Džonas Fenas, Bažnyčios nesupratimų problemos; meilė ir teisimas (vert. vertinimas) 2/3

 

 Savaitės mintys 12/21/24

 Sveikinu visus,

Apaštalų darbų 18 skyriuje aprašomas Kristaus kūno įkūrimas Korinte, iš pradžių prasidėjęs romėno, vardu Justas, namuose (18:1–11). Praėjus maždaug 5 metams po įkūrimo, Kristaus kūnas išaugo į daugelį kitų namų mieste ir už jo ribų. Tada Paulius rašo savo pirmąjį laišką korintiečiams.

 

Mes neteisiame širdies, turime teisti jų gyvenimo vaisius – bet su pusiausvyra.

5 skyriuje Paulius rašo surinkimui apie vyrą, turintį amoralų ryšį su savo pamote. Tą nuodėmę žinojo visi bažnyčioje. Jie susitiko namuose, todėl vyro nuodėmę žinojo visi, tačiau niekas jos nekonfrontavo. 5 skyriaus pabaigoje, 12-13 eilutėse, Paulius pareiškia:

 

"Kam man teisti svetimus, kurie yra už Kristaus kūno ribų? Dievas juos teis . Argi ir jūs ne savuosius teisiate , tuos  kurie yra  Kristaus kūne? Išmeskite tą nedorėlį iš savo tarpo." Laimei, surinkimas ir žmogus atgailavo, ką Paulius mini II Korintiečiams 7 skyriuje. Įvertinęs savo amoralų poelgį, kuris paveikė visą surinkimą, vyras atėjo į atgailą. Paulius nepamokslavo „draugiškumo ieškantiems“. Jis tikėjosi, kad ieškotojai augs Kristuje, atiduodami Jam savo gyvenimus, o ne tik įtraukdami Jėzų į savo tvarkaraštį tiek, kiek Jis juos laimina.

 

Matydami jų gyvenimo vaisius, priimame sprendimus. Šie sprendimai nustato ribas, kuriomis mes apsisaugome. Mes nustatome ribas, bet ir duris, kurias galime atverti žmogui, vertam mūsų pasitikėjimo. Tai pasakytina apie draugystę, net tai, kaip artimai leidžiame kraujo giminaičiams ar net bendradarbiams patekti į pas mus. Kartais mes uždarome duris žmogui, mylėdami jį per atstumą.

 

„Nespręsk pagal išvaizdą, spręsk teisingai“. Jono 7:24

Jėzus ką tik nurodė pažvelgti į įstatymo dvasią, o ne į įstatymo raidę. Jis pateikė pavyzdį, kad jie apipjausto kūdikį šabo dieną, pažeisdami vieną įstatymą, kad laikytųsi kito. Tačiau jie pyko ant Jo už tai, kad jis išgydė žmogų šabo dieną, nes laikė vyro išgydymą „darbu“.

 

Patarlių 6:30 sakoma taip: „Neniekink vagies, jei jis vagia, nes yra alkanas“. Tada nustatoma bausmė, jei tas vagis bus sučiuptas ir kaip jis turės atlyginti. Abu jie rodo, kad turime priimti sprendimą, tačiau tai darome atsižvelgdami į įstatymo dvasią – už jo slypinčią intenciją ir asmens motyvus.

 

Prieš daugelį metų vienoje iš namų bažnyčių buvo nėščia 19 metų mergina, kuri gyveno su savo neišgelbėtu vaikinu ir vaiko tėvu. Jie reguliariai ateidavo į surinkimą. Jauna moteris pažino Viešpatį, atkrito ir vėl grįžo pas Jį – dabar nėščia, nesusituokusi  ir kūdikis kas savaitę auga, kad visi matytų namų surinkime.

 

Kai kurie norėjo ją išvaryti. Mano patarimas buvo bendradarbiauti su Dievu ir tuo, ką Jis darė jų gyvenime, matuojant: „Ar yra pažanga jų elgsenoje su Viešpačiu? Jei taip, žinotume, kad Dievas veikia, ir nenorėtume veikti prieš Jį. Jei ne, turėtume išmesti juos, nes jie nebuvo rimti Kristaus atžvilgiu.

 

Ar yra pažanga? Atsakymas buvo tvirtas „taip“. Taigi porai buvo leista pasilikti, ir augti Viešpatyje, o Jis darė tai, kad juos palaimintų, buvo akivaizdus – visa ši diskusija vyko jiems apie tai nežinant. Po kelių savaičių jaunuolis gimė iš naujo, o po to jie netrukus susituokė. Paskutinį kartą girdėjau, kad jie vis dar buvo vedę ir kartu turėjo 3 ar 4 vaikus. Gailestingumas laimėjo. (Mt 9:13; 12:7)

 

Bažnyčios kultūra neteisingai mano, kad turi teisumo stuburą

 

Ir kai rašau tai, krikščionys ir pasaulis vienodai galvoja, kad Jėzus ne tik myli visus (taip), bet ir priima visus (taip), nesitikėdamas jokių pokyčių (ne). Tai ir yra problema. Mes turime dauginti  mokinius. Mokinys pagal šio vardo reikšmę yra „besimokantis“. Jei nesimokote ir neaugate Jame, galite būti tikintysis, bet nesate mokinys.

 

Atėjo atnešti kardo

Vienoje vietoje, Mato 10:33-35, Jėzus pareiškė: „...Aš atėjau atnešti žemei ramybės, bet kardo...“

Jis atėjo atnešti kardo, kuriame net šeimos nariai bus supriešinti vienas su kitu. Šis komentaras buvo įspraustas tarp teiginių, kad būti Jo mokiniu yra viskas arba nieko, viduje ar išorėje, o ne tikėjimas. atrodo priimta, kad šiandien žmogus gali tikėti Jėzumi nebūdamas mokiniu (tuo, kuris mokosi). NT taip nėra. Jei tiki, tu ESI mokinys. Nėra jokio gimimo iš naujo ir tada  augimo sustabdymo. Permainos yra krikščionio norma – nuolatinis, visą gyvenimą trunkantis, nenumaldomas reikalavimas tapti panašesniu į Kristų.

 

Žinoma, Jėzaus teiginio  apie kardo atnešimą šeimai nereikia suprasti tiesiogine prasme. Jis nurodė, kad Evangelija suskaldys šeimas. Todėl suprantame, kaip tai dera su Hebrajams 4:12-13: „Dievo žodis (Jėzaus asmuo yra Dievo Žodis) yra dviašmenis kalavijas ir skiria sielą ir dvasią, sąnarius ir čiulpus ir kritikuoja mintis ir širdies motyvus Ir viskas yra atvira ir nuoga prieš akis To, Kuriam turėsime duoti apyskaitą..."

 

Jėzus yra tas kardas, ateinantis į šeimas,  Jis yra tas kalavijas, kuris mato motyvus ir mintis ir verčia žmones teisti save, pakeisti savo gyvenimą į teisumą. Santykiuose, kai asmuo ateina pas Viešpatį, Jis kritikuoja jo mintis ir motyvus, o tai gali nukreipti žmogų kita gyvenimo kryptimi.

 

Graikiškas žodis „kritika“ iš tikrųjų yra „kritikos“ ir reiškia „ryžtingą kritiką“. Tai kardas, kurį Jėzus atnešė į žemę. Žmonės turi apsispręsti  dėl teisumo. Už Jį, ar prieš Jį.

 

Ar atpirkimas reiškia, kad visos praeities nuodėmės pasekmės yra nuvalytos?

Pagalvokite: kas atlygins kiekvienam pagal jo darbus?“ Romiečiams 2:6 „Neapsigaukite! Iš Dievo nepasišaipysi, nes ką žmogus sėja, tą ir pjaus“ Galatams 6:7

 

„...iš Dievo nepastyčiosi...“ Žodis „tyčiojamasi“ yra graikiškas žodis „mukteridzo“, reiškiantis prieš ką  nors pakelti nosį, tarsi tyčiotis ar juoktis iš jo. Paulius mąstymą, kad mes neturime pasekmių savo poelgiams, prilygina tyčiojimuisi iš Dievo – išdidžiai nusukame prieš Jį nosį – galvodami, kad Jis viską atpirko, kad mums nereikėtų susidurti su blogų sprendimų pasekmėmis. Paulius sako, ką sėjame, tą ir pjauname. Jis ištikimas, kad įsitikintų, jog tai įvyktų. Tai vienintelis būdas šioje žemėje sužinoti apie laisvą valią, tiesą ir klaidas, gyvenimą ir mirtį, veiksmus ir pasekmes. Mes esame mokiniai – besimokantys – todėl Dievas tikisi, kad mes mokysimės.

 

Dvasiškai esame išpirkti. Paulius rašė Romiečiams 8:23, tačiau mes laukiame savo kūno atpirkimo. Tai reiškia, kad šios žemės dalykai, kaip pasėti prasti sprendimai, nėra sunaikinami Jėzaus krauju. Mes laukiame tos dienos, kai teisumas apims visą žemę, bet kol kas esame išpirkti dvasiškai, bet laukiame savo kūno atpirkimo.

 

Tai reiškia, kad tai, kas vyksta žemėje, lieka žemėje. Tai susiję su kitos savaitės tema. Šios serijos tema yra „Surinkimo (Kristaus kūno) nesusipratimų problemos“. Kitą savaitę Evangelija „Dievas visada nori, kad būtume laimingi ir palaiminti“. Iki tol, palaiminimai,

 

Džonas Fenas

http://www.cwowi.org ir el. paštu cwowi@aol.com arba john@cwowi.org

.