Tikėjimo dekonstrukcija d. 3

 The Deconstruction of One's Faith #3

Sveikinu visus,

 Praėjusią savaitę pažvelgėme į turtingą jaunąjį valdytoją ir jo vidines kovas su savo tėvų tikėjimu, kultūra ir asmeninėmis vertybėmis. Šiandien- Sūnus

palaidūnas, kuris taip pat „dekonstravo savo tikėjimą“, ir kaip melstis už tuos, kurie taip elgiasi.

 Luko 15:11-32 Jėzus pasakoja istoriją apie Sūnų palaidūną, kaip dalį didesnio mokymo, randamo pirmose 10 šio skyriaus eilučių, apie 100 avių, kai  viena pasiklysta ir atskiriama nuo bandos, ir apie moterį, kuri turi 10 monetų, pameta 1 ir apieško visą savo namą, kad surastų tą pamestą. Taigi tai nustato kontekstą – sūnus palaidūnas yra pamesta moneta ir pasiklydusi avis.

Nelaimingas sūnus

 Skaitome apie vyrą su dviem sūnumis; jaunesnysis prašo jam skirto  palikimo, kad galėtų išeiti ir pradėti savo gyvenimą. Senovės Izraelyje vyriausias sūnus gaudavo dvigubą palikimo dalį. (Įs 21: 15-17)

 Tai, kad jaunesnysis brolis nori dabar gauti tėvo pinigus, kad galėtų išeiti ir pradėti savo gyvenimą, rodo, kad jis nenori, kad vyresnis brolis būtų jo viršininkas. Jis užaugo, kai vyresnysis brolis buvo ruošiamas perimti šeimos verslą ir turtą, žinodamas, kad gaus pusę to, ką gautų jo brolis, mirus jų tėvui. Jis norėjo išeiti. Dabar. Ir tėvas  jam davė jo dalį, galbūt suprasdamas, jo poreikį  įrodyti save, bet tikrai liūdėdamas, kad sūnus palieka verslą.

 Kiek jaunų žmonių (kuo aš tampu vyresnis, tuo dažniau vadinu jaunais jaunesnius kaip 40 metų amžiaus žmones, lol) , taigi šiandien jie iš naujo galvoja apie savo auklėjimą ir priima sprendimą, kad negali gyventi taip, kaip buvo auginami. Jie nori išeiti, ir taip padarė šis jaunuolis. Kiek jaunų žmonių pastebėjo, kad organizuota religija slopina, riboja ir neturi jokio ryšio? Kiek tokių, kaip šis jaunuolis, sako „aš vis tiek nebegaliu to padaryti“ ir išeina?

 Rezultatai rodo, kad jam reikėjo tos šeimos struktūros

 

Luko 15:13-16 mums sakoma, kad jis išvyko į kitą kraštą ir ten iššvaistė savo pinigus „maištingai  gyvendamas“. Čia jis gavo pavadinimą „sūnus palaidūnas“. Žodis „palaidūnas“ lotyniškai reiškia „švaistymas“, bet daugiau nei tai reiškia, kad gyvenimas švaistomas. Tai reiškia ekstravagantišką gyvenimo būdą, viršijantį galimybes.

14-16 eilutėse mums sakoma, kad žemėje kilo badas ir jis turėjo susirasti darbą. Jis gavo žemiausią įmanomą darbą – šėrė kiaules, kurios buvo nešvarios tokiam žydų berniukui kaip jis pats. Jis buvo žemiausias iš žemiausių. Karaliaus Jokūbo versijos 17 eil.   mums sakoma, kai jo alkis ir poreikis yra žemiausiame taške: „Jis sugrįžo į save“ (arba atsipeikėjo) .

 Graikiškai skaitome taip: „Tačiau atėjęs sau pasakė...“ Pagaliau nuoširdžiai pasikalbėjo su savimi apie savo situaciją. 17 eilutėje sakoma, kad toje vidinėje kovoje, kalbėdamasis su savimi, jis prisimena, kad žemiausi tarnai jo tėvo namuose turėjo daug maisto, o jis neturėjo. Jis badavo. Kiaulės valgė, bet ne jis. Jokio aprūpinimo, jokių tikrų draugų. Visiškai vienas. Jis turėjo pasiekti tą žemumą, kad galėtų „susitikti su savimi“. Kad jis galėtų sąžiningai įvertinti savo gyvenimą, tikėjimą ir šeimos santykius.

 Jam to reikėjo

 Jis pagaliau pradėjo pokalbį su savimi, kurį galėjo turėti, kol negalvojo palikti savo namų. Jei jis būtų tikėjęs Viešpačiu, kai jo vyresnysis brolis yra jo viršininkas ir 2 kartus turtingesnis už jį, Viešpats būtų išugdęs jo charakterį ir palaiminęs jį ateities planuose. Tačiau jis neįvertino to, ką turi ir nematė savo gyvenimo stabilumo vertės. Jis nevertino nei savo šeimos, nei tikėjimo, nei auklėjimo vertybių. Viskas jam iškilo atmintyje  dabar, kai jis pamatė, kad net kiaulės turi ką valgyti ten, kur jis nieko neturėjo.

 Vis dar svarstydamas savyje jis kuria planą. Tai yra svarbu. Jis nusprendė, kad grįš pas tėvą, nusižemins ir tiesiog paprašys darbo kažkur dvare. Tie, kurie dekonstruoja(išardo) savo tikėjimą, kažkada pradės rekonstruoti (statyti) savo tikėjimą, kaip ir šis jaunuolis. Jie apgalvos sugrįžimo planą.

 

 Tai, kas anksčiau buvo pykčio ir neteisybės priežastis – kad jo šeimos tikėjimas reiškia, kad jo brolis gavo 2 kartus daugiau nei jis ir kad jis bus jo viršininkas, buvo apdorojama jo širdyje. Jis turėjo išgyventi didelius sunkumus ir sunkumus, kol susitaikė su situacija, tačiau jis tai išsprendė. Jis turėjo tai padaryti pats, atokiau nuo savo tikėjimo, nuo tėvo, brolio ir to, kaip su jais matė savo ateitį savo gyvenime.

 Mes žinome, kuo tai baigėsi

 Jis grįžo, tėvas pamatė jį iš tolo kaip jis artėja ir pribėgo prie jo, surengė puikų vakarėlį, o vyresnysis sūnus įsižeidė. Bet mūsų esmė ta, kad jaunuolis grįžo.

 Turime leisti tiems, kuriuos mylime, kurie šiuo metu dekonstruoja savo tikėjimą, tęsti savo tikėjimą. Jie nėra vieni. Sėkla, kurią jie turi savyje, yra negendanti. Dievas yra Dvasia ir jis grumiasi su jais nematomoje  dvasios sferoje. Tai gali užtrukti metų metus.

 Galatams 4:19 sakoma, kad (Paulius) Aš vėl „kankinausi gimdydamas, kol jumyse susiformuos Kristus“. Paulius užtaria juos tarsi gimdydamas, bet problema yra „Kristus formuojamas (jose)“.

 Pauliaus maldos už efeziečius 3:15-20 ir 1:17-20 buvo skirtos jų vidinei būtybei, kur nemato niekas, išskyrus Tėvą. Kad Tėvas savo Dvasia juos sustiprintų ir atskleistų neaprėpiamą Kristaus meilę, ir kad Jis suteiktų jiems Išminties ir Apreiškimo Dvasią Jame, kad jie pažintų Jo kvietimo Kristuje gilumą. Tai galinga. Taip turime melstis už „dekonstruktorius“.

 Šiuo metu jie gali griauti savo tikėjimą, savo auklėjimą ir netgi smerkia savo ankstyvojo gyvenimo neteisybes. Tačiau Tėvas vis dar yra šalia, elgiasi su jais iš malonės ir gailestingumo, parodo jiems dalykus, padeda atsikratyti patirtų klaidų ir nuoskaudų ir po vieną atkuria jų tikėjimą būsimam sugrįžimui ir susitaikymui. Ir tą dieną, kaip mūsų pavyzdyje aukščiau, bus didelis džiaugsmas.

 Jis ištikimas. Melskitės pagal aukščiau pateiktas maldas ir ragindami už savo mylimąjį ir stebėkite, kaip Tėvas dirba…

 Nauja tema kitą savaitę, laiminu,

 

Džonas Fenas