimo vietos, taigi aš eidavau tenai pažiūrėti, ar ten yra Tėvo aprūpinimas.

Ir vėl, mes sudarėme sąrašą: Automatinis, keturių durų, su oro kondicionieriumi, geros būklės, ir kad nereikėtų mokėti dar 30 dienų, kai jį įsigysime. Tokie buvo poreikiai, taigi tai buvo įtvirtinta mano galvoje.

Kai aš ėjau per automobilių stovėjimo aikštelę, apėjau aplinkui 4 durų baltą Chevy Impala ir paklausiau apie šį automobilį. Aikštelės savininkas man pasakė, kad jis parduoda automobilį vietoj savo draugės iš to paties surinkimo. Kai pasakiau, kad esu pastorius ir paklausiau kokį surinkimą jie lanko, aš supratau, kad pažįstu tą moterį, kuri pardavinėjo savo automobilį. Aikštelės savininkas pasiūlė paskambinti jai ir pakalbėti bei pridūrė, kad jis neims savo užmokesčio, jei aš susitarsiu su ja. Kai aš jai paskambinau, ji tučtuojau sutiko su viskuo – aš pasakiau jai savo nuomonę, mūsų galimybes ir, kad galėsime pradėti mokėti tik po 30 dienų, o ji pasakė, kad jai tai tinka. Ir aš nuvairavau tą automobilį iš aikštelės.

Aš pasidalinau šitomis istorijomis iš savo gyvenimo, nes jos gali kam nors padėti nešokti nuo uolos kartu su visais, nes taip nepatiriama pilnatvės ir/ arba negyvenama antgamtiniame dangaus aprūpinime – tai gali kažkam padėti suvokti, kad dažnai, kuomet nėra aprūpinimo, tai reiškia, kad tai priklauso nuo jūsų – ar tikėsite Dievą, ar ne. Tai priklauso nuo jūsų, ar seksite natūralų mąstymą kaip Pilypas, ar leisite, kad apreiškimas lietųsi iš jūsų širdies, kaip Petro atveju. Daug kas iš dangaus ateina tokiu būdu: „tebūna tau pagal tavo tikėjimą“.

Šventoji Dvasia ves jus priimti sprendimą, Jėšua vis dar bando mus, duoda mums galimybę parodyti savo potencialą, bet Jis negali už mus nuspręsti. Išnagrinėkite pasirinkimus, kol jūs neįsitvirtinsite geruose prioritetuose, ir tuomet darykite tai, kas yra teisinga – tai gali būti labai neįprastas mąstymas, neįtikėtinas. Daugiau – kitą savaitę. 

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu