John
Fenn, 2012 m. rugpjūčio mėn. 10 d.,
Sveiki,
Pastarąsias
3 savaites aš dalinausi momentinėmis dviejų savo gyvenimo savaičių
nuotraukomis ir klaidomis, kurias padariau, gerais ir blogais
sprendimais, ieškojimais ir atradimais, kaip vaikščioti
aukštesniais Tėvo kelias ir mintimis.
Teisinga
širdis
Mūsų
tekstas buvo iš Izaijo 55:6-13, kuris padrąsina mus atmesti mūsų
ydingus kelius bei mintis ir grįžti prie Viešpaties, kad matytume
šį rezultatą: „Jis patirs gailestingumą ir malonės apstybę“
– nusižeminę mes paliekame mūsų kelius ir pakylame prie Jo
aukštesnių kelių ir minčių. Kad pakiltumėte aukščiau,
pirmiausiai jūs turite nusileisti žemiau.
Automobilių
stovėjimo vietos
Šiandien
Chrisas ir aš Barbaros automobiliu nuvykome į Walmart. JAV mes
turime mėlyną kortelę kabančią prie užpakalinio veidrodėlio
dėl neįgalių vairuotojų ar keleivių, o aš pamiršau tą mūsų
kortelę savo sunkvežimyje remonto dirbtuvėje. Kadangi aš
neturėjau tos kortelės, dorumas reikalavo, kad pastatyčiau
automobilį įprastoje vietoje.
Vieta,
kurią aš pasirinkau buvo neužimta iš keleivio pusės. Kai aš
vairuoju Barbaros automobilį kiekvieną kartą aš pašalinu
vežimėlio sėdynę, atsuku abu ratus, surakinu juos kartu ir padedu
sunkvežimyje – jie lengvai telpa ir mes išvykstame. (Sunkvežimyje
aš tada tiesiog patalpinau invalido vežimėlį gale mašinos,
nesulankstęs pritvirtinau jį diržu).
Mes
grįžome daiktų, kurių prašė Barbara, ir vaikščiojome
praėjimais, nes Chrisas myli visą tą įvairovę, bet jis nieko
neišsirinko žaislų skyriuje; jis pasakė: „Gali nupirkti man
naują automobilį, jei nori“. Aš taip ir padariau, nes jam
patinka Žaibas McQueen iš animacinio filmo „Mašinos", todėl
jis gavo naują automobilį savo kolekcijai.
Važiuodami
atgal prie automobilio, mes pamatėme paliktą sunkvežimį,
pastatytą arti mūsų mašinos iš keleivio pusės. Mano pirma
mintis buvo tokia: „Ačiū, vaikine, bet aš to nesitikėjau“ –
aš svarsčiau, ar būtų saugu palikti Chrisą mašinų stovėjimo
aikštelėje, kol aš privažiuosiu į patogią įlipimui vietą, o
gal aš galėčiau jį pravežti.
Tai
buvo sekundės dalies mintis – aš greitai įvertinau šią mintį:
„jis nežinojo, kad mums reikia vietos Chrisui ir vežimėliui,
taigi jis nenusidėjo prieš tave, jo sąžinė švari, saugok
teisingą širdį“.
Pirma
mintis buvo išdidumas
Antroji
buvo Tėvo aukštesnė mintis.
Aš nedelsiant atpažinau savo impulsyvią reakciją, kokia bjauri ji
buvo, ji buvo pakeista aukštesne mintimi, teisia mintimi – to
sunkvežimio vairuotojas nežinojo, kad mums reikėjo vietos
vežimėliui, taigi jis buvo nekaltas, todėl reikėjo išlaikyti
teisingą širdį.
Tėvas
man to nesakė, aš sąmoningai pasipriešinau savo pirmai minčiai
ir nedelsiant pakeičiau ją aukštesne mintimi, bet atvirai – tai
tik todėl, kad mano širdis buvo pakankamai nusižeminusi, jog
nestumtų tos žemesnės minties į priekį.
Jei
aš būčiau buvęs blogos nuotaikos ir dėl ko nors supykęs, aš
būčiau leidęs tai žemesnei minčiai pasilikti ir kuriam laikui
plėtotis - „Šaunu Tėve, ar negalėjai taip padaryti, kad visi
aplenktų šią vietą? Kodėl aš negaliu gauti tos vietos, argi
sunku padaryti vietos vežimėliui visur, kur mes vykstame? Argi tas
vaikinas buvo toks neapdairus, kad ir be ženklo negalėjo
pasistatyti mašinos toliau? Kaip man dabar pravažiuoti ten su
Chrisu?“
Jei
tai būtų kita diena, ar bloga nuotaika, ar kuri nors iš jų, o gal
net visos tos mintys galėjo būti mano mintys. Bet aš neleidau tai
pirmai minčiai pasilikti. Aš jos nepriėmiau ir nepadariau sava.
Vietoj to, kai aš vaikščiojau su Tėvu ir meldžiausi Dvasioje be
garso ir garbinau Jį tyliai visą dieną, aš tiesiog leidau išnykti
tai minčiai taip greitai, kaip tik galima, ir pakeičiau ją
aukštesne mintimi.
(Ten
buvo gana ankšta, bet aš įstengiau pravežti Chrisą).
Niekas
manęs nemėgsta, visi manęs nekenčia, turbūt man reiks eiti
valgyti kirminų...
Taip
sakydavo kažkada juokaudama mano mama, kai kas nors iš vaikų
imdavo keistai elgtis. Iki šios dienos nesuprantu, ką ji norėjo
tuo pasakyti, bet mes nustodavome savęs gailėtis, nors norėjome, o
ji nekreipdavo į tai dėmesio. Taigi, tiesiog išmesk tai iš savo
tvarkaraščio ir toliau daryk tai, ką esi numatęs daryti tą
dieną.
Habakukas
patyrė savęs gailėjimosi periodą ir tai aprašoma pirmame
Habakuko knygos skyriuje. Jis matė regėjimą, kuris atrodė, kad
prieštaravo viskam, ką jis manė, jog žino apie Viešpatį, ir jis
pyko, nes buvo suglumęs! Jis pyko ant gyvenimo, jis pyko ant Dievo
ir nežinojo išeities!
Regėjimas,
kurį jis matė ir kuris aprašytas 1 skyriuje 5-11 eilutėse buvo
apie tai, kaip Dievas naudojo labai nedorus babiloniečius prieš
tokius pat blogus asirus, ir naudojo babiloniečius sudrausminti Jam
priklausančius Judo žmones. Jis negalėjo suprasti, kaip teisus
Dievas gali naudoti nedorus žmones disciplinuoti Savo tautą –
nesvarbu, ar jie vaikščioja su Juo tuo metu ar ne.
Šis
totalus jo teologijos pertvarkymas palietė jo asmeninį išdidumą
ir jo išdidumą kaip izraelito, lygiai taip kaip ir jo tvirčiausius
bei brangiausius įsitikinimus apie Dievą.
Jis
konfrontavo Viešpatį 12-13 eilutėse: „Argi
Tu nesi amžinasis Viešpats, mano Dievas, mano Šventasis? Mes
nemirsime! Viešpatie, Tu juos paskyrei teismui, galingasis Dieve, Tu
juos paruošei bausmei.
Tavo
akys tyros, jos negali matyti pikto, negali žiūrėti į neteisybę.
Kodėl ramiai stebi piktadarius ir tyli, kai nedorėlis praryja
teisesnį už save?“
Argi
mes visi neturėjome tokių minčių, kai atrodė, jog Dievas niekur
nerandamas, kai mes suspausti iš visų pusių be niekieno pagalbos?
Kaip galėjo teisus Dievas leisti, kad man tai atsitiktų?
„Spėkite,
ar aš eisiu valgyti kirminų“, dalis
Antras
skyrius pradedamas labai vizualiu paveikslu. Mes galime įsivaizduoti,
kaip pranašas ištiesia savo rankas ir užlipa ant miesto sienos į
ramią vietą ir sako Viešpačiui: „Aš čia sėdėsiu tol, kol tu
man atsakysi, arba aš mirsiu“.
Anglų
kalba neatskleidžia visko teisingai, bet lygindami kelis vertimus,
mes suprantame, kokios užsispyrusios buvo jo žemos mintys: „Aš
stovėsiu sargyboje, pakilsiu į bokštą ir stebėsiu, ką Viešpats
man kalbės ir ką man atsakyti, kai esu baramas“
(2 :1)
Neužmirškime,
kad tai yra Viešpaties regėjimas ir įvykiai, kuriuos jis matė -
taip sako skyrius 1:1. Habakukas akivaizdžiai užlipo ant miesto
sienos ir laukė, kad sužinotų, ką Viešpats pasakys apie jo
skundą, bet negavo atsakymo, kurio jis laukė.
„Viešpats
atsakydamas man tarė: „Užrašyk regėjimą aiškiai ant plokščių,
kad jį galėtų perskaityti prabėgantis.
Regėjimas
yra skirtam laikui, bet galiausiai jis kalbės ir nemeluos. Jei jis
uždelstų – lauk, nes jis tikrai išsipildys ir nevėluos“
Sudraudimas
Tik
po to Viešpats atsako į Habakuko išdidumą ir užsispyrimą:
„Pasipūtėlio
siela nėra dora, bet teisusis
gyvens savo tikėjimu“.
Habakukas
nesuprato, kaip Dievas, kuris negali žiūrėti į nedorybę, gali
naudoti bloguosius babiloniečius bausti Savo žmonėms, bet Viešpats
visiškai į tai neatsakė, kad panaikintų sumaištį, ar paguostų
jo sumišusį protą ir sukilusias emocijas.
Visa,
ką Jis Jam pasakė, buvo tai, kad jis buvo išdidus ir užsispyręs,
ir jo siela nebuvo teisi jame, nes jis ketino gyventi savo tikėjimu.
Ta eilutė kartojama pažodžiui Rom 1:17, Gal 3:11, ir patvirtinama
daugeliu žodžių Jok 1-4 skyriuose, taigi mes žinome, kad pamoka
tinka tiek Habakukui, tiek ir mums.
Pamoka
mums visiems
Mes
visi turime klausimų Viešpačiui, kai kurie aktualesnių už kitus,
bet Jis retai atsako. Jis yra toks pat vakar, šiandien ir per
amžius, todėl Jo atsakymas Habakukui yra atsakymas mums - jūs
turite gyventi tikėjimu nuolankume net neturėdami visų atsakymų.
Toks
vaikščiojimas tikėjime YRA aukštesni Dievo keliai ir mintys –
tai yra atsakymas sumaištyje.
Žemesni
keliai yra savigailos keliai – tai gailėjimasis savęs, vienišumo
jausmas, sumaištis, pyktis ant Dievo ir žmonių. Pyktis ant
vaikino, kuris užėmė jūsų automobilio stovėjimo vietą arba ant
teisingumo sistemos, ar draudimo kompanijos, ar vyriausybės, ar
kaimyno, ar savo surinkimo, ar sutuoktinio... papildyk, ko trūksta.
Aukštesni
keliai yra sąmoningas sprendimas būti paklusniu ir vaikščioti
tikėjimu. Įsidėmėk, jog Viešpats pirmiausia pasakė Habakukui
būti paklusniu – užrašyti regėjimą, nes tai yra tam, kad
paskaitytų kiti ir turėtų iš to naudos – o tu, Habakukai, tu
turi gyventi savo tikėjimu. Tavo gyvenimas nėra tik tau vienam, nes
tavo gyvenimas yra regėjimas įrašytas širdyse tų, kurie stebi
tave, taigi tu gali visai to nesuprasti, bet būti paklusniu ir
vaikščioti aukštesniais keliais ir mintimis.
Kas
liko
Habakukas
išsilaisvino iš žemesnių 1 skyriaus minčių, apsisprendęs
vaikščioti tikėjime, net jei jis nesupras, kas vyksta aplink jį.
Jo paskutiniai žodžiai buvo tokie:
„Nors
figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių ir
alyvmedžių, nors laukai neduotų derliaus, garduose dingtų avys ir
ožkos ir nebūtų gyvulių tvartuose,
tačiau
aš džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu savo išgelbėjimo Dievu!
Viešpats
Dievas yra mano stiprybė. Jis padarys mano kojas kaip elnių ir leis
man pasiekti aukštumas“.
Mes
išauklėti surinkimo kultūros, kuri prilygina patepimą emocijoms,
bet tikras Viešpaties buvimas randamas tuo metu – kai jūsų
mintys sklando balanse tarp žemesnių minčių ir aukštesnių
minčių - ten Jis gali būti sutinkamas, ten Jis mato ir stebi.
Jei
mes pasirenkame Jo aukštesnius kelius ir mintis, Jis ten tikrai
dalyvauja... jei ne, Jis leis mums sėdėti ant sienos... pykstančius
ant pasaulio ir pasiruošusius įrodyti tai valgant kirminus, kol
neatgailausime dėl mūsų žemesnių minčių ir kelių, ir
negrįšime pas Viešpatį, ir Jis tada parodys mums gailestingumą
ir malonės apstybę...
Kitą
savaitę, aukštesni keliai ir mintys Apaštalų darbuose....
Gausių
palaiminimų!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.