Viešpaties vakarienė 3 iš 3

 The Lord's Supper #3 of 3

Sveikinu visus,

 Praėjusią savaitę straipsnį baigiau išvardindamas kai kurias problemas Korinte.

 Akivaizdu, kad TADA Pauliui teko susidoroti su jų išankstiniais nusistatymais dėl

rasės, statuso ir kultūrinių skirtumų.

 Buvo grupė, kuri atsisakė valgyti su kitais, kaip aprašyta 11:17-34. 22 eilutėje Paulius klausia:

 "Ar jūs neturite savo namų valgyti ir gerti? Ar niekinate Kristaus kūną?" Žodis, išverstas „niekinti“, reiškia niekinti, pajuokti, įžeisti. Tai yra iš kata (bloga, neigiama) ir phroneo, mąstyti savo emocijomis. Trumpai tariant, išankstinis nusistatymas. Tačiau jų neigiamas nusistatymas  kitų atžvilgiu, kurie skyrėsi kažkuo nuo jų pačių, taip pat reiškė neigiamą požiūrį į  Kristų.

 Jie jautėsi geresni už kitus.

 Jiems nepatiko x žmonės, todėl jie teisino save, kad taip jautėsi. Jų emocijos diktavo jiems, kaip priimti sprendimus ir kokį reikia turėti požiūrį. Šventasis Raštas moko pasakyti savo emocijoms, kaip mąstyti ir valdyti savo valią.

 Galbūt jų mama nekentė x grupės, taip jie buvo užauginti, todėl jie taip pat jų  nekenčia. Būti Kristuje ir mylėti kitokius jiems buvo iššūkis.

  Tame dideliame tarptautiniame Korinto jūrų uoste laivų ir parduotuvių savininkai paprastai nesimaišė su tais, kurie dirbo prieplaukose ar laivuose taip, kaip žydai niekada nevalgydavo su pagonimis*. Tačiau visos trys žmonių grupės dabar susitiko Romėno Justo namuose, aprašytuose Apaštalų darbų 18:7–8, garbinti Jėzaus. *Galatams 2:12-14

 Jie turėjo išmokti sutelkti dėmesį į tai, kas juos sieja, o ne į skirtumus. Jie turėjo išmokti „pajusti (pastebėti) malonę“ vienas kitame ir „ištiesti bendrystės ranką“, kaip Petras padarė Pauliui Galatams 2:9.

 23-27 eilutėse Paulius rašo dažnai kartojamus Jėzaus žodžius pasakytus per Paskutinę vakarienę, o tada sako taip: "Kas nevertai valgo šią duoną ir geria iš Viešpaties taurės, tas kaltas prieš Viešpaties kūną ir kraują, todėl prieš valgydamas pirmiausia ištirk save...“

 Graikas skaito taip:

 „Tas, kuris valgo ir geria neišskirdamas Kūno (t. y. Bažnyčios, surinkimo, ekklesios vert. ) tame susirinkime, valgo ir geria teismą sau; nes jei teistumėte (liet.vert.) save, nebūtume teisiami“.

 „teisti, ištirti “ reiškia sąžiningą savo širdies įvertinimą. Tai ne nuosprendis dėl dangaus  ar pragaro, o nuosprendis įvykdytas šioje žemėje, žinant kokią auką Viešpats paaukojo, kad jiems būtų atleista, tačiau jei jie veidmainiaus , jie neatleis kitiems.

 Atminkite, kad pirmasis sprendimo lygis yra teisti save.

 Kai padarei Jėzų savo Viešpačiu, teisiai save, kad nepatirtum blogesnio teismo. Kai pripažįstame savo nuodėmę Viešpačiui, teisiame save. Kai atsiprašome tų, kuriuos skriaudėme, teisiame save. Tie dalykai, dėl kurių jau esame teisiami, nebus prisiminti tą dieną, kai stovėsime priešais Viešpatį.

 Jei to nepadarysime, kitas sprendimo lygis – patirti savo veiksmų pasekmes. Jei neišmoksime pamokos, vėliau susidursime su ta pačia problema. Dievas yra teisingas, ir jei sakome, kad Jį pažįstame, bet nesielgiame teisingai, tai yra teisinga, kad  Jis leidžia mums patirti savo veiksmų pasekmes.

 Šiame kontekste tie, kurie laikėsi savo išankstinių nuostatų ir atsisakė save teisti, atsisakė Viešpaties aukos naudos. Taigi jie atvėrė save tam, kad ištvertų savo išankstinio nusistatymo, kuris yra neatleidimo forma, pasekmes. Paulius iš tikrųjų rašė, kad neatleidimas / išankstinis nusistatymas atveria mus ligoms ir silpnumui:

 "Dėl šios priežasties tarp jūsų yra daug silpnų ir sergančių, o daugelis mirė (anksti). Jei teisiame save, nebūsime teisiami. Bet jei esame teisiami, tai Viešpaties, todėl mes  nebūsime pasmerkti kartu su pasauliu“. v29-31

 Pažeista Imuninė sistema?

 Abu žodžiai išversti „silpnas“ ir „ligotas“ reiškia silpnumą, pažeidžiamumą, trapumą, ligotumą. Paulius jų išankstinį nusistatymą tiesiogiai sieja su jų susilpnėjusia „imunine sistema“ arba bendru polinkiu sirgti. Jis sakė, kad taip yra todėl, kad kai priimate Viešpaties vakarienę su išankstiniu nusistatymu širdyje, atsisakote atleisti, kaip atleido Kristus, todėl jūsų gyvenimas yra jūsų pačių rankose. Trumpai tariant, esate teisiami, nes atsisakėte teisti save.

 Tai taip paprasta. Žmonės nori „šilto ir neaiškaus“ Jėzaus, tačiau tikrovė yra tokia, kaip mokoma Naujojo Testamento laiškuose, kad Viešpats suteikia žmogui tai, kas teisinga. Tai ne žaidimas. Sutikau  žmonių, kurie greitai atleidžia arba net neįsižeidžia ir retai suserga peršalimo ligomis. (Bet ne visi atvejai vienodi – jei turite vaikų, žinote kad jie užsikrečia vienas nuo kito, todėl peršalimas nereiškia, kad kažkas turi problemų su širdimi – kaip pavyzdį galima naudoti Korintą).

 Kas nutiks, jei tuos išankstinius nusistatymus nusinešime su savimi į savo kapą?

 Paulius jiems tai buvo aprašęs anksčiau, 1 Korintiečiams 3:1-15. Jis kalbėjo apie jų nesutarimus ir susiskaldymus, kad tai yra mediena, šienas ir ražienos, kurios po mirties, kai jie stovės prieš Viešpatį  bus sudegintos. Jie bus išgelbėti, sakė jis, tačiau kaip  žmogus, perėjęs ugnį, kurio visa nuosavybė  sudegs.

 Paulius jiems patarė atgailauti, pasitaisyti, atidėti susiskaldymus ir nesutarimus  taip įgyjant pergalę prieš savo nebrandumą ir emocinius samprotavimus. Tos pergalės būtų kaip auksas, sidabras ir brangakmeniai Viešpaties akivaizdoje.

 Priimdami Viešpaties vakarienę gaukite išgydymą

 Nesitikima, kad mes ištirsime visą savo gyvenimą, ar mūsų širdyje nėra likusių kokių nors mažų dalykų,   problemos su korintiečiais buvo viešai žinomos ir žinomos visam Kristaus kūnui. I Jono 3:20 jis rašė, kad jei mūsų širdis mus „smerkia“, Dievas yra didesnis už mūsų širdį. Graikiškas žodis pasmerkti yra sudarytas iš „kata“, kuris yra „prieš“, ir „gnosis“, reiškiantis „žinoti“. Kitaip tariant, jūs neieškote to, dėl ko, jūsų manymu, Dievas gali „ant tavęs pykti“, jei Jis nori, kad su kažkuo susitvarkytumėte, jis jums tai praneš – jūs tai sužinosite specialiai nenagrinėdami savo atminties ir gyvenimo patyrimo siekdami, ką nors rasti.

 Tie, kurie ištyrė save, ir įsitikino, kad jų  širdis yra teisinga, ir jie  neturi neatleidimo, prisimindami Viešpaties auką už juos ir už visus aplinkinius, priimdami Viešpaties vakarienę gali išgydyti. Mes tinkamai išskiriame  Viešpaties kūną ir savo buvimą Kristaus kūne, ir pripažįstame, kad „jo žaizdomis (liet. vert.)  buvome išgydyti“.

 Apie 1980 m. pirmą kartą išgirdau pamokslininką mokant apie  išgydymą Viešpaties vakarienės metu, todėl vėliau, peršalęs, tai išbandžiau  – ak, jaunystės tyrumas! (Tuo metu man buvo maždaug 22 metai, o Viešpatį pažinojau tik apie 6 metus). Tai buvo tobulas laikas. Buvau peršalęs,  slogavau ir lengvai kosėjau,  prisiminiau, ką pasakė tas pamokslininkas. Įsitikinęs, kad neturiu jokio neatleidimo, požiūrio ar išankstinio nusistatymo, prisiminiau: „Jo žaizdomis buvau išgydytas“,  ir priėmiau  Viešpaties vakarienę. Tą pat popietę mano peršalimas praėjo. O taip!

 Tai neveikia kaip  formulė, bet man tai iliustruoja mūsų studijuojamą ištrauką. Dalyvavimas Viešpaties vakarienėje yra rimtas mūsų veiksmas. Tai verčia mus atidėti gyvenimo trukdžius, gyvenimo bagažą, praėjusios savaitės naštą, susitelkti į Jo auką, taigi ir  į meilę aplinkiniams, kurie taip pat vaikšto su Juo.

 

 Šia tema  parašyta daug knygų, bet tikiuosi, kad ir šis straipsnis buvo jums palaiminimas.

 Kitą savaitę nauja tema, iki tol, laiminu,

  

Džonas Fenas