John
Fenn, 2012 m. rugpjūčio mėn. 17 d.,
Sveiki,
Dalinausi
iš Izaijo 55:6-13, kur pasakyta palikti mūsų mintis ir kelius ir
grįžti pas Viešpatį; praeitą savaitę dalinausi apie savo
nuostatą dėl atsitikimo automobilių stovėjimo aikštelėje ir
apie Habakuko savigailą, kai jis gavo supratimą, kaip Viešpats
tvarko Izraelio/Judo ir jo asmeninį gyvenimą.
Šiandien
aš pasidalinsiu apie našlę vardu Rūta.
Laikas
apsispręsti; aukštesni keliai ar žemesni keliai?
Kiekvieną
savaitę šioje serijoje mes matėme, kad yra toks apsisprendimo
momentas, kai mes turime rinktis Dievo aukštesnius kelius ir mintis
ar pasilikti įstrigusiems su mūsų žemesniuose keliuose ir
mintyse.
Šitie
momentai nebūna tokie, kaip Holivudas juos pavaizduotų, kai laikas
sustoja, ir šviesos nukreipiamos į aktorių tuomet, kai jis mąsto
kuriuo keliu pasukti – NE! Ta apsisprendimo akimirka yra
paprasčiausias laiko momentas eilinės dienos sūkuryje, su labai
įprastomis aplinkybėmis viduryje, bet tai yra momentas, kai mes
apsisprendžiame eiti aukščiau, ar pasukti žemiau.
Aplinkybių
mes negalime kontroliuoti
Jūs
atpažįstate vardą Rūta ir jūs galite prisiminti, kad tai buvo
moteris iš Senojo Testamento, kuri gyveno kaip tik po to, kai
Izraelis vadovaujamas Jozuės įsikūrė Pažado žemėje ir, kad ji
galiausiai ištekėjo už žmogaus vardu Boazas, bet ar žinote, kas
buvo Elimelechas? Tai jo gyvenimas ir mirtis sąlygojo tai, jog Rūta
pakliuvo į Juozapo, Jėšua žemiško tėvo šeimos liniją.
Izraelyje
buvo badas, nes žmonės nesekė Viešpačiu, taigi Elimelechas
perkėlė savo žmoną Naomę, ir du jų sūnus į lietingą
kaimyninį Moabą, šių dienų Jordano valstybę, ir pasiliko ten
apie 10 metų. Per tuos 10 metų jų sūnūs vedė vietines moabites,
ir kažkaip nutiko, kad visi trys vyrai, Elimelechas ir sūnūs,
mirė. Pasiliko tik Naomė ir jos marčios. Kokia tragiška istorija!
Po
šių įvykių prasidėjo lietūs, taigi Naomė nusprendė sugrįžti
į savo namus Betliejuje, pareikšdama savo marčioms, kad jos gali
elgtis laisvai ir pasilikti Moabe su savo šeimomis. Viena marti,
Orpa, sugrįžo į savo moabitų šeimą, bet kita, Rūta,
prisišliejo prie Naomės sakydama šituos žymius žodžius:
„Neversk
manęs tave palikti ir sugrįžti. Kur tu eisi, ir aš eisiu; kur tu
gyvensi, ir aš gyvensiu. Tavo tauta bus mano tauta ir tavo
Dievas bus mano Dievas.
Kur tu mirsi, ten ir aš mirsiu ir būsiu palaidota. Tegul Viešpats
padaro man tai ir dar daugiau, bet tik mirtis atskirs mane nuo tavęs“
(Rūtos 1:16-17).
Žvilgsnis
į Boulder, Kolorado
Aš
tarnavau neapmokamu antruoju pastoriumi surinkime, kurio pastorius
planavo parduoti savo verslą ir išeiti į pensiją, taip pat
palikti ir pastoriavimą, kartu su manimi sukurti Biblijos mokyklą
ir misionierių apmokymo centrą netolimuose kalnuose, ir paskirti
mane apmokamu to surinkimo pastoriumi.
Vieną
1986 metų birželio dieną pastorius su savo žmona atėjo į mūsų
namus ir pareiškė, kad neparduos savo verslo nes „... po to, kai
visos sąskaitos bus apmokėtos, aš gausiu tik $750.000, o dėl
Dievo nieko negalima padaryti su tais $750.000”. Dvasioje aš
pamačiau, kaip milžiniška ranka perkirto tarp jų ir manęs su
Barbara, ir aš žinojau, kad taip pasirinkdamas pastorius pasirinko
žemesnį kelią, ir Viešpats atskyrė mus.
Mes
buvome šoke, įskaudinti ir nusivylę, nustebę, sumišę ir kai jie
išėjo, mes tiesiog kurį laiką spoksojome vienas į kitą, kaip
elniai pagauti prožektoriaus šviesos... ką mes dabar darysime? Kai
atsigavome, mes nusprendėme, kad darysime tai, kas yra teisinga
nesvarbu kas benutiktų, nes mes tarnavome Dievui, o ne žmogui ir
iki dabar Dievas mus turėjo tame surinkime, nors dabar mes turėjome
asmeniškai Jo ieškoti.
Kitą
rytą kai
Barbara duše šaukėsi Viešpaties dėl neteisingumo ir klausė, kas
dabar bus, Jis pasakė: „Aš bandžiau dirbti su žmonių širdimis,
bet jie Man neleido, todėl aš turėjau dirbti jų aplinkoje.
Kadangi tai nebuvo jūsų klaida, jūs pasiliksite mano tobuloje
valioje, nors tai reiškia jums apvažiavimą (apylanką), bet ir
vėl, jūs pasiliksite mano tobuloje valioje“.
Kitą
kovo mėnesį mes persikėlėme ir tapome surinkimo ir nuostabių
žmonių pastoriais pietų Kolorade ir pasilikome ten maždaug 6
metus. Tai buvo didelis apvažiavimas! Kartais kažkas įvyksta ir
mes to negalime sukontroliuoti taip, kaip Rūtos tragišku atveju
arba mūsų normaliuose gyvenimuose, ir mes turime pasirinkti
aukštesnius kelius.
Žinojimas,
kad mes pasiliksime tobuloje Dievo valioje ir nesvarbu, jog turime
atlikti tą neplanuotą apvažiavimą, suteikė mums didelę paguodą,
ir tie žodžiai guodė mus visus tuos metus, kai „planas A“ buvo
nusviestas šalin ir pasirodė „planas B“, kurio nebuvo prieš
plano A atmetimą.
Sprendimas
buvo priimtas 1986 metų liepos mėnesį ir mes tapome kito surinkimo
pastoriais 1987 metų kovo pabaigoje, 9 mėnesiais vėliau. Per tą
laiką mes toliau tarnavome žmonėms, lyg nieko nebūtų nutikę, su
šypsenomis veiduose ir gera nuostata – mes pasirinkome aukštesnius
kelius ir mintis šioje nepatogioje ir sunkioje situacijoje.
Grįžkime
prie Rūtos
Naomė
buvo našlė ir ja rūpinosi tik Rūta. Tuo metu nebuvo pensijų,
pensijų fondo banke senam amžiui, nebuvo sveikatos draudimo –
nieko, tik Rūta, kuri ja rūpinosi. Bet Naomė turėjo jauną savo
mirusio vyro giminaitį, galingą pasiturintį vyrą... vardu Boazas,
su kuriuo galėjo susitikti (2:1).
Boazas
(hebrajiškai: „stiprybė“) beveik iš karto pastebėjo Rūtą ir
buvo patrauktas prie jos, sakydamas jai, kad ji gali dirbti kartu su
jo darbininkais ir rinkti visus grūdus, kiek tik norės. Kai Rūta
papasakojo, kad Boazas pastebėjo ją ir parodė jai palankumą,
Naomė supiršo juos, matydama Boazą, kaip Dievo aprūpinimą Rūtai.
Ir ji buvo teisi!
3
skyriaus 9 eilutėje Rūta pasielgė taip, kas gali būti nesuprasta
eiliniam skaitytojui. Bet jei tu supranti kultūrą, tu gali matyti
kokia drąsi buvo Rūta. Po sunkios derliaus nuėmimo dienos ir grūdų
kūlimo visi vyrai, jų tarpe ir Boazas, nuėjo miegoti ten, kur
dirbo. Naomė pasakė Rūtai, kad taip atsitiks, ir kai taip įvyko,
ji užmigo prie jo kojų ir užsidengė jo apsiaustu (3:3-9)
Pasipiršimas
Aš
suprantu, kad tie kurie yra susipažinę su mano parengta Senojo
Testamento apžvalga Video Biblijos mokykloje jau tai žino, bet
pasilikite su manimi dėl to, kas dar liko – jo rūbo, kaip dangos,
užsidėjimas ant savęs buvo pasipiršimas. Rūta pasipiršo Boazui
tą naktį, pasielgdama drąsiai ir tikėjime. Ji ir Naomė buvo
nuostabios moterys!
Kai
Boazas pabudo jis buvo nustebęs radęs Rūtą prisiglaudusią prie
jo, kuri pasakė: „uždenk mane savo apsiaustu, nes tu esi mano
artimas giminaitis“. Tai buvo pasipiršimas, ir iki šios dienos
Izraelyje jaunikis uždengia nuotaką savo rūbais parodydamas, kad
nuo dabar ji yra po jo apsauga ir stogu santuokoje.
Žinoma,
Boazas priėmė jos pasipiršimą, ir jie susituokė, tas žydas ir
šita moabitė, kuri priėmė Izraelio Dievą kaip savo. Visa tai
prasidėjo įvykiais, kurie buvo ne jos kontrolėje, ir ji darė
sprendimus pagal Jo aukštesnius kelius ir mintis šių aplinkybių
viduryje:
Badas,
šeimos iš Izraelio sutikimas, ištekėjimas ir įsijungimas į
šeimą, uošvio mirtis, vyro mirtis, jos anytos sprendimas sugrįžti
į Izraelį - ir štai Rūta turėjo rinktis: ar pasilikti namuose
Moabe arba sekti Naomę aukštesniais Izraelio Dievo kelias ir
mintimis.
Bet
palauk, yra daugiau!
Apsisprendimo
momentas, kuris įveda mus į Dievo kelius ir Jo mintis yra tame
nukrypime nuo normalaus mūsų gyvenimo. Rūtos knygos pabaiga aprašo
giminės istoriją: Rūta ir Boazas turėjo sūnų vardu Jesė,
karaliaus Dovydo tėvą.
Tai
reiškia, kad Rūta buvo įžymioji Dovydo močiutė. Bet pažvelkime
kita kryptimi nuo šeimos linijos, norėdami suprasti, kaip tai
nutiko ir kad viskas gerai, jog viengungis izraelitas įsimylėjo
svetimtautę moabitę moterį? Atsakymas randamas Juozapo
genealogijoje Mato 1:5:
„O
Saliamono
sūnus buvo Boazas, kurį jis turėjo iš Rahabos,
o Boazo sūnus buvo Obedas...“
Tai
teisinga; Boazo mama buvo Rahaba (buvusi) prostitutė iš moabitų
sostinės Jericho.
Mums
pasakyta Jozuės 6:25: „Paleistuvę
Rahabą ir jos tėvo namus bei visus, kurie buvo su ja, Jozuė paliko
gyvus. Taip ji liko gyventi tarp Izraelio iki šios dienos, nes
paslėpė pasiuntinius, kuriuos Jozuė išsiuntė išžvalgyti
Jerichą“.
Boazo
mama ir tėvas buvo Rahaba ir Saliamonas, taigi dabar mes suprantame,
kodėl jis rado būtent tą moabitę moterį, kuri kaip ir jos
motina, priėmė Izraelio Dievą ir žmones kaip savo.
Neketinu
trenkti jums į veidą
Tas
apsisprendimo momentas, kur jūs turite pasirinkti aukštesnius
kelius ir mintis arba pasilikti su savo žemesniais keliais ir
mintimis nepraneš apie save skambant garsioms fanfaroms. Mums reikia
įžvelgti išmintį darant aukštesnį sprendimą ir jo vaisių
gyvenimo kelyje, kai jūs apsisprendžiate pasirinkti aukštesnius
kelius ir mintis.
Na,
ir žinoma, istorija Jeriche tikrai prasideda su prostitute vardu
Rahaba, kuri padarė aukštesnį apsisprendimą priimti Dievo mintis
dėl savęs, ir surizikavo apginti porą žvalgų tame prakeiktame
mieste. Aš matau Dievo malonę štai tame:
Jis apdovanojo Rahabą marčia iš jos pačios šalies, Jis parūpino dievobaimingą moterį, kuri turėjo stiprybės ir reikiamą charakterį bei drąsos taip, kaip jos mama Boazui, Jis parūpino dievobaimingą vyrą, kuris žinojo, kad mylės ją nors ji buvo svetimtautė Dievo šeimoje Rūtai, ir Naomė bus priimta į tą šeimą taip pat, todėl mes dabar turime vyrą vardu Dovydas, ir vėliau vyrą vardu Juozapas, kuris vedė jauną moterį vardu Marija, o ji pagimdė mums Viešpatį Jėšua, Izraelio Mesiją. Nuostabi Malonė!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.