Ramybės kaip ginklo naudojimas 1 iš 2

 John Fenn  30, 11,24    Using Peace as a Weapon #1 of 2

Sveikinu visus,

 Aš daug kartų pasakojau šią istoriją, bet ji yra svarbi šiam mokymui. Tai buvo tada, kai Barbara ir aš pirmą kartą susituokėme ir atvykome į jos tėvų namus

Padėkos dienos šventei. Jos tėvai visada ginčydavosi; tai buvo labai garsių „ rėksnių“ šeima.  Bet  buvo dar daugiau nei tai. Jos mama stovėdavo virtuvėje ir piktai šaukdavo ant tėčio, kuris kitame kambaryje žiūrėdavo televizorių, o šis piktai šaukdavo atgal. Tokiais riksmais jie keitėsi  pirmyn ir atgal, ir mes suvokėme, kad čia dalyvauja dvasia. Tai buvo daugiau nei paprastas nuomonių skirtumas, kažkas skatino juos kovoti tarpusavyje– tai buvo nesantaikos dvasia.

Ta pirmoji Padėkos šventė, kurią su jais šventėme po vestuvių, ir tai  buvo košmaras. Aš ir Barbara netrukus taip pat susipykome vienas su kitu. Tai buvo apgailėtinas savaitgalis, pilnas ginčų ir blogos nuotaikos, šen bei ten persmelktas keliomis ramybės akimirkomis.

Grįžę namo supratome, kas vyko yra, likę jų namuose nesąmoningai leidome sau būti pavaldūs tuose namuose esančioms piktosioms dvasioms. Nusprendėme, kad tai niekada nepasikartos.

 Ką Viešpats man parodė

 Mt 10, 12-13: "Kai įeini į namus, tegul nusileidžia ten tavo ramybė, jei ji verti, o jei ne, te sugrįžta tavo ramybė pas tave.

 Jėzus kalba apie tradicinį pasisveikinimą prie kieno nors namų durų: „Shalom aleichim“, o tai reiškia „Ramybė jums“. Atsakymas būtų „Aleichim shalom“, kuris yra „Jums ramybė“. Bet Jėzus pasakė; „Tegul tavo ramybė pasilieka namuose“. Niekada nemačiau, kad tai būtų išreikšta kaip „buvimas“, kurį galima atiduoti ir (arba) atsiimti. Idėja leisti mano taikai „nusileisti“ namuose man buvo nauja.

 Iki tos akimirkos niekada nebuvau mokytas, niekada negirdėjęs, negalvojau apie taiką kaip apie tai, ką galiu kontroliuoti. Kad Dievo ramybė manyje, mano dvasioje, galėtų būti nusiųsta kažkam ir jo namams, o prireikus atsiimta, tai stipriai palietė mane.

 Ramybė gali būti ginklas gėriui. Kiekvienas mokymas apie taiką,  kurį aš kada nors girdėjau ar skaičiau, buvo gynybinis – pavyzdžiui, „Duok man ramybę, kad tai išgyvenčiau“. Arba tarp gyvenimo audrų turėsiu ramybę. Tokie dalykai ir panašiai.

 Pagalvojau, ko Jis mane išmokė per metus. Kita Padėkos dienos kelionė į jos tėvų namus buvo kitokia. Prieš palikdami savo namus 1200 mylių (1931 km) automobiliu, Barbara ir aš meldėmės taip: „Tėve, ačiū, kad parodei mums, kad galime leisti, kad mūsų ramybė nuo tavęs dominuotų mūsų buvimo laiką  mamos ir tėčio namuose. Mes leidžiame savo taikai nusileisti tame name pagal Mato 10:12-13 Jėzaus vardu“.

 "Dabar, šėtone. Jėzaus vardu mes paimame valdžią ginčų ir neatleidimo dvasioms ir bei bet kuriai kitai dvasiai tuose namuose ir įsakome tylėti, kol mes ten būsime. Mūsų ramybė, Viešpaties ramybė, vyraus ir apsigyvens tame name“.

 Tas savaitgalis buvo geras savaitgalis. Jos tėvai  šiek tiek ginčijosi pirmyn ir atgal, bet demoniškas nesantaikos kuras buvo nutildytas ir viešpatavo ramybė. Barbara ir aš visą laiką buvome ramūs, kaip ir kiti jos šeimos nariai. Oho, koks skirtumas. Ramybė yra  ginklas gėriui!

 Kitos paskirtys

 Kai dirbau Biblijos mokyklos direktoriumi didelėje bažnyčioje, trečiadieniais 12:30 surengdavome reguliarius „Administracinės komandos“ susirinkimus. Mes buvome bažnyčios „vyresnieji“ – vietinis laikraštis skaičiavo, kad tuo metu joje buvo apie 13 000 lankytojų. „A komanda“, kaip ji buvo žinoma, susideda iš skyrių vadovų,  pastoriaus patikėtinio  ir asocijuotojo pastoriaus.

 Tie savaitiniai susitikimai buvo 1 galimybė kiekvienam skyriaus vadovui tiesiogiai pasikalbėti su pastoriumi. Ypač vienas iš vyrų visada garsiai kalbėjo apie tai, ką daro, iškeldamas savo skyrių aukščiau kitų, skyrė daug laiko kalbėti apie tai, koks jis geras ir kiek daug  daro gero.

  Deja, išaukštindamas save, jis kritikavo mus likusius. Tai buvo subtilu, bet vyko nuolatos. Aš dažnai melsdavausi už savo dieną trečiadienio rytais, mintyse praleisdamas dieną, kol meldžiausi kalbomis.

 Aš mintyse keliavau  per savo dieną – ateidamas pro biuro duris apie 7:30 – prižiūrėjau apie 35 žmones, todėl įsivaizdavau rytą, pamokas, kurias mokysiu ryte, o tada vidurdienį uždarysiu  mokyklą.

 Atėjęs mintyse į „A komandos“ susitikimą ir kartais pajusdavau neigiamą savo dvasios paliudijimą. Mintyse „užvesdavau“ pelės žymeklį“ virš to susitikimo, bandydamas suprasti, kas ten buvo neigiama. Tai jautėsi kaip nuoskauda, ​​skausmas, sunkumas, staigus ramybės trūkumas. Labai dažnai tai buvo nesutarimų dvasia, kuri, mano manymu, bandydavo įsitraukti į susitikimą.

 Aš tiesiog pasakydavau: „Jėzaus vardu aš perimu valdžią ginčo dvasiai ir įsakau tylėti susirinkimo metu“. Tada aš paprašydavau Tėvo, kad Jo ramybė būtų susirinkime, sakydamas: „Siunčiu savo ramybę, kad ji būtų tame susitikime, kaip Mato 10:12, Jėzaus vardu“. Tada aš paprašydavau Tėvo nukreipti mūsų pokalbį į sprendimų priėmimą ir pan.

 Kiekvieną kartą, turiu omenyje kiekvieną kartą, kai mes susirinkime pasiekdavome tašką, kai žinojau, kad nesantaika jau nori pakelti savo bjaurią galvą, bet  tai neįvyks. Kaip drakonas kvėpuoja ugnimi, bet  staiga ugnis užgesta. Aukščiau aprašytas žmogus nieko neturėdavo pasakyti, tylėdavo arba susilaikydavo nuo  savo kolegų puldinėjimo.

 Vėlgi, taika buvo ginklas gėriui ir aš sužinojau daugiau apie tai, kaip leisti savo taikai apsigyventi namuose, susitikime ar renginyje. Ir aš dar labiau suvokiau savyje esant Kristų, šlovės viltį.

 Kitą savaitę pasidalinsiu, kaip įveikiau baimę ir nerimą maldoje per ramybę, ir dar daugiau – iki tol laiminu,

 

Džonas Fenas