John Fenn, How faith, common sense, and logic work together, Hot/cold game?, 3 of 3, 1/17/25
Aš gyvenu pagal tai, ką parašiau – nesu tobulas, bet noriu pasidalinti tuo, kaip siekiu Tėvo valios ir laiko apreiškimo prieš ką nors darydamas. Bet pirmiausia
pavyzdys iš Pauliaus gyvenimo:
Paulius keliauja per Turkiją...
Apaštalų darbų 13-16 skyriuose Paulius keliauja iš rytų į
vakarus per šiuolaikinę Turkiją. Viduryje Turkijos yra Galatija, o kai kuriuose
miestuose jis aplankė Pisidiją Antiochiją, Ikoniją, Listrą, Derbę. Pauliaus
laiškas galatams skirtas šių miestų (namų) surinkimams.
Apaštalų darbų 16:4 pasakojama, kad Paulius vaikščiojo po
jų miestus, skelbdamas Jėzų ir ruošdamas mokinius, visada eidamas į vakarus.
16:6 rašoma, kad jie norėjo pasukti į kairę, eidami žemyn į Efezą pakrante, bet
„Šventoji Dvasia jiems uždraudė“ tai padaryti. Mums nepasakyta, kaip tai buvo
pranešta, bet jie visi žinojo, kad į Efesą nevyks. Vėliau, Apaštalų darbų 19
skyriuje, Paulius ten nuvyko. Kodėl tada ne? Galbūt maždaug 12 vyrų, kuriuos
jis sutiko per 19:1–6, dar nebuvo savo vietoje. Galbūt Viešpats tiesiog norėjo,
kad Paulius vyktų į Graikiją, prieš leisdamas jam vėl grįžti į Turkiją.
Čia veikia sveikas protas ir Viešpaties vadovavimas, kai
Viešpats sako „Ne“. Be jokio tolesnio paaiškinimo ar nurodymo, bet turint
tvirtą „ne“ savo dvasioje, nors natūralu buvo toliau eiti į vakarus. Galime
sekti jų pavyzdžiu, kai žinome, kad einame Viešpaties kelyje, bet sulaukiame
„ne“ kiekvieną kartą, kai manome, kad žinome kitą žingsnį.
Tuoj pat kitoje 7 eilutėje,
sakoma, kai jie nuėjo į vakarus į Misiją, kuri yra šiaurės vakarų Turkija, ir
norėjo pasukti atgal į šiaurę ir rytus į Bitiniją palei šiaurinę Juodosios
jūros pakrantę. Bet vėlgi Šventoji Dvasia „neleido“ jiems to daryti.
Šiuolaikinis Stambulas yra ant vakarinės senosios Bitinijos sienos.
Atrodo, kad jie iš pradžių bandė eiti į kairę, paskui
bandė eiti į dešinę, nežinodami, kur veda Viešpats. Bet jie kiekvieną kartą
sulaukdavo tvirto „ne“. Taigi jie ir toliau darė tai, kas atrodė logiška ir
teisinga, tęsdami kelionę į vakarus. Dažnai Jis mums pasako tik „ne“ be jokio
paaiškinimo.
Neturėdami kito pasirinkimo, kaip tik judėti į vakarus,
jie greitai bėgo iš šalies.
Jie keliavo per Turkiją, o 8 eilutė mums sako, kad jie
nuvyko į Troadą (Trają), kuris tuo metu buvo svarbus miestas Egėjo jūros
pakrantėje. (Egėjo jūra, Viduržemio jūros dalis) Jie tiesiogine prasme
vaikščiojo per šalį iš rytų į vakarus, o dabar prieš juos atsivėrė vandenyno
platybės.
Ką Paulius turėjo daryti? Sakydami jiems „ne“ kiekvieną
kartą, ir galiausiai jie atsidūrė vandenyne nežinodami, ką daryti toliau.
9-12 eilutės atskleidžia, kad Dievas davė nurodymus tik
tada, kai jie neturėjo kur kitur eiti. Paulius naktį matė regėjimą – sakoma,
kad regėjimas buvo duotas 2 kartus
naktį. Taigi mes nežinome, ar tai buvo „dvasinis sapnas“, ar regėjimas, kai jis vieną iš tų naktų buvo
pabudęs.
Pagaliau!
Regėjime pasirodė graikas iš Makedonijos, sakydamas: „Ateik čia ir padėk
mums!“ Kodėl Viešpats nedavė regėjimo, kai jie gavo pirmąjį „ne“, kai bandė
nuvykti į Efezą ir tą pakrantę? Kodėl Viešpats nepateikė regėjimo, kai jie
bandė pasukti atgal į šiaurę ir rytus palei šiaurinę Turkijos sieną? Kodėl Jis
laukė, kol jie tiesiogine prasme nebeturės žemės po kojų, kad parodytų jiems
viziją apie išvykimą į Graikiją? (Mes to nežinome)
Pažvelkite į tai, kaip Viešpats juos vedė keletu tvirtų
„ne“. Visą tą laiką, kai durys buvo uždarytos, jie darė tai, kas buvo teisinga.
Jie laikėsi sveiko proto. Apaštalų darbų 13:1-3 jie žinojo, kad jie buvo
išsiųsti Šventosios Dvasios. Taigi jie tiesiog ėjo, nors „ne“ po „ne“ buvo
vienintelė kryptis, kurią jie gavo iš Viešpaties.
Kai buvome vaikai, žaisdavome žaidimą, kai vienas vaikas kažką
slėpdavo, o paskui leisdavo kitiems ieškoti. Vienintelė jiems suteikta kryptis
buvo „šilta“, „šalta“, „šilčiau “ arba „šalčiau“ – ir tai buvo pašalinimo
procesas, kurį turėjo pereiti objektą medžiojantis asmuo – sveikas protas ir
logika, kad susiaurintų plotą, kol galiausiai pasiekdavo nulį ir rasdavo
paslėptą objektą. Tai man primena, kaip Viešpats elgėsi su Pauliumi ir jo
bendrakeleiviais. Kartais jaučiamės lyg „šilta/šalta“ žaidime. Jis veda mus
priimti sprendimus pašalinimo procese.
Didžioji mūsų gyvenimo dalis yra panaši į tai, kas nutiko
jiems. Vykdome savo verslą tol, kol negauname atsakymo „taip“ / „ne“.
Sudarydamas tvarkaraštį dienai, savaitei, iš karto klausiu
Tėvo, ar viskas gerai.
Kiekvieną savaitę, kai pasiimu Chrisą iš jo grupės namų,
turiu 2 ar 3 dalykus, kuriuos Barbara ir aš suplanavome jam – jam patinka eiti
į parduotuves, sveikintis su žmonėmis, paglostyti visus sutiktus šunis ir
panašiai. Tačiau, išskyrus tuos 2 ar 3 dalykus, aš klausiu Tėvo: „Ką suplanavai
Kristui šią savaitę?“
Labai dažnai, kol esame išvykę, aš būnu dvasia raginamas,
tai būna subtilus nurodymas, beveik mano dvasios pasiūlymas, eiti pažiūrėti
kas vyksta mūsų mažame oro uoste (Grove, Oklahoma,
nedidelis vieno kilimo ir tūpimo tako oro uostas) – ir kai tai nutinka, matome kylančius
ar besileidžiančius lėktuvus arba matome juos prie mažo terminalo, kur aš statau automobilį ir ištraukiu Chrisą. Mes
eisime į terminalą, kur šiuo metu esame žinomi, ir labai dažnai mums būna
leista ant asfalto vaikščioti aplink lėktuvą (kai variklis išjungtas). Dėkojame
už tokį Tėvo aprūpinimą.
Yra daugybė dalykų, kuriuos Tėvas atskleidžia,
suteikdamas man supratimo per tą malonę, o tikėjimas yra mūsų atsakas. „Eikite
į sąvartyną/perdirbimo stotį“ ir stebime, kaip savivarčiai ištuština didelius
konteinerius – Chrisui patinka stebėti didelius sunkvežimius. Kartais jaučiuosi
priverstas eiti į sunkvežimių stotelę palei posūkį, tada sėdime ir žiūrime,
kaip atvažiuoja ir išvažiuoja dideli sunkvežimiai (furos). Vietinėje
sunkvežimių stotelėje gali stovėti 10 ar daugiau sunkvežimių, ir mes stebime,
kai jie įvažiuoja ir išvažiuoja iš stovėjimo vietos , kai vairuotojai įeina į vidų pavalgyti.
JEI Tėvas numatė ką nors, kad Chrisas pamatytų, kaip
minėta aukščiau, Jis įdės tai į mano dvasią. Tačiau mūsų penktadienio reikalų
tvarkymo diena yra panaši į tai, kaip
Paulius bando pasukti į kairę arba į dešinę, bet gauna „ne“. Sugalvoju idėją ir
nukreipiu dėmesį, kad pamatyčiau, ar toje mintyje yra „gyvybės“. Pasveriu. Ar
tai priklauso nuo manęs? Ar yra dar kažkas, ką Tėvas suplanavo?
Sužinojau, kad Tėvas ne visada turi „tobulą valią“ viskam
– kartais Jam iš tikrųjų nerūpi, ką mes darome, tada Jis eis su srove ir
vadovaus mūsų žingsniams, taip kaip mes einame. Kartais, kaip ir aukščiau
minėtame Pauliaus gyvenime, mes einame savo keliais ir Jis nurodo kitą kryptį tik tada, kai pradedame nukrypti nuo Jo valios
arba tai, ką planuojame, būtų neprotinga ar pavojinga.
Dėl daugelio dalykų mūsų gyvenime Jis palieka mums
spręsti. JEI tai, ką mes planuojame, mums keltų pavojų, TAI Jis gali stipriai
paraginti mus eiti kitu keliu ar daryti ką nors kita, nepasakydamas, kad neatsargus
automobilis būtų buvęs mūsų kelyje jei
būtume toliau ėję ta kryptimi. LABAI svarbu išmokti nukreipti savo dėmesį į
savo dvasią, kad galėtume išgirsti iš
Tėvo. Kartais tai yra „ne“ perspėjimų serija. Kartais turime ir toliau daryti
tai, ką mokame daryti, tiksliai nežinodami, kur Jis mus nukreips toliau.
Kartais tai panašu į karšta/šalta žaidimą, bet mes visada darome tai, ką mokame
daryti natūraliai.
Šia tikėjimo ir sveiko proto tema dar yra tiek daug, bet
kitą savaitę pereisiu prie naujos temos. Iki tol, laiminu,
Džonas Fenas
cwowi.org ir el. paštu cwowi@aol.com arba john@cwowi.org
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.