Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2012 m. rugpjūčio 21 d., antradienis

Aukštesni keliai. 2 dalis


John Fenn, 2012 m. liepos mėn. 27 d.,

Sveiki,

Praeitą savaitę aš dalinausi apie tai, kad Izaijo 55 pastraipa „Mano keliai yra aukštesni negu jūsų keliai, Mano mintys – negu jūsų mintys“, iš tiesų yra pakvietimas pakilti iki Tėvo aukštesnių kelių ir minčių, nes Jis sako nedorėliui ir neteisiajam palikti savo kelius bei mintis ir sugrįžti pas Viešpatį.

Visi dalykai paruošti
Efeziečiams 2:10 išplėstinis vertimas: „Nes mes esame Dievo rankų darbas (Jo meistriškumas), atkurti Kristuje Jėzuje, pagimdyti iš naujo, kad galėtume daryti tuos gerus darbus, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė (iš anksto suplanavo) mums (atsižvelgiant į kelius, kuriuos Jis paruošė prieš laikų pradžią), kad mes jais vaikščiotume (gyvendami gerą gyvenimą, kurį Jis iš anksto parengė ir paruošė mums gyventi)“.

Tai reiškia - kai aš vaikščioju su Juo, Jis tinkamu laiku atskleis, kas jau buvo suplanuota.

Pažiūrėkime 2 Tim1:9: „Jis išgelbėjo mus bei pašaukė mus šventam gyvenimui, ne pagal mūsų darbus, bet savo paties tikslu bei malone. Ši malonė buvo suteikta mums Kristuje Jėzuje prieš laikų pradžią...“ (graikiškai: 'prieš amžinuosius laikus')

Visas Jo aprūpinimas mūsų gyvenimui jau yra mums duotas! Tai tokie yra aukštesni keliai apie kuriuos kalba Izaijo 55: ateikite ir vaikščiokite tame, kas jums paruošta nuo amžinųjų laikų, jums tik reikia vaikščioti su Juo ir kai to reikės, jums bus apreikšta ką Jis jums yra paruošęs. Tai duota „su tikslu ir malone“ - yra tikslas jūsų gyvenimui, nes malonė niekada neatskiriama nuo tikslo.

Kelionė ir Chris
Kai aš planuoju kelionę, mintyse aplankau kiekvieną elementą, nukreipdamas dėmesį į savo dvasios liudijimą, ieškodamas paliudijimo, ar yra kokia detalė nepadengta Viešpaties saugumu.

Savo prote aš apmąsčiau beveik 2 valandų kelionę į Tulsą, aš mąsčiau apie skrydžius į Sietlą ir nieko negavau Dvasioje apie jokias problemas susietas su tais skrydžiais.

Aš galvojau apie mūsų sūnų, marčią, ir jų 3 ir 5 metų vaikus, kurie turėjo skristi su mumis; vaikai, skridimas, spaudimas ausyse - nieko Dvasioje, tiesiog nieko, jokio neigiamo jausmo savo dvasioje, taigi žinojau, kad viskas yra OK.

Aš apmąsčiau viską nukeipdamas dėmesį į savo dvasią, visas 5 dienas (apie saugumą, netikėtumus su vaikais ir t.t.), tada apie likusią kelionę... ir mano dėmesys sustojo prie mūsų vyriausiojo neįgalaus sūnaus Chris, kuris gyvena grupės namuose ir kuris nevyko kartu su mumis. Tuomet pajutau kažką blogo, taigi aš galvojau apie jį, tą sunkumo jausmą, ir mane persmelkusį skausmą, dėl jo ir kelionės.

Kas buvo paruošta Dievo, ir ką velnias norėjo padaryti
Tėvas mums paruošia tik gerus dalykus – Jok 1:16-17 sako „Neapsigaukite, mano mylimi broliai! Kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana yra iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra permainų ir nė šešėlio keitimosi (Jo charakteryje)...“

Bet velnias norėtų mums sutrukdyti vaikščioti Tėvo aukštesniais kelias, ieškodamas kokio nors būdo pavogti, pražudyti, sugriauti, paklaidinti, priversti mus nusigręžti nuo Tėvo aprūpinimo išprovokuodamas baimę ir t.t.

Taigi aš tikėjausi, kad mano Tėvas apreikš abu planus, kurie buvo paruošti nuo amžinųjų laikų, IR viską ką suplanavo velnias, bandydamas sulaikyti mane, kad nevaikščiočiau Tėvo aprūpinime. Štai kodėl aš turiu pažinti Jį ir gerai Jį pažinti.

Išvykome liepos 3 dieną, antradienį; tą savaitgalį iki pirmadienio popietės mes turėjome Chrisą namuose. Aš žinojau, kad kažkas įvyks su Chrisu toje kelionėje, ir iki pirmadienio ryto jau žinojau, kad trečiadienį, liepos 11 dieną Chrisas turėjo būti partrenktas automobilio ir užmuštas. Aš žinojau, kad tuo metu, mes būsime kelyje tarp Vankuverio ir Banfo, kai gausime pranešimą, ir turėsime skristi atgal su atsarginiais bilietais į Kalgary planuoti laidotuvių.

Kai pirmadienį, aš nuvežiau Chrisą į grupės namus, ir atsisveikinau, stipriai jaučiau, kad šioje dangaus pusėje, matau jį paskutinį kartą. Jis be abejo to nežinojo, ir kaip paprastai pasakė: „Iki, tėti, kai grįši, užvažiuok ir pasiimk mane namo“ – jis supranta, kad aš turiu vykti ir pasakoti žmonėms apie Jėzų – tai mane privertė susimąstyti apie gyvenimo trapumą, ir apsispręsti, kad tai neįvyks.

Žinoma, tą vakarą nebuvo galimybės melstis - prisiminkite praeitos savaitės kompiuterio pakeitimo problemas – ir todėl, kad jo mirtis nebuvo šėtono „suplanuota“ dar 8 sekančias dienas, žinojau, kad turiu pakankamai laiko melstis ir su Tėvu pakeisti dalykus.

Pirmadienio nakties malda
Atrodė, kad nėra prasmės tame, kad Chrisas bus partrenktas automobilio, nes jis invalido vežimėlyje ir į kiemą jį išstumia tik tada, kai reikia vykti autobusu ar į kokią įstaigą. Taigi, aš paklausiau Tėvo apie tai, bet nieko negavau. Aš pasakiau Jam, jog tai, kad Chrisas gali būti partrenktas automobilio neturi prasmės, bet „žinojimas“, kad jis trečiadienio vakarą paklius į automobilio avariją pasiliko.

Aš nesakiau Barbarai, tylėjau dėl jos ramybės. Pirmadienio ryte ji man pasakė, kad jaučia sielvartą dėl kelionės, panašu, kad dėl avarijos, bet aš toliau tylėjau, nes žinojau, kad Tėvas davė man, o ne jai detales ir, kad ji turi gerai išsimiegoti prieš mums išvykstant; žinojau, kad jeigu reikės, aš pasakysiu jai, nes ji yra geresnė užtarėja nei aš.

Tą (pirmadienio) vakarą aš miegojau gal būt tik 90 minučių. Aš žinojau, kad turiu visą antradienio dieną nuo ankstyvo ryto iki vidurnakčio Tulsos laiku (Sietle yra 2 val. anksčiau, turiu galvoje, kad mes neisime miegoti maždaug iki 2 nakties Tulsos laiku). Nors apreiškimas, kad jis bus partrenktas automobilio neturėjo prasmės, aš ketinau kovoti dėl Tėvo aprūpinimo Chriso saugumui. Aš meldžiausi Dvasioje beveik visą naktį, kovodamas su tamsos jėgomis dėl savo sūnaus gyvybės.

Žinoma, aš iš karto išvijau velnią iš tos situacijos, ir paprašiau Tėvo pasiųsti angelus apsaugoti Chrisą, bet čia buvo užsispyręs paskyrimas iš pragaro, ir demonas buvo atkaklus. Priežastis atkaklumui tapo aiški maždaug apie 2 valandą nakties, kai aš paklausiau Tėvo – kodėl tai taip ilgai užtruko, Jis pasakė, kad į tai buvo įtraukta daug žmonių.

Jei tai būtų buvęs paprastas mano valios apsisprendimas prieš demoną, kuris bandė sukurti avariją, būtų buvę lengva įsakyti: „aš įsakau tau pasitraukti“, bet daug žmonių buvo įtraukta į tai (kiekvienas turėjo savo paties valią, atsakomybę darbe, ir dar kiti dalykai su kurias reikėjo susitvarkyti), taigi reikėjo atkaklios maldos, kad suardyti visą šitą voratinklį iš žmonių ir įvykių iki to trečiadienio popietės... galiausiai prieš pat aušrą, paskutinis voratinklio siūlas buvo sutraukytas.

4 valandą ryto aš galėjau pajusti momentinį pasikeitimą, bet užuot mano įprastinės reakcijos: „pakanka, viskas gerai“, aš pasilikau tol, kol kiekviena gija buvo sutraukyta ir Tėvas turėjo laisvą taką duoti tai dienai aprūpinimą. Iki aušros aš pasiekiau pergalę ir visišką ramybę – aš žinojau Chrisas buvo išgelbėtas. Barbara pabudo vėliau ir pasakė, kad ji staiga pajuto ramybę... tada aš jai paaiškinau detales - jau turėdamas ramybę.

Greitas posūkis iki trečiadienio, liepos 11 ryto
Tuomet kai aš paskambinau į Chriso grupės namus, mes važiavome per Kanados kalnus norėdami iki nakties pasiekti mūsų tikslą Banff, Albertoje. Atsiliepė prižiūrėtoja Peggy ir aš papasakojau jai, ką man Tėvas parodė apie tą popietę, o ji atsakė: „Hmmm. Tai įdomu, štai kas aplink vyko...“

Prieš kokius 2 mėnesius jie patobulino Chriso vežimėlį. Dėl paralyžiaus, kuris ištiko jį būnant 17 metų, jis galėjo naudoti tik dešinę ranką, taigi, kai jis stumia invalido vežimėlio ratlankį, jis tiesiog sukasi ratu. Jis sučiumpa duris, traukia į save ir taip įsistumia į salę, arba pajuda dar vieną ratą... Bet prieš 2 mėnesius jo vežimėlyje buvo įtaisytas užraktas kairiam ratui – jie pritaisė 2-ą rankeną ant dešinio rato, taigi jei jis sučiumpa originalią skląstį, jis sukasi ratu, bet jei jis laiko abi skląstis, tai sustabdo kairį ratą ir jis gali važiuoti pirmyn. Kai paleidžiama 2–oji, jis gali pasisukti arba apsisukti, patraukiama 2-oji, ir vėl ir jis važiuoja tiesiai.

Peggy tęsė: „Chrisas tik šitą savaitę įvaldė savo vežimėlį. Mes suradome jį išvažiavusį į automobilių stovėjimo aikštelę, važiuojantį visu greičiu ir besijuokiantį, jis kelis kartus buvo atsidūręs prie kelio, kol mes jį pagavome.

Staiga viskas įgavo prasmę – štai kodėl taip slėgė -„partrenktas automobilio“ . Du prižiūrėtojai 8 žmonėms turėjo daugybę pareigų ir galėjo nepastebėti Chriso, o tai galėjo baigtis nelaime. Aš pasakiau jai, kad noriu, jog jis tą vakarą žiūrėtų TV, bet nebūtų kieme. Ji sutiko. Vėliau aš papasakojau kitai prižiūrėtojai Kathy tą pačią istoriją, nes numaniau, kad Peggy neperduos, - ir aš buvau teisus.

Vėliau tą vakarą aš vėl paskambinau Kathy ir ji man pasakė, kad tai vos neįvyko. Ji pasakė, kad ji buvo virtuvėje ir maždaug 4-5 valandą gamino pietus, o Peggy nuėjo daryti kažką kita. Chrisas pasinaudojo galimybe atidaryti priekines duris ir joms nepastebint išvažiuoti į automobilių stovėjimo aikštelę. Automobilių stovėjimo aikštelė yra 2 grupės namams ir 4 autobusams ir būstinei grupės namams (su 300 klientų iš viso, Šiaurės Rytų Oklahoma) PLIUS jų garažo plotas autobusams, skirtiems neįgaliems klientams.

Štai gyvas pavyzdys, kad reikia būti jautriu Tėvo aukštesniems keliams ir mintims, ir daryti tai, ką reikia (2 dienos susitelkimo prie to, viena bemiegė naktis, ir pratęsimas telefono skambučiais), kad įtvirtintum Jo kelius ir mintis. Visi dalykai, Tėvo keliai ir mintys yra paruošti mums, kad mes jais vaikščiotume - mokėdami kainą? Kitą savaitę – kita perspektyva kaip vaikščioti aukštesniais kelias ir turėti aukštesnes mintis...

Pasilikite su mumis...


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą