Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2011 m. lapkričio 30 d., trečiadienis

Šventyklos mąstymas. 1 dalis


John Fenn, 2011 m. lapkričio mėn. 19 d.,

Sveiki,

Seno Testamento Šventykla, ar Naujojo Testamento mąstymas?
Aš dalinausi mintimis, kad mes buvome mokomi pažinti Viešpatį neteisingame kontekste. Mes buvome mokomi pažinti Viešpatį šventyklos kontekste, nors Jis persikėlė iš pastato į žmones, taigi dabar mes esame vaikščiojančios, ir kalbančios Dievo šventyklos.
(1 Kor 3:16, 6:19)

Praeitą savaitę...
Naujojo Testamento rašytojai buvo persunkti nuostabia realybe: „Kristus jumyse, šlovės viltis“ (Kol 1:27). Kristus gyvena mūsų dvasiniame žmoguje, taigi Jo Artumas priklauso nuo mūsų širdies nuostatų, Jis taip arti, kaip mūsų mintys - ne išorėje, kažkoks Ūkas kosmose, į kurį mes turime prasiveržti pro demonus, kad Jis mus išgirstų (Ef 1:3).

Tiesa, kad Kristus gyvena mumyse, atskleidžia mums, kad melstis dėl atviro portalo ar atviro dangaus, ėjimas į trečią dangų, kovojimas, kad užimtume Dangaus karalystę, yra pasenęs Senojo Testamento mąstymas. Mes turime Kristų savyje, mes turime Dangaus karalystę, mums duoti visi dvasiniai palaiminimai Kristuje (Ef 1:3)

Kad sutvarkytų tai, kas yra blogai gyvenime, šventyklos mąstymas, bando pridėti formules prie to, kas padaryta ant kryžiaus. Užuot vaikščiojus Naujojo Testamento tiesoje – Kristus mumyse, ir vaikščiojus SU Juo sunkių sprendimų metu, kurie būtini, kad galėtume augti Jame, šventyklos mąstymas linkęs sudvasinti ir pritaikyti moralinį, etinį ir bendrą supratimą.

Šventyklos mąstymas - skelbti kraują
Žmogus, kuris turi šventyklos mąstymą nesupranta to, ką Jėšua (Jėzus) atliko ant kryžiaus, ir dažnai nesuvokia, kad jie įžeidžia Kristų (piktžodžiauja prieš Dievą) tuo, ką jie daro naudodami įvairias formules. Tėvas dėl savo maloningumo nepaiso tokio neišmanymo ir sutinka juos ten, kur jie yra.

Yra mokoma, kad Jėšua kraujas yra kažkas, ką tikintysis gali naudoti, kai jam reikia, prieš velnią, kaip ritualą: „Aš skelbiu Jėzaus kraują šiai situacijai“ arba „aš nubrėžiu kraujo liniją smėlyje prieš velnią“, tokios ir panašios kombinacijos.

Naujojo Testamento tiesa
Jėšua kraujas buvo Jo kraujas ir tik Jis vienas VIENĄ kartą sumokėjo juo už pasaulio nuodėmę. „Jame turime atpirkimą per Jo kraują ir nuodėmių atleidimą pagal turtus Jo malonės“ (Ef 1:7)

„Todėl ir Jėzus kentėjo už miesto vartų, kad per Savo kraują padarytų žmones šventais“ (Žyd 13:12, vertimas iš anglų).

Jėšua kraujas buvo išlietas kaip auka už mus, kaip MES galime drįsti manyti, kad galime naudoti šitą kraują mūsų apsaugai, kaip talismaną prieš velnią. Jo kraujas buvo KARTĄ išlietas, jis yra šventas ir turi būti gerbiamas.

Taigi, kur gi Naujojo Testamento autoriai moko, kad Jėšua kraujas yra mums skirtas dvasiniam karui?

Kai žmonės pasakoja istorijas apie tai, kokios sėkmingos buvo jų maldos, kai jie „skelbė kraują“, aš paklausiu jų, ar jie visada naudojo Jėšua vardą? Jie patvirtindavo, kad taip ir aš sakydavau jiems, kad tai ne formulė, kurią jie naudojo, bet tik vienas dalykas frazėje buvo svarbus. Jie naudojo Vardą, ir KAD būtent tai TĖVAS per Šventąją Dvasią panaudojo, bet ne formulę.

(Istorinė pastaba: frazę „skelbti kraują“, kurią išpopuliarino Kathryn Kuhlman, buvo panaudota didžio britų pastoriaus Čarlzo Sperdženo (1834-1892) pamoksluose (aš perfrazuoju): Ką tu pasakysi, nusidėjėli, kai stovėsi prieš Teisėją... aš pasakysiu, skelbsiu kraują, tebus tavo skelbimas toks: Jėšua kraujas sumokėjo už mano nuodėmes...)

Šventyklos mąstymas – demonų išvarymas
Iš to seka kitos panašios šventyklos mąstymo temos: formulių naudojimas išvarinėti demonams. Yra knygos, kurios pilnos patarimų, kaip kovoti su demonais dvasinėje srityje, išvarinėti juos iš antro dangaus, miestų, šeimų, gyvenimo, ir netgi „išlaisvinimo tarnavimai“ ir visa tai apie demonus.

Naujojo Testamento mąstymas – išvykite juos
Jei demonas pasireiškia šalia tikinčiojo, tikintysis įsako jam pasišalinti. Kai mes atpažįstame mintį iš pragaro, mes įsakome jai palikti mus ir tuoj pat pakeičiame ją Dievo mintimi. Jėšua įsakė išvarinėti demonus. Laikotarpis. Apaštalai išvarinėjo demonus. Laikotarpis. Mes nesimeldžiame, kad jie paliktų mus, bet įsakome jiems išeiti. Mums duota valdžia naudoti Jėšua vardą, įsakymu išvaryti demonus iš žmonių, veikiant vienoje komandoje su Šventaja Dvasia, kurią nukreipia Tas, Kuris gyvena mūsų viduje.

Šventyklos mąstymas yra pagrįstas baime, gynyba ir manymu, kad tokie dalykai, kaip skelbimas kraujo ar meldimasis kalbomis, kai sutinki demoną, pakeičia situaciją. Meldimasis kalbomis nesuglumina demono ir nepriverčia jį supykti. Tai tik atskleidžia tikinčiojo neišmanymą, o reikia tik išvyti ir viskas. Jokio pokalbio su juo, nereikia klausti visos istorijos, ar kiek laiko jis ten gyvena, neleiskite jam kalbėti, sukelti vėmimą ar „šou“ – darykite tai, kas teisinga žmogui, kuriam reikia išlaisvinimo ir tiesiog išvykite jį įsakymu.

Argi nepastebėjote, kaip mažai Naujojo Testamento laiškai kalba apie demonus? Dauguma žmonių išsilaisvina, galbūt 99,5% ar daugiau padarydami teisingą sprendimą. Kai demonas supranta, kad žmogus nutaria daugiau negyventi nuodėmėje, eina ir susiranda geresnį šeimininką. Štai kodėl Naujasis Testamentas labai mažai kalba apie krikščionis ir demonus – vaikščiok Dvasioje ir tuomet tu užtrenksi duris ir netenkinsi kūno norų (Gal 5:25).

Tvirtovės?
Nugriovimas tvirtovių, įsivaizdavimų ir kiekvieno dalyko, kuris pasiaukština prieš Dievo pažinimą iš 2 Kor 10:4-6, čia kalbama apie mūsų mintis, o ne demonus virš miestų ir tautų. Mintys yra tos tvirtovės ir įsivaizdavimai, kurie pasikelia prieš Dievo pažinimą. Visas Naujasis Testamentas yra apie Kristų mumyse, ir mes nedelsiant esame atsakingi ir atsiskaitome Jam už veiksmus, todėl Paulius moko apie panašėjimą į Kristų, užuot mokęs tokio mąstymo: „velnias privertė mane taip pasielgti“.

Supraskite mane teisingai – mes iš tiesų kovojame, kaip Paulius sakė Efeziečiams 6 skyriuje. Bet mes nesiremiame formulėmis savo situacijose. Naujojo Testamento realybė yra ta, kad mes nugalime nuostabia malone dėl to, kad Kristus mumyse. Kad Jis yra taip arti, kaip mintis – tai įgalina mus išvyti demonus, kai juos aptinkame, laikydami mūsų širdyse Jėšua kraują kaip šventenybę, ir tai, ką Jis mums padarė vertu amžinos pagarbos.

Mums dera paprastas, santykiais paremtas ir sutelktas į Kristų mumyse tikėjimas, susirinkimai su kitomis gyvosiomis šventyklomis namuose taip, kaip liepia Naujasis Testamentas. Daugiau šia tema kitą savaitę.

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą