Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2012 m. gruodžio 9 d., sekmadienis

Abramas ir ratas. 2 dalis


John Fenn, 2012 m. gruodžio mėn. 8 d.,

Sveiki,
Aš pakviečiau jus pakeliauti ir paieškoti, kas slypi už šitų žodžių: „Todėl tai yra iš tikėjimo, kad būtų per malonę“ (Romiečiams 4:16). Kaip minėjau praeitą savaitę, aš mąsčiau apie šitą eilutę dešimtmečiais, bet čia dalinuosi kaip pamažu suvokiau jos reikšmę.

Iš praeitos savaitės jūs prisimenate: Abramo kaimynai permaldaudavo ir manipuliuodavo dievais, pasirinkdami juos kaip patiekalus nuo švediško stalo, mes matėme, kaip Dievas pasirodė Abramui, apreikšdamas, kad Juo neįmanoma manipuliuoti, ir ne taip kaip dievai; Jis yra nenuspėjamas.

Nuo religijos prie tikėjimo
Kai Abramas paliko nuspėjamus, pasiduodančius manipuliacijai dievus, kad vaikščiotų su Aukščiausiuoju Dievu, jis paliko religines pastangas daryti kažką, kad permaldautų šį Dievą. Šis Dievas nesileido manipuliuojamas. Jis buvo nepriklausomas. Jis buvo nenuspėjamas.


Kai Dievas išvedė Abramą iš religinių ritualų, jis paklojo pamatą, ant kurio mes dabar stovime. Tai todėl, kad žmogui palikus ritualus, lieka tik vienas prie vieno bendravimas su Dievu. Daugiau Abramas negalėjo aukoti mėnuliui ar žvaigždėms, ir spėti ar jo verslas bus sėkmingas, tik Dievas tai galėjo numatyti. Taigi, jeigu Abramas norėjo Jo palaiminimų ir sužinoti, ar sumanymas bus sėkmingas, jis turėjo pažinti Jį.

Dievo draugas
Jei Dievas būtų apreiškęs Save Abramui kaip vienas iš tų „švediško stalo“ dievų tarpo, tik didesnis už juos, Abramas būtų tęsęs tą savo ritualinę religiją bandydamas permaldauti ir manipuliuoti Dievu, bandydamas burti savo verslo ateitį darydamas X kad Dievas darytų Y.

Kai jis atsiskyrė nuo religijos, kad tikrai pažintų ir vaikščiotų su Dievu, baigėsi ir visos pastangos bei bandymai Juo manipuliuoti, nes jis iš tiesų pažino Jį. Draugai, nemanipuliuokime draugais. Jis vienintelis žmogus Senajame Testamente, vadinamas Dievo draugu. Ne Mozė, ne Elijas, ne Nojus ar Enochas, ar Adomas. Tik Abraomas yra vadinamas Dievo draugu. Jis yra mūsų tikėjimo tėvas, nes jis atsiskyrė nuo religijos ir perėjo prie santykių, draugystės. Jis vaikščiojo Naujojo Testamento realybėje.

Daugelis iš mūsų pažįstame Viešpatį pakankamai seniai, kad galėtume paliudyti ir galbūt esame dalyvavę įvairiuose religiniuose veiksmuose, bandydami manipuliuoti Dievu, bandydami išburti savo ateitį, elgdamiesi taip, kaip vienas iš Abramo kaimynų savo religijos nuspėjamume, jeigu tai kažką reiškia; (klaidinga arba žmogaus sukurta) religija yra nuspėjama.

Religija kontroliuoja žmones, iš tiesų grįžtant prie Ūro žyniuonių - tu turi būti šventykloje visada, kai tik atsidaro durys; aukoti teisingą auką ir sakyti teisingus dalykus, arba nebūsi palaimintas – visą laiką nuo tada iki dabar religija reguliuoja davimą, laiką, aprangą, žodžius, ir netgi su kuo tu gali ir negali bendrauti. Žinoma, jei šeima palieka surinkimą (bažnyčią) visiems aišku, kad ji turi demonų :)

Šimteriopas atlygis
Mano gyvenime? Tai buvo 1978-79, pirmieji metai, kuomet Barbara ir aš buvome susituokę. Aš dirbau PTL Club Šarlotėje (Šiaurės Karolina) – Heritage USA (aut. - teminis krikščioniškas parkas, vandens parkas, kurį įkūrė televizijos evangelistai Jim ir Tammy Bakker). Mano alga buvo $150 per savaitę, iš kurios aš parnešdavau namo $111.50. Mes aukodavome dešimtinę $11.50 arba $15.OO, priklausomai nuo mūsų poreikių tuos papildomus $3.50. Pamenu mes eidavome į vietinį Red Lobster restoraną už $2.89, nes už tiek galima buvo gauti porciją ypatingų kepintų krevečių. Daugeliu atvejų mūsų valgis buvo tik krekeriai patiekti ant pyragėlio, vienas nedidelis gabalėlis supjaustyto svogūno, mažas orkaitėje keptas sūrio gabaliukas ir garstyčių padažas – tokie buvo mūsų pietūs. Dažnai, labai dažnai.

Tada mes išgirdome mokymą apie „šimteriopą atlygį“, kurį kažkas ištraukė iš Morkaus 4:20 konteksto ir skelbė, kad čia kalbama apie pinigus, sakydamas, kad jei duosi Dievui, Jis grąžins tau šimteriopai. Tuomet mes buvome tik 20 metų amžiaus, tai ką gi mes galėjome žinoti? Taigi, mes duodavome $15 per savaitę, tikėdamiesi kiekvieną dieną sugrįžtant $1500. Tai niekada neįvyko, ir mes nesijautėme gerai dvasioje. Kažkas buvo neteisingai.

Barbara tai suprato: „Mes aukodavome dešimtines, nes mylime Dievą ir mylime Jo žmones. Dabar mes aukojame, nes tikimės kažko atgal. Mes pasikeitėme, anksčiau aukojome iš meilės, o dabar, kad gautume, ir tai neteisinga“. Taigi, aš vėliau atgailavau dėl širdies užkietėjimo, ir nuo tada mes duodame tik iš meilės. Malonė įgalina mus daryti teisingus dalykus, ne kaip licencija neduoti/elgtis teisingai, bet įgalina mus elgtis teisingai su teisinga širdimi.

Moderniame tikėjime labai daug „ritualų“: šimteriopas atlygis, meldimas X malda 30 dienų, kad pamatytum rezultatą, žmonių subūrimas stadione ir šaukimas iš visų plaučių (Dievui, kuris iš tiesų gyvena viduje ir kuris žino jų mintis, prieš jiems dar pamąstant) įtikinėti Dievą pasiųsti prabudimą, keistu būdu darant Dievą mūsų priešininku, savo pozityviais išpažinimais – daugelis krikščionių yra kaip Ūro gyventojai, kurie bando manipuliuoti Dievu!

Visi dalykai įmanomi
Kuomet Abramas gyveno savo namuose Ūre jis turėjo dievą kiekvienam poreikiui, nes Ūro gyventojai žinojo kiekvieno dievo motyvus. Ten buvo dievas, kuris laimino pasėlius, dievas galvijams. Dievas verslo reikalams. Dievas gydyti, dievas apginti, dievas naujagimiui, dievas mirusiems. Kiekvienas dievas turėjo specialų tikslą ir todėl jie žinojo jų motyvus. Jie galėjo permaldauti ir manipuliuoti kiekvienu iš jų pagal situaciją.

Kai Dievas įrodė, jog Jis nėra vienas iš jų, kad Juo negalima manipuliuoti ritualais, Jis reikalavo asmeninio bendravimo, Jis buvo apreikštas kaip nenuspėjamas – tai sukrėtė Abramo pasaulį. Ir tas faktas, kad Juo neįmanoma manipuliuoti, daro tikėjimą įmanomu. Jei Abramas galėtų padaryti X ir Dievas padarytų Y, tuomet tikėjimas tame nedalyvauja, jis nėra įmanomas, tai tik ritualas – darbais paremtas išgelbėjimas, bet ne santykiais paremtas išgelbėjimas.

Kadangi Dievo motyvai ir mintys negali būti išburtos ir atskleistos ritualais, visi dalykai yra galimi. Ūre aukojimas X turėdavo Y rezultatą – visada, nei daugiau, nei mažiau. Kadangi Dievas negali būti manipuliuojamas X'u, tai nuima visus limitus – visi dalykai yra galimi. Prieš tai tikėjimas Abramo religijoje nedalyvavo.

Kokia rizika
Jei tas Dievas, kuris pasirodė Abramui dėl to, kad išvestų jį iš nuspėjamos religijos ritualų į santykius, buvo blogas Dievas, Abramas rizikavo patirti nelaimę. Atlikinėdamas ritualus dievams, mažų mažiausiai, jis žinojo ką gaus; avinėlio aukojimas ėriukų vedimo metu sąlygojo 50 sveikų naujų gyvūnų gimimą, priklausomai nuo to, kokio dalyko jiems reikėjo. Dabar Abramui tikras Dievo pažinimas reiškė tai, kad jis turi viską prarasti dėl to, kad nėra viršutinio limito, o taip pat reiškė, jog nėra ir minimumo, ką jis žinojo galintis gauti.

Aukodamas 1 ėriuką, kad gautų 50 sveikų, jis žinojo, jog mažiausiai gaus 45-ių naujų avinėlių prieauglį. Bet be ritualo, kuris iš tiesų tarnavo tam, kad suteiktų Abramui pasitikėjimą ritualu, ir tada išplėstų pasitikėjimą dievu, jis turėjo pasitikėti paties Dievo charakteriu. Geriau jau tebūna Jis geras Dievas!

Būdas, kaip Viešpats parodė Abramui savo gerumą, buvo Izaoko pradėjimas ir gimimas. Turėkite galvoje, kad Abramas turėjo labai stiprų individualumo jausmą, nes kai Viešpats pasirodė jam Pradžios 15:1, Abramas paklausė 2 eilutėje „Ką tu man duosi, nes aš esu bevaikis?“ Tai drąsu. Tai stipru. Tai pasitikėjimas.

Šiam Dievui tikrai rūpi individualumas, pabrėžiant ir vėl, kad Dievas siekia santykių, o ne ritualo. Tas stiprus savęs suvokimas Abramą padarė Dievo draugu. Kas dar išdrįstų pažinti Dievą? Turėkime galvoje, kad Viešpats pasirodė Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, kai visi kiti aplink juos vykdė religinius aktus, kad manipuliuotų dievais, idant tie palaimintų pasėlius, bandą, ar gyvenimą. Kokios drąsos reikėjo Jokūbui galynėtis su Dievu! Kokia drąsa jo seneliui buvo paklausti: „Ką tu man duosi?“

Robotai
Religija panaikina individualumą ir gamina robotus. Padaryk X ir Dievas padarys Y. Jei tu nori būti palaimintas, ateik sekmadienio vakarą IR dar trečiadienio vakarą, taigi Dievas supras, kad tavo poreikis yra neatidėliotinas. Augink ilgus plaukus, nes kitaip įžeisi Dievą. Duok, kad gautum, susirask žymų pranašą, kuris kalbėtų su Dievu tavo naudai ir duotų tau žodį – visa tai yra ritualai, manipuliacija, ir čia nėra jokio individualumo – nieko, kas reikalautų, kad individas iš tiesų pažintų Dievą. Būtent tai pradėjo Abramas - jis buvo Dievo draugas.

Individualumas yra svarbus. Greitai grįžkime į mūsų dienas, Dievas dabar gyvena mūsų viduje, Jėšua pasakė mokiniams (ir visiems, kurie vaikščios paklusnume su Juo ateityje): „Dabar Aš vadinu jus savo draugais“, būtent TAI rodo, kad Jis mus vertina kaip asmenybes. Jis tave vertina kaip vieną iš unikalių Savo vaikų. Jis taip vertina kiekvieną iš mūsų, nes gyvena kiekviename iš mūsų! Kaip mes drįstame vėl grįžti prie Ūro praktikų, traktuodami Jį taip, lyg Jis būtų nepasiekiamas ir toks, kuriuo galima manipuliuoti – ne! Jis mūsų viduje! (Jono 15:15)

Izaokas buvo atlygis už Abramo riziką pradėti pasitikėti Dievu. Dievo gerumas buvo apreikštas, kai Jis davė Sarai tą vieną dalyką, kurio ji žinojo, kad niekad negalės turėti, bet labiausiai troško: tai buvo sūnus. Faktiškai Žydams 11:11 sako: „Tikėjimu ir pati Sara – nevaisinga ir nebe to amžiaus – gavo galios pastoti ir pagimdė vaiką, nes ji laikė ištikimu Tą, kuris pažadėjo“. Ji laikė Dievą ištikimu. Tik draugai pažįsta vienas kitą pakankamai gerai, kad nuspręstų apie vienas kito charakterį taip, kaip šiuo atveju. Nuostabu. Buvo surastas ne ritualas, bet jie pažinojo vienas kitą.

Jei Dievas yra geras, ką Jis įrodė Abraomui ir Sarai, tada tame neužtikrintume, kai negali manipuliuoti Dievu, yra saugumas. Yra saugumas, kai nežinai visų Jo tikslų. Yra saugumas pasitikėti Jo pažadais. Faktiškai tai, kad Jis negali būti manipuliuojamas, negali būti nuspėjamas, Jo motyvai negali būti atspėti daro Jį saugiu, nes Jis yra Geras.

Todėl tai yra tikėjimu, kad būtų iš Jo malonės.

Pirmą kartą žmogaus religijos istorijoje, didi ir nuostabi sėkmė yra įmanoma individui, arba reali ir siaubinga nesėkmė priklauso nuo jo vaikščiojimo su Dievu. Nuo tada visiems laikams žmogus buvo išlaisvintas nuo nuspėjamo ritualo, kad pažintų Dievą, svajotų apie neįmanomus dalykus. Tikėjimas panaikina ir daro beprasmiais ritualus ir šventyklas, išmeta tai į šiukšlyną, žinodamas, kad Kristus yra mumyse, ir Jis yra šlovės viltis. Daugiau kitą savaitę.

Palaiminimai,

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą