Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2012 m. rugpjūčio 31 d., penktadienis

Aukštesni keliai. 4 dalis


John Fenn, 2012 m. rugpjūčio mėn. 10 d.,

Sveiki,
Pastarąsias 3 savaites aš dalinausi momentinėmis dviejų savo gyvenimo savaičių nuotraukomis ir klaidomis, kurias padariau, gerais ir blogais sprendimais, ieškojimais ir atradimais, kaip vaikščioti aukštesniais Tėvo kelias ir mintimis.

Teisinga širdis
Mūsų tekstas buvo iš Izaijo 55:6-13, kuris padrąsina mus atmesti mūsų ydingus kelius bei mintis ir grįžti prie Viešpaties, kad matytume šį rezultatą: „Jis patirs gailestingumą ir malonės apstybę“ – nusižeminę mes paliekame mūsų kelius ir pakylame prie Jo aukštesnių kelių ir minčių. Kad pakiltumėte aukščiau, pirmiausiai jūs turite nusileisti žemiau.

Automobilių stovėjimo vietos
Šiandien Chrisas ir aš Barbaros automobiliu nuvykome į Walmart. JAV mes turime mėlyną kortelę kabančią prie užpakalinio veidrodėlio dėl neįgalių vairuotojų ar keleivių, o aš pamiršau tą mūsų kortelę savo sunkvežimyje remonto dirbtuvėje. Kadangi aš neturėjau tos kortelės, dorumas reikalavo, kad pastatyčiau automobilį įprastoje vietoje.

Vieta, kurią aš pasirinkau buvo neužimta iš keleivio pusės. Kai aš vairuoju Barbaros automobilį kiekvieną kartą aš pašalinu vežimėlio sėdynę, atsuku abu ratus, surakinu juos kartu ir padedu sunkvežimyje – jie lengvai telpa ir mes išvykstame. (Sunkvežimyje aš tada tiesiog patalpinau invalido vežimėlį gale mašinos, nesulankstęs pritvirtinau jį diržu).

Mes grįžome daiktų, kurių prašė Barbara, ir vaikščiojome praėjimais, nes Chrisas myli visą tą įvairovę, bet jis nieko neišsirinko žaislų skyriuje; jis pasakė: „Gali nupirkti man naują automobilį, jei nori“. Aš taip ir padariau, nes jam patinka Žaibas McQueen iš animacinio filmo „Mašinos", todėl jis gavo naują automobilį savo kolekcijai.

Važiuodami atgal prie automobilio, mes pamatėme paliktą sunkvežimį, pastatytą arti mūsų mašinos iš keleivio pusės. Mano pirma mintis buvo tokia: „Ačiū, vaikine, bet aš to nesitikėjau“ – aš svarsčiau, ar būtų saugu palikti Chrisą mašinų stovėjimo aikštelėje, kol aš privažiuosiu į patogią įlipimui vietą, o gal aš galėčiau jį pravežti.

Tai buvo sekundės dalies mintis – aš greitai įvertinau šią mintį: „jis nežinojo, kad mums reikia vietos Chrisui ir vežimėliui, taigi jis nenusidėjo prieš tave, jo sąžinė švari, saugok teisingą širdį“.

Pirma mintis buvo išdidumas
Antroji buvo Tėvo aukštesnė mintis. Aš nedelsiant atpažinau savo impulsyvią reakciją, kokia bjauri ji buvo, ji buvo pakeista aukštesne mintimi, teisia mintimi – to sunkvežimio vairuotojas nežinojo, kad mums reikėjo vietos vežimėliui, taigi jis buvo nekaltas, todėl reikėjo išlaikyti teisingą širdį.

Tėvas man to nesakė, aš sąmoningai pasipriešinau savo pirmai minčiai ir nedelsiant pakeičiau ją aukštesne mintimi, bet atvirai – tai tik todėl, kad mano širdis buvo pakankamai nusižeminusi, jog nestumtų tos žemesnės minties į priekį.

Jei aš būčiau buvęs blogos nuotaikos ir dėl ko nors supykęs, aš būčiau leidęs tai žemesnei minčiai pasilikti ir kuriam laikui plėtotis - „Šaunu Tėve, ar negalėjai taip padaryti, kad visi aplenktų šią vietą? Kodėl aš negaliu gauti tos vietos, argi sunku padaryti vietos vežimėliui visur, kur mes vykstame? Argi tas vaikinas buvo toks neapdairus, kad ir be ženklo negalėjo pasistatyti mašinos toliau? Kaip man dabar pravažiuoti ten su Chrisu?“

Jei tai būtų kita diena, ar bloga nuotaika, ar kuri nors iš jų, o gal net visos tos mintys galėjo būti mano mintys. Bet aš neleidau tai pirmai minčiai pasilikti. Aš jos nepriėmiau ir nepadariau sava. Vietoj to, kai aš vaikščiojau su Tėvu ir meldžiausi Dvasioje be garso ir garbinau Jį tyliai visą dieną, aš tiesiog leidau išnykti tai minčiai taip greitai, kaip tik galima, ir pakeičiau ją aukštesne mintimi.

(Ten buvo gana ankšta, bet aš įstengiau pravežti Chrisą).

Niekas manęs nemėgsta, visi manęs nekenčia, turbūt man reiks eiti valgyti kirminų...
Taip sakydavo kažkada juokaudama mano mama, kai kas nors iš vaikų imdavo keistai elgtis. Iki šios dienos nesuprantu, ką ji norėjo tuo pasakyti, bet mes nustodavome savęs gailėtis, nors norėjome, o ji nekreipdavo į tai dėmesio. Taigi, tiesiog išmesk tai iš savo tvarkaraščio ir toliau daryk tai, ką esi numatęs daryti tą dieną.

Habakukas patyrė savęs gailėjimosi periodą ir tai aprašoma pirmame Habakuko knygos skyriuje. Jis matė regėjimą, kuris atrodė, kad prieštaravo viskam, ką jis manė, jog žino apie Viešpatį, ir jis pyko, nes buvo suglumęs! Jis pyko ant gyvenimo, jis pyko ant Dievo ir nežinojo išeities!

Regėjimas, kurį jis matė ir kuris aprašytas 1 skyriuje 5-11 eilutėse buvo apie tai, kaip Dievas naudojo labai nedorus babiloniečius prieš tokius pat blogus asirus, ir naudojo babiloniečius sudrausminti Jam priklausančius Judo žmones. Jis negalėjo suprasti, kaip teisus Dievas gali naudoti nedorus žmones disciplinuoti Savo tautą – nesvarbu, ar jie vaikščioja su Juo tuo metu ar ne.

Šis totalus jo teologijos pertvarkymas palietė jo asmeninį išdidumą ir jo išdidumą kaip izraelito, lygiai taip kaip ir jo tvirčiausius bei brangiausius įsitikinimus apie Dievą.

Jis konfrontavo Viešpatį 12-13 eilutėse: „Argi Tu nesi amžinasis Viešpats, mano Dievas, mano Šventasis? Mes nemirsime! Viešpatie, Tu juos paskyrei teismui, galingasis Dieve, Tu juos paruošei bausmei. Tavo akys tyros, jos negali matyti pikto, negali žiūrėti į neteisybę. Kodėl ramiai stebi piktadarius ir tyli, kai nedorėlis praryja teisesnį už save?

Argi mes visi neturėjome tokių minčių, kai atrodė, jog Dievas niekur nerandamas, kai mes suspausti iš visų pusių be niekieno pagalbos? Kaip galėjo teisus Dievas leisti, kad man tai atsitiktų?

Spėkite, ar aš eisiu valgyti kirminų“, dalis
Antras skyrius pradedamas labai vizualiu paveikslu. Mes galime įsivaizduoti, kaip pranašas ištiesia savo rankas ir užlipa ant miesto sienos į ramią vietą ir sako Viešpačiui: „Aš čia sėdėsiu tol, kol tu man atsakysi, arba aš mirsiu“.

Anglų kalba neatskleidžia visko teisingai, bet lygindami kelis vertimus, mes suprantame, kokios užsispyrusios buvo jo žemos mintys: „Aš stovėsiu sargyboje, pakilsiu į bokštą ir stebėsiu, ką Viešpats man kalbės ir ką man atsakyti, kai esu baramas“ (2 :1)

Neužmirškime, kad tai yra Viešpaties regėjimas ir įvykiai, kuriuos jis matė - taip sako skyrius 1:1. Habakukas akivaizdžiai užlipo ant miesto sienos ir laukė, kad sužinotų, ką Viešpats pasakys apie jo skundą, bet negavo atsakymo, kurio jis laukė.

Viešpats atsakydamas man tarė: „Užrašyk regėjimą aiškiai ant plokščių, kad jį galėtų perskaityti prabėgantis. Regėjimas yra skirtam laikui, bet galiausiai jis kalbės ir nemeluos. Jei jis uždelstų – lauk, nes jis tikrai išsipildys ir nevėluos

Sudraudimas
Tik po to Viešpats atsako į Habakuko išdidumą ir užsispyrimą: „Pasipūtėlio siela nėra dora, bet teisusis gyvens savo tikėjimu“.

Habakukas nesuprato, kaip Dievas, kuris negali žiūrėti į nedorybę, gali naudoti bloguosius babiloniečius bausti Savo žmonėms, bet Viešpats visiškai į tai neatsakė, kad panaikintų sumaištį, ar paguostų jo sumišusį protą ir sukilusias emocijas.

Visa, ką Jis Jam pasakė, buvo tai, kad jis buvo išdidus ir užsispyręs, ir jo siela nebuvo teisi jame, nes jis ketino gyventi savo tikėjimu. Ta eilutė kartojama pažodžiui Rom 1:17, Gal 3:11, ir patvirtinama daugeliu žodžių Jok 1-4 skyriuose, taigi mes žinome, kad pamoka tinka tiek Habakukui, tiek ir mums.

Pamoka mums visiems
Mes visi turime klausimų Viešpačiui, kai kurie aktualesnių už kitus, bet Jis retai atsako. Jis yra toks pat vakar, šiandien ir per amžius, todėl Jo atsakymas Habakukui yra atsakymas mums - jūs turite gyventi tikėjimu nuolankume net neturėdami visų atsakymų. Toks vaikščiojimas tikėjime YRA aukštesni Dievo keliai ir mintys – tai yra atsakymas sumaištyje.

Žemesni keliai yra savigailos keliai – tai gailėjimasis savęs, vienišumo jausmas, sumaištis, pyktis ant Dievo ir žmonių. Pyktis ant vaikino, kuris užėmė jūsų automobilio stovėjimo vietą arba ant teisingumo sistemos, ar draudimo kompanijos, ar vyriausybės, ar kaimyno, ar savo surinkimo, ar sutuoktinio... papildyk, ko trūksta.

Aukštesni keliai yra sąmoningas sprendimas būti paklusniu ir vaikščioti tikėjimu. Įsidėmėk, jog Viešpats pirmiausia pasakė Habakukui būti paklusniu – užrašyti regėjimą, nes tai yra tam, kad paskaitytų kiti ir turėtų iš to naudos – o tu, Habakukai, tu turi gyventi savo tikėjimu. Tavo gyvenimas nėra tik tau vienam, nes tavo gyvenimas yra regėjimas įrašytas širdyse tų, kurie stebi tave, taigi tu gali visai to nesuprasti, bet būti paklusniu ir vaikščioti aukštesniais keliais ir mintimis.

Kas liko
Habakukas išsilaisvino iš žemesnių 1 skyriaus minčių, apsisprendęs vaikščioti tikėjime, net jei jis nesupras, kas vyksta aplink jį. Jo paskutiniai žodžiai buvo tokie:

Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių ir alyvmedžių, nors laukai neduotų derliaus, garduose dingtų avys ir ožkos ir nebūtų gyvulių tvartuose, tačiau aš džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu savo išgelbėjimo Dievu! Viešpats Dievas yra mano stiprybė. Jis padarys mano kojas kaip elnių ir leis man pasiekti aukštumas“.

Mes išauklėti surinkimo kultūros, kuri prilygina patepimą emocijoms, bet tikras Viešpaties buvimas randamas tuo metu – kai jūsų mintys sklando balanse tarp žemesnių minčių ir aukštesnių minčių - ten Jis gali būti sutinkamas, ten Jis mato ir stebi.

Jei mes pasirenkame Jo aukštesnius kelius ir mintis, Jis ten tikrai dalyvauja... jei ne, Jis leis mums sėdėti ant sienos... pykstančius ant pasaulio ir pasiruošusius įrodyti tai valgant kirminus, kol neatgailausime dėl mūsų žemesnių minčių ir kelių, ir negrįšime pas Viešpatį, ir Jis tada parodys mums gailestingumą ir malonės apstybę...

Kitą savaitę, aukštesni keliai ir mintys Apaštalų darbuose....

Gausių palaiminimų!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą