Tėvo emocijos Nr. 1 iš 3

 John Fenn, 9 Jan, 2024, The Emotions of the Father #1 of 3

 Sveikinu visus,

 Tai seka dviejų dalių mokymo apie tai, kaip žmogaus trejybė atspindi Dievo

trejybę, kad mes esame trys viename, kaip Dievas yra trys viename.

 Fonas

 Buvau tarp vadovaujančių  surinkime (vert. bažnyčioje), kurioje tuo metu vietinio laikraščio duomenimis buvo apie 13 000 žmonių. Taip pat buvau direktoriumi  Biblijos mokykloje, kurią per metus lankė apie 700 studentų,  todėl daug žmonių turėjo progą aplankyti mane ir papasakoti savo gyvenimo  kovas.

 Tuo metu charizmatiškame surinkimo (vert. bažnyčios) pasaulyje mojavimas vėliavomis ir šokis buvo įprasti dalykai. Žmonės tarnavimo metu užtvindydavo praėjimus ir aikštelę prieš platformą ir šoko mojuodami vėliavomis. Atrodė, kad vieni šoko su nematomais partneriais, kiti „garbindami“ mojavo vėliavomis.

 Kodėl aš pradėjau klausinėti apie tai Tėvo, ir štai, kas paaiškėjo

 Kai kurios mojuotojos vėliavomis  ir  šokėjos buvo biblijos mokyklos mokinės. Kelios iš jų  atėjo į mano biurą ieškoti patarimo su labai rimtomis problemomis. Beveik kiekviena iš jų buvo vieniša arba santuokoje po nelygiu jungu, jos buvo patyrę ar išgyveno įvairias  traumas, daugelis turėjo rimtų finansinių sunkumų. Jos  patyrė nuolatinį stresą.

 Ne visi buvo tokie, kai kurie šokėjai ir mojuotojai vėliavomis buvo tiesiog meniški ir savo meilę Viešpačiui išreiškė šokiu ir mojavimu vėliavomis,-  tai  nieko blogo. Tačiau tokių buvo mažuma.

 Keletas šokėjų man asmeniškai pasakė, kad įsivaizduoja, kad šoka su Jėzumi, o kai kurios patikino nežinančios, ar tai Jis, ar jų vaizduotė. Žinojau, kad žmonės šoka paskatinti Dvasios. Taip pat žinojau, kad žmonės šoka paskatinti savo kūno. Kaip atskirti?

 Visai kaip kadaise populiarus „šventasis juokas“. Aš mačiau tikrą juoką, sklindantį iš dvasios, kai žmones  paliesdavo arba jiems tarnavo Viešpats. Ir  mačiau kūną, masinę isteriją, įtaigią imitaciją, kad ir kaip tai pavadintumėte – mačiau daug daugiau kūno, nei juoko iš Dvasios ir dvasioje.

 Taigi aš paklausiau apie tai Tėvo

 Jis pasakė: "Aš parodau  savo emocijas per Dvasios pasireiškimus (dovanas). Šie žmonės yra emociškai labai jautrūs, jų emocijos iškyla į paviršių dėl buvusių ar dabartinių gyvenimo neramumų, todėl jie yra vieni pirmųjų, kurie pajunta mano emocijas, ir kur aš judu tarnavime“.

 Tai turėjo prasmę. Jų emocijos buvo ypač jautrios, todėl buvo ryšys su jų dvasia ir Šventąja Dvasia. Jų protas / emocijos Jo protui / emocijoms. Mane suintrigavo ryšys tarp žmogiškų emocijų ir Šventosios Dvasios, bet kol kas tai atidėjau. (Mačiau, kad daugelis surinkimų (vert. bažnyčių) patepimą pakeičia emocijomis, manydamos, kad tai yra tas pat. Bet taip nėra.)

 Grįžau prie Jo teiginio, kad Jis išreiškia savo emocijas per Dvasios pasireiškimą. – Ar galite man duoti skyrių ir eilutę apie tai,  Tėve? Jo atsakymas buvo betarpiškas: "Studijuok gailestingumą evangelijose. Kiekvieną kartą, kai matai Viešpaties užuojautą, po to pasireiškia Dvasia."

 Mato 9: 35-38; 10:1: Jėzus gailėjosi minios, todėl patepė mokinius gydyti ir išvaryti demonus. Pasireiškia tarnystės dovanos.

 Mato 14:14; Jėzus gailėjosi žmonių, gydė jų ligonius. Gydymas.

 Mato 15:32-39: Jėzus užjautė 4000 vyrų (neskaičiuojant moterų ir vaikų) ir padaugino duoną bei žuvį. Stebuklų darymo  dovana.

 Mato 20:29-34: Jėzus užjautė 2 akluosius ir juos išgydė. Gydymo dovana.

 Morkaus 1:41: Jėzus pasigailėjo raupsuoto ir jį išgydė. Gydymo dovana.

 Morkaus 5: 1-20; Jėzus išvarė Legioną , ir tas vyras norėjo sekti Jėzų, būdamas pagonis, to tuo metu nebuvo galima leisti. Viešpats liepė jam eiti namo ir visiems papasakoti, kaip Viešpats jo pasigailėjo ir jį išlaisvino. Gydymo ar stebuklų darymo dovanų/išsilaisvinimo pasireiškimas.

 Morkaus 6: 33-35; Jėzus gailėjosi minios, todėl juos mokė. Mokymo dovanų pasireiškimas.

 Morkaus 6:35-44, Jėzus gailėjosi  žmonių, todėl pamaitino 5000 vyrų (neskaičiuojant moterų ir vaikų). Stebuklų dovana.

 Luko 7:13-15; Jėzus gailėjosi našlės, laidojančios savo vienintelį sūnų, todėl prikėlė jį iš numirusių. Stebuklų dovana arba kai kas gali pasakyti „tikėjimo dovana “ arba „ypatingas tikėjimo“ tokiai situacijai.

 Nepatyrimas šituose Dvasios dalykuose...

 ...gali paskatinti  žmogų sukelti savo užuojautą, manant, kad tai yra Tėvo užuojauta. Dėl šios klaidos kai kurie atidavė savo maistą arba nuomai skirtus  pinigus per televiziją išgirstam poreikiui patenkinti, o paskui stebėjosi, kodėl Dievas tų pinigų negrąžina.

 Atsakymas yra toks, kad jų užuojauta kilo iš jų  sielos ir  emocijų. Tėvo užuojauta yra juntama, ji juntama mūsų dvasioje ir su tam tikra jėga teka į kitus, eidama per mūsų pačių emocijas, kurios lieka atskirtos, beveik kaip to, kuris stebi iš šono. Jūs tiesiog jaučiate (sieloje / mintyse) šią užuojautą savo dvasioje ir esate paskatinti imtis veiksmų. Dievo užuojauta nepadaro kažkieno bėdų tavo pačių bėdomis, ji leidžia tam tikrą atsiribojimą, kad galėtum išlaikyti teisingus prioritetus ir tvarką. Kitų problemas sprendžia  Jis, o ne mes.

Pradėkite nuo šito

 Prieš daugelį metų buvau nedidelio surinkimo (vert. bažnyčios) pastorius. Niekada nebuvau iš tų, kurie tik kažko mokytų. Aš visada ir iki šiol klausiu Tėvo, ko Jis nori, kad aš pasidalinčiau. Aš klausiu, tada laukiu, kol Jis man pasakys tiesiai arba Dvasia paryškins temą. Tai prasidėjo mano gyvenime prieš dešimtmečius.

 Tuo metu, 1989–1992 m., pastebėjau, kad Tėvo valia bet kuriam tarnavimui  yra sutelkta į vieną iš 3 sričių: žodį, garbinimą arba tarnavimą žmonėms. Galėjau jausti savo dvasioje, kai galvojau apie tuos 3 kiekvieno tarnavimo elementus. Aš jutau, kad viena dalis yra „sunkesnė“ nei kitos. Tai buvo gilesnis Jo buvimo jausmas, pabrėžiantis vieną dalį prieš kitas. Nežinodamas, kaip geriausiai tai suformuluoti, ėmiau klausinėti Tėvo, kai ruošiausi kiekvienam tarnavimui: „Kam tu esi nusiteikęs: žodžiui, garbinimui ar tarnavimui?

 Išmokau tiesiog išmesti tarnavimų grafiką ir sekti, kur yra patepimas – žodis, garbinimas, malda. Jei neturėjau žinios, o „nuotaika“ buvo garbinimas, pradžioje sakydavau bendruomenei aukoti, kad nebūtų trukdžių, ir po to  mes tiesiog garbindavome. Kitais atvejais kai turėjau konkrečią žinią, garbinimą  praleisdavome visai, arba prašydavau garbinimo komandos jį sutrumpinti arba tik įžanginė giesmė. Kartais Tėvas norėjo tarnauti, todėl garbinimas buvo trumpas, bet gilus, o tada aš paprašydavau susirinkimo melstis vieniems už kitus. Žmonės prieidavo  prie manęs sakydami: „Aš myliu šią bendruomenę, niekada nežinau, kas vyks, bet  visada jaučiu patepimą“.

 Per kelias dienas po to pokalbio su Tėvu

 Mane aplankė Viešpats. Jis pradėjo  tiesiai nuo 1 Korintiečiams 12:4-7,   apie tai, ko Tėvas mane mokė, tęsiu kitą savaitę.

 Tačiau apsvarstykite šiuos dalykus: Tėvas išreiškia savo emocijas per Dvasios dovanas. Ruošdamiesi eiti į savo bendruomenę, pradėdami Biblijos studijas, dalyvaudami namų surinkime ar jam vadovaudami, pirmiausia paklauskite: Tėve, kam tu nusiteikęs? Kur bus jūsų buvimas?

 Ten, kur Jis nori eiti, kur bus patepimas, gali būti ne ten, ką suplanavote. Jūs pajusite daugiau „svorio“ vienoje ar kitoje srityje. Sekite tai. Pakeiskite „grafiką“, kad sutelktumėte dėmesį į tą sritį, kuri domina Tėvą.

 Ženkite tikėjimo žingsnį; Išmeskite savo planus, kad galėtumėte daryti tai, ką matote darant Tėvą. Tekėjimas vyks tiesiai iš Tėvo per Dvasią į jus, Kristaus kūną. Ir tai bus nuostabu.

 Iki kitos savaitės, laiminu,

 

Džonas Fenas