Tėvo emocijos # 3 iš 3

 John Fenn, 23 Feb, The Emotions of the Father #3 of 3

 

                   

Sveikinu visus,

Apsilankymo metu Viešpats mane mokė iš 1 Korintiečiams 12:4-7. Praėjusią savaitę pasidalinau pagrindinėmis žiniomis, kurias turėjau prieš tą vizitą. Svarbiausia yra tai, kad visos Šventosios Dvasios apraiškos, charizmatinės,
tarnystės ir motyvacinės dovanos yra tik Šventosios Dvasios apraiška, kuri duota visų labui.

 Šį apreiškimą turi turėti kiekvienas žmogus. Mes visi esame lygūs Kristuje, visi išgelbėti to paties kraujo, tik atliekame skirtingas funkcijas. Jei tai suprantame, nieko nepakelsite ant pjedestalo, viršijančio jų funkcijas Kristuje – gerbkite tai , taip – bet negalvokite apie juos aukščiau, kad mes visi esame išgelbėti tuo pačiu Jėzaus krauju. Būkite tikri, kas esate, bet ne arogantiški, nes mes visi esame lygūs Jame.

 Ką pasakė Viešpats

 

„Turite nustoti galvoti apie juos kaip apie dovanas, bet kaip apie Dvasios apraiškas. Turite nustoti galvoti apie juos kaip apie esančius tarp keturių surinkimo (bažnyčios) sienų pamaldų metu ir suvokti, kad aš esu kiekviename žmoguje ir kad visi daiktai buvo sukurti per mane  ir man“.

 Pasaulis įvairiai skirsto dovanas, bet tai aš  veikiu savo žmonėse“. Paprašiau pavyzdžio ir Jis pasakė: "Pagalvok apie apaštalą Paulių. Jis eidavo į miestą daryti žmones mokiniais ir buvo iš dalies mokytoju, iš dalies evangelistu, iš dalies ganytoju, iš dalies pranašu, tarnaudamas visiems. Tačiau Korinte jis kurį laiką dirbo kaip palapinių gamintojas. Išstudijuokite pirmojo amžiaus palapinių gamintojų amatą ir pamatysite, kad jiems teko susidurti su verslo steigimu, medžiagų rinkimu, gamyba, rinkodara ir pardavimu. Tai, ką pasaulis (kartais) vadina verslininku, surinkime tai- apaštalas. Ta pati apaštalo dovana jame  leido jam būti verslininku.

 Po to  mes kalbėjome apie mano gyvenimą, o Jis man priminė  įvairius darbus, kuriuos turėjau, ir kaip manyje esančios dovanos, kurios buvo naudojamos tarnavime, leido man dirbti įvairiose įmonėse ir darbuose. Taip pat buvo parodyti darbai, kuriuos turėjau dirbusi,  ir kurie nebuvo pagal mano dovanas, o tai paaiškino, kodėl jie man nepatiko arba nesisekė.

Pasidalinsiu apie du iš jų:

 Dirbau Kolorado universiteto Boulder mieste, Kolorado valstijoje, universiteto tarnavime. Universitete laikėme pamaldas ir Biblijos studijas. Mes rengėme tokius koncertus, kaip „The 2nd Chapter of Acts“, Barry McGuire'as ir kt. 1982–1983 m. primenu laiko tarpą tiems, kurie žino, kas tie žmonės, lol. Priimdavome tokius mokytojus kaip Andrew Wommack ir pan.

 Maniau, kad man trūksta uolumo evangelizacijai. Jaučiausi spaudžiamas manyti, kad universiteto tarnautojas turi būti evangelistas. Taigi aš pastačiau garsiakalbį ir mikrofoną lauko zonoje, kur mokiniai rinkdavosi pietauti, įjungiau tą mikrofoną, ketindamas papasakoti apie Jėzų, bet taip  ir nesugalvojau nė vieno dalyko. Mano galvoje  buvo tuščia. Aš negalėjau nieko sugalvoti. Man buvo tokia gėda, todėl susikroviau daiktus ir išėjau po 3 minučių. Buvau kupinas kaltės, pasmerkimo, pasimetimo.

Kitą sekmadienį atvykęs tarnautojas pasakė man tokius žodžius. Jis pranašavo sakydamas: „Pašaukiau tave į savo tautai(žmonėms), ir tu mokysi daugelį. Tu esi pašauktas ne į pasaulį, bet ugdyti mano tautą. Retkarčiais kai kurie ateis pas mane per tavo tarnystę, bet ne į tai turi būti sutelktas tavo dėmesys . Tu esi pašauktas į mano tautą, ilsėkis čia, mano sūnau. Oho, buvau ramus ir nuo tada.

 Tai tiesiogiai susiję su tuo, kad aš nesu pardavėjas.

 1992 m. atvykęs į Talsą, prieš mane įdarbindamas surinkime (bažnyčioje), gavau draudimo licenciją ir prisijungiau prie bendrovės, parduodančios draudimo alternatyvas ir kitus finansinius produktus vyriausybės darbuotojams. Mes tikrai galėjome padėti  jiems geriau nei  vyriausybės programa susitvarkyti reikalus išeinant į pensiją. Galėjau gerai paaiškinti, gerai išmokyti, bet negalėjau priversti žmonių pasirašyti ant punktyrinės linijos.

 Abu dalykai  yra susiję – abu susiję su pardavimu. Vienas vadinamas evangelistu, kitas – draudimo pardavėju. Ta pati dovana, tik skiriasi stiprumu.

 Priešingai, aš galiu išmokyti žmogų Žodžio, galiu išmokyti juos gaminti picą. Galiu juos išmokyti išardyti tualetą ar sumontuoti santechniką ar atlikti apdailos darbus name. Visa tai ta pati mokymo dovana, tik skirtinga funkcija.

 Kai mes su Viešpačiu peržiūrėjome mano darbus (Barbara sako, kad 1980–1994 m. dirbdamas tarnavime dirbau 39 darbus, kad tik turėčiau stogą virš galvos, kartais dirbau 2 darbus. Mačiau, kad dovanos manyje buvo tos pačios, jos tiesiog veikė įvairiais būdais skirtinguose darbuose. Bet tos pačios dovanos. Nesvarbu, kokį pavadinimą žmogus suteikė  darbui, Kristus manyje niekada nepasikeitė, Jis veikė tose pačiose  dovanose, kurias Jis sukūrė manyje.

 Staiga visa tai įgavo prasmę, tą akimirką arba bent jau jos pradžioje buvau „išnykęs iš bažnyčios“.

 Prisiminiau nusivylusius vyrus, kurie dirbo vadybininkais, galvodami, kad yra pašaukti būti pastoriais, ir prasilenkė su Dievu arba, dar blogiau, nuvylė Jį. Jie klydo.

 Supratau, kad jie buvo pastoriai, o jų „kaimenė“ buvo žmonės, su kuriais jie dirbo, ateidavo pas juos su savo bėdomis ir problemomis. Tai buvo vyrai ir moterys, kurie  kaip pastoriai, mylėjo žmones, su kuriais dirbo, buvo didžiulis Viešpaties buvimas toje darbo vietoje, nesvarbu, ar jie kada nors dalijosi Jėzumi, ar ne. Jie mylėjo savo darbą ne dėl pačio darbo, o dėl žmonių, kuriems padėjo ir kuriais rūpinosi darbe. Jie buvo ganytojai, nes Kristus juose davė jiems tą dovaną, bet žmogus jų darbui priklijavo etiketę ir jie labiau tikėjo etikete, o ne Kristumi.

 Prisiminiau vyrus, kurie mėgdavo dirbti „paprastus darbus“, padėdami žmonėms, galvodami, kad jie ne tarnyboje. Jie dažnai padėdavo ir bažnyčioje taisydami daiktus pastate. Vienas žmogus nemanė, kad jis tarnauja, ir jei būčiau tada žinojęs, ką žinojau šio apsilankymo metu, būčiau jam tiesiau pasakęs, kad jis tarnauja, nes jis nešiojasi savyje Kristų, kad ir kur eitų. Ta pati Kristaus dovana jame, kuri paskatino jį taisyti surinkimo pastatą, paskatino ir taisyti daiktus žmonių namuose – surinkimo nariams, kaimynams, bet kam.

 Pradėjau matyti, kad viskas mums yra šventa,

 Nėra nieko pasaulietiško, nes mes turime Kristų. Nustojau rūpintis titulais ir galėjau matyti pareigybių aprašymus tik kaip Dievo dovanų etiketes kiekviename žmoguje.

 Prižiūrėtojas, kuris mėgsta savo darbą mokykloje, yra šalia vaikų, perteikia jiems savo mintis ir išmintį, kaip tik  gali. Tarnyboje.

 Apsilankymo metu Viešpats paminėjo Ps 68:18

 Tai Pauliaus minties užbaigimas Efeziečiams 4:8: „Todėl, kaip jis (psalmininkas) sako: pakilęs į aukštumą, Jis davė dovanų žmonėms, kad Dievas gyventų tarp maištaujančiųjų“. - paskutinė eilutė yra Pauliaus nuorodos 4:8 užbaigimas.

 Mačiau, kad kiekvienas iš mūsų turi savyje Kristų. Lygios, bet skirtingos funkcijos. Nepriklausomai nuo žmogaus etiketės, tai Kristus mumyse apsireiškia, ar tai organizuoti, ar mokyti, nunešti maisto kam nors sergant, pranašauti apie ką nors. Pradedant tyliai duoti pinigų, kad padėtų patenkinti kažkieno poreikius, ar sutvarkyti tualetą vienišam tėvui ar mamai – visa tai yra Kristus mumyse – nesvarbu etiketės?!

 Daugiau apie tai, ką Jis pasakė kitą savaitę, aš parašiau šiek tiek daugiau nei įprasta.

 Iki tol, laiminu,

John Fenn