Džonas Fenas, Surinkimo(bažnyčios) nesupratimų problemos: Meilė ir teisimas(vertinimas) 1 iš 3,

 John Fenn, Issues the church misunderstands: Love, judging 1of 3, Weekly Thoughts 12/14/24

 Sveikinu visus,

Daugelyje šalių švenčiama Padėkos diena, ir beveik visos tos šventės buvo sukurtos siekiant padėkoti Dievui. Tačiau laikui bėgant Dievas buvo atskirtas  nuo

padėkos, todėl žmonės dabar tik išreiškia tai, už ką yra dėkingi – niekada neteikdami Dievui nuopelnų už gerus dalykus savo gyvenime.

 

Taip ir meilė atsiskyrė nuo To, kuris yra meilė. „Nes Dievas taip pamilo pasaulį“ ir „Dievas yra meilė“ tapo „meilė yra meilė“, „tik mylėkite visus“ ir „Jei nepriimate manęs tokio, koks esu , pagal mano taisykles,  jūs manęs nemylite“.

 

Siekimas būti draugiškais  ir absoliučios tiesos praradimas surinkime ( bažnyčioje)

 

Pastaraisiais metais toks mąstymas: „Dievas myli visus, todėl Jam priimtinas bet koks gyvenimo būdas“ įsiskverbė į surinkimo  kultūrą, suklaidindamas krikščionis. Daugelis klausia, kaip elgtis su žmonėmis, kurie save vadina krikščionimis, bet gyvena kitokį gyvenimo būdą arba laikosi aiškiai antikrikščioniškų politinių pažiūrų. „Dievas yra meilė“ paskendo balsų, sakančių: „meilė yra meilė“, triukšme. Meilę apibrėžiančios linijos tapo neryškios.

 

Sumaištį surinkimo kultūroje galima atsekti nuo „siekimo būti draugiškais“ judėjimo pradžios. Šis terminas priskiriamas  Pastoriui Billui Hybelsui iš Čikagos , tačiau būtent Rickas Warrenas iš Saddleback bažnyčios Kalifornijoje 1990-aisiais paskatino šią surinkimo formą plisti kaip ant mielių. „Draugiškumo siekimas  reiškia, kad nebus konfrontacijos dėl nuodėmės, stengiantis priimti visus. Tai pašalinimas iš bažnyčios visko, kas gali sukelti kam nors nepatogumą ar įžeisti.

 

Nenuostabu, kad krikščionys, priklausantys auditorijos surinkimo kultūrai, yra sutrikę.

Ieškančiųjų draugiškų surinkimų ironija yra ta, kad tie, kurie iš tikrųjų ieško, ieško apibrėžimo, siekia absoliutų, ieško, kas jiems padėtų atskirti gera nuo blogo. Jie nori žinoti, kur suklydo, kaip galėtų ištiesinti savo gyvenimą. Neradę atsakymų „ draugiškoje“ bažnyčioje, jie ieško kitur. Todėl ieškančių draugiškumo surinkimuose lieka žmonės, kurie  kviečia Jėzų dalyvauti jų užimtame gyvenime, bet neatiduoda visą savo gyvenimą Jam.

 

Tai paskatino žmones manyti, kad gali tikėti Jėzumi, bet gyventi taip, kaip nori. Žmonės kalba apie tai, kaip Jėzus atleido moteriai, pagautai svetimaujant Jono 8:11, kai pasakė: „Nei aš tavęs nepasmerksiu“, bet jie pamiršta, kad Jis tęsė: „Eik ir daugiau nenusidėk“. Jis nedarė nuolaidų dėl sielinių ryšių ir neklausė jos, ar mylimasis duodavo jai  pinigų ir stogą virš galvos. Jis būtų tai žinojęs. Jis įsakė: „Eik ir daugiau nenusidėk“.

 

Žmonės nori, kad jiems būtų atleista arba būtų priimta jų nuodėmė, nepatiriant jokių pasekmių už savo veiksmus. Pasaulyje ir surinkimo kultūroje niekas nenori kalbėti apie atsakomybės už savo gyvenimą prisiėmimą. Jie mano, kad dėl to, kad yra išpirkti, visos praeities gyvenimo pasekmės stebuklingai nuvalomos. Meilė nėra lengva, ji yra labai aiški ir labai susijusi su asmenine atsakomybe. Kaltė dėl nuodėmės nušluota, bet tai yra dvasinė dalis. Mes gyvename pasaulyje, kuriame kiekvienas veiksmas turi reakciją( vert.pasekmes). Dvasiškai mums atleista, bet turime atnaujinti protą, kad savo gyvenimu įrodytume gerą, priimtiną ir tobulą Dievo valią. (Romiečiams 12:1-2)

 

Tai sukūrė aukos kultūrą, kai žmonės ieško, kas galėtų juos įžeisti, ir suskirstė žmones į gentis. Dievo meilės apibrėžimas ir meilės priėmimo būdas atneša vienybę, nes Dievas suteikia absoliutus.

 

Meilė visada turi sąlygas, kaip tą meilę priimti.

 

Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį sūnų... tai yra besąlyginė meilė. Bet yra sąlyga gauti tą besąlyginę meilę: kad kiekvienas, kuris tiki Jį, turės amžinąjį gyvenimą. Jis myli tave, bet jei nori Jo amžinojo gyvenimo, turi tikėti Jėzumi. Jis myli tave, bet Jo meilė išliejama per Jo viengimį Sūnų Jėzų. Daugeliui besąlygiškos meilės idėja, kuri turi sąlygas priimti (ir pasilikti) toje meilėje, yra revoliucinga.

 

Čia pateikiu  keletą pavyzdžių: jūs mylite savo sutuoktinį, o jie myli jus, bet jūs vienas kitam prisiekėte vienas kitam pareiškiate, kad jūsų meilė turi sąlygas. Jei vienas iš jūsų sulaužys įžadą, jums gali tekti skirtis. Meilė turi sąlygas priimti tą meilę. Jei tas meilės ryšys nutrūksta, po to seka pasekmės.

 

Jūs mylite tą šuniuką, bet jei jis auga ir nuolat kandžioja žmones arba nuolat gadina baldus, galite jį parduoti arba atiduoti gyvūnų prieglaudai. Jūs mylite jį besąlygiškai, bet yra sąlygų, kad jis gautų tą meilę.

 

Tu myli savo artimus besąlygiškai kaip save patį, rodai jiems gerumą ir darai jiems gera. Tačiau jei jie supyksta ant tavęs, nes vieną dieną tu nepatenkini jų lūkesčių, jie atsiriboja nuo tavo meilės jiems, atsisakydami tavo draugystės ar būsimos pagalbos.

 

Dievas pamilo pasaulį, todėl atidavė savo Sūnų. Jo besąlyginė meilė išreiškiama per Sūnų.

Senojo Testamento Mozės įstatymas su 613 nuostatų buvo Dievo būdas parodyti, kaip tautoje žmonės turi  elgtis vieni su kitais ir būdus, kuriais kiekvienas izraelitas galėjo prisiartinti prie Dievo. Tačiau vaikščioti pagal tą įstatymą buvo neįmanoma, nes Dievas yra tobulas, o žmogus – ne. Dievas taip mus pamilo, kad atsiuntė savo Sūnų, kurį pavadino Jėzumi (hebrajų kalba: Išgelbėjimas), kad jis tobulai įvykdytų šį įstatymą, o paskui mirtų nekaltas, kad jo mirtis ir vėlesnis gyvenimas būtų dėl kitų.

 

Jis mirė, kad įgyvendintų Savo Valią ir Testamentą, tada Tėvas prikėlė Jį iš numirusių, kad Jis galėtų būti savo paveldo vykdytoju. Dabar Jis prižiūri, kad būtų įvykdyta Jo valia – bet tik tiems, kurie Jį priima.

 

Todėl meilė negali būti atskirta nuo Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus. Kai meilė yra atskirta nuo Dievo ir Jo kelių, tada meilė tampa neapibrėžiama košė, juntama gerai, bet leidžia priimti bet ką, išskyrus Dievą.

 

Meilė be lūkesčių nėra meilė. Malonė yra vidinis prisirišimas, meilė yra tos malonės ištekėjimas.

Kadangi esame mylimi Dievo ir, savo ruožtu, mylime Dievą vertikaliai, iš mūsų tikimasi mylėti savo artimą kaip save patį, kaip tos meilės ištekėjimą. Jau anksčiau mokiau, kad žodis „teisumas“ yra hebrajiškas žodis tzedakah, išverstas kaip „labdara“. Nes kai esame teisūs vertikaliai su Dievu, Jis tikisi, kad šis teisumas su Juo tekės horizontaliai mūsų artimui. Taigi 2 didžiausi įsakymai, kuriais vadovaujasi visi įstatymai ir pranašai, yra: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, siela, protu ir jėgomis, o savo artimą kaip save patį.

 

Meilė teisia( vert.vertina) kitus

Jėzus pasakė neteisti žmogaus širdies Mato 7:1-2, bet Jis pasakė, keliomis eilutėmis vėliau 15-20, kad mes turime teisti jų gyvenimo vaisius.

 

Štai kur mes pratęsime kitą savaitę. Iki tol, laiminu,

Džonas Fenas

http://www.cwowi.org ir el. paštu cwowi@aol.com arba john@cwowi.org