Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2021 m. lapkričio 14 d., sekmadienis

Ar buvo iš anksto nulemta jums tai perskaityti? 1 iš 4

Were You Predestined to Read This?

#1 of 4

Sveiki, Atrodo lyg seniai, tolimoje galaktikoje, aš buvau berniukas, stovintis su grupe vaikų, laukiančių mokyklinio autobuso. Mano kaimynė Pam stovėjo šalia manęs ir paklausė: „Ar tiki lemtimi? Kai paklausiau, ką ji turi omenyje, ji atsakė:


„Ar tu tiki, jei žengtum prieš autobusą, jei būtum iš anksto nulemtas mirti, tu mirtum, o jei buvo numatyta , kad gyvensi, gyventum, ar nebūtų jokio skirtumo?"

 

Kas yra lemtis?

Lemtis yra tikėjimas, kad prieš visatos sukūrimą Dievas nulėmė amžiną visų angelų ir žmonių likimą. Todėl tai, kaip žmogus gyvena, iš tikrųjų neturi reikšmės, nes mūsų amžinieji likimai buvo nulemti dar prieš sukūrimą.

 

Tikėjimas, kad Dievas „užrakino“ kiekvieną žmogų į dangui ar pragarui ir jie negali to pakeisti, reiškia, kad tik Dievo valia lemia viską; žmogaus valia su tuo neturi nieko bendra. Malda yra beprasmiška. Malda kovoja prieš Dievą, nes meldžiamės, kad pakeistume dalykus ar žmones. Jei tikime, kad viskas yra iš anksto nustatyta, kokia prasmė?

 

Tai fatalistinė teologija, kuri panaikina viltį gyventi. Jis pašalina visas priežastis gyventi dievobaimingą gyvenimą; Jei buvau iš anksto nulemtas dangui, galiu nusidėti, kaip noriu, nes vis tiek atsidursiu danguje. Taip pat yra priešingai: jei aš iš anksto nulemtas pragarui, kodėl turėčiau gyventi dorai, kodėl nepasilinksminus, kol ten pateksiu?

 

Vien remdamasis šiais punktais eilinis žmogus atmes predestinacijos( lemties) idėją

Kodėl malda turėtų būti tokia svarbi Biblijoje, jei viskas buvo iš anksto nulemta ir niekas neturi laisvos valios?

 

Neturėtų būti jokio „didžio pašaukimo“, jei žmogus neturi galimybės nustatyti savo amžinojo likimo. Kodėl mums liepta liudyti savo tikėjimą kitiems, jei jų likimai buvo iš anksto nulemti? Ir jei mes visi esame iš anksto nulemti dangui ar pragarui be apsisprendimo teisės, kodėl Dievas davė moralinius absoliutus dalykus, pavyzdžiui, sakydamas, kad žmogžudystė ir vagystė yra neteisinga?

 

Mano patirtis buvo tokia, kad tie, kurie ginčijasi dėl skyriaus ir eilutės dėl predestinacijos, dažniausiai turi neišspręstą kaltės ar nuodėmės, praeities ar dabarties problemą, kurios nenori susitvarkyti. Kartais tai – baimė, kartais – tikėjimo trūkumas, kartais – nuodėmė, kurios jie negali įveikti.

 

Kai kurie, gindami predestinaciją, įtikina save, kad Dievas juos tokius sukūrė. Iš esmės jie ieško teologinio pasiteisinimo, kad nereikėtų stabdyti savo elgesio ar keistis ir nustoti kovoti su potraukiais ir pagundomis. Ne visada, bet gana dažnai pastebėdavau būtent tokius dalykus.

 

Kartais, jiems sunku suvokti Dievo malonę, jie neįsivaizduoja, kad Jis yra TOKS geras, TOKS mylintis, ir kad Jis galėtų mūsų norėti.

 

Kodėl mes turime laisvą valią?

Romiečiams 8: 29-30 yra pamatinė ištrauka iš anksto nulemtai doktrinai: "Nes tuos, kuriuos Jis iš anksto pažino, tuos iš anksto paskyrė būti panašiais į Jo Sūnaus atvaizdą, ir tuos, kuriuos iš anksto paskyrė (iš anksto numatė), išteisino..."

 

Ši eilutė aiškiai parodo, kad Viešpats yra labai logiškas. Žinodamas viską dar prieš visatos sukūrimą, Jis žinojo, kad kai kurie pasinaudos Jo išganymo pasiūlymu, jei Jis jį pateiks. Taigi Jis tai suteikė. Tai viskas, kas pasakyta šioje ištraukoje. Tai nieko neatstumia ir nepažeidžia laisvos valios, nes viskas susiję su Dievo Tėvo visko žinojimu, o ne su mumis – tai tik sako, kad Jis viską žinojo prieš sukūrimą ir todėl parūpino tiems, kurie Jo norės.

 

Ar mes, tėvai ir seneliai, nedarome to paties savo vaikams? Kai mokiausi pradinėse klasėse, mama dažnai visai klasei gamindavo keksiukus ar sausainius ir siųsdavo juos į mokyklą su savo vaiku. Tarkime, 25 vaikai į klasėje, kuriai mama parūpino sausainių, ji žinojo, kad jos pačios vaikui patiks, ir anksčiau žinojo, kad daugumai klasės vaikų taip pat jie patiks – todėl ji parūpino visiems vaikams.

 

Ar tai, kad ji, gamindama pakankamai sausainių, neleido vaikui valgyti jam skirto sausainio? Ar jos nuostata pažeidė kiekvieno mokinio laisvą valią tada valgyti, ar pasilikti pertraukai, ar parsinešti namo? Ne. Mama iš anksto žinojo, kad jos vaikas suvalgys sausainį, jei ji jį paruoš, ir pasirūpino viskuo, jei kiti norės.

 

Reiškia tik tai, kad ta mama iš anksto žinojo, ji taip pat pasirūpino, iš anksto nulėmė, kad užtektų  sausainių tiek jos vaikui, tiek likusiems.

 

Kaip atsirado laisva valia: Kūrimas prasidėjo Dvasios karalystėje...

Hebrajams 11:3 sakoma; " Tikėjimu mes suprantame, kad pasauliai buvo sukurti Dievo Žodžio (Asmens). Taigi tai, kas matoma, buvo sudaryta iš nematomų dalykų."

 

Neregima Dvasios karalystė sukūrė fizinę, todėl egzistuoja nematomi dėsniai, valdantys fizinę visatą. Dėl šio fakto fizinė kūryba iš esmės atspindi nematomą sritį.

 

Dabar įsivaizduokite laiką, kai fizinės visatos nebuvo. Viskas, kas egzistavo, buvo Tėvas, Sūnus, angelai....Dvasios karalystėje. Jokių planetų, jokių žvaigždžių... tik Dievo šviesa, užpildanti viską Dvasios/dvasios  srityje.

 

Ten buvo tik meilė, džiaugsmas, ramybė, švelnumas, kantrybė, gerumas, romumas, moralinis tiesumas, susivaldymas – Dievo savybės. Tik šviesa. Tik meilė. Tik tie dalykai. Tamsos nebuvo. Nebuvo baimės. Ginčo nebuvo. Sumaišties nebuvo. Jokių priešingų jėgų Dievo šviesai, meilei, džiaugsmui. Tai reiškia, kad mūsų fizinė visata, kokią žinome šiandien, negali egzistuoti.

 

Fizinei visatai reikia nematomų jėgų, prieštaraujančių viena kitai. Kadangi dvasinė sfera neturėjo priešpriešos, bet kuri sukurta fizinė visata negalėjo turėti veikančių priešingų jėgų. Tai, kas nematoma, kūrė regimą, todėl tuo „laiku“ nebuvo „priešingybių“, buvo tik meilė, džiaugsmas, ramybė, švelnumas, kantrybė, gerumas, romumas...

 

Priešingos jėgos mūsų karalystėje neleidžia planetoms išskristi iš savo orbitų ir į kosmosą. Sferoje, kurioje egzistuoja tik Dievo savybės be priešpriešos, nematomi dėsniai, valdantys mūsų dabartinę visatą, negali egzistuoti. Aš kalbu apie „laiką“, kuriame yra tik šviesa, o tamsos nėra. Yra tik teisinga, nėra neteisinga. Tiesą sakant, toje sferoje nėra žinoma nieko kito, kaip tik meilė, džiaugsmas, ramybė, švelnumas, romumas, gerumas, kantrybė, moralinis teisumas, broliška meilė. Nieko kito, išskyrus Dievą ir Jo savybes, nėra.

 

Kai cherubas, kurį vadiname šėtonu, sukilo

Ezechielio 28:12-18 paprastai laikomi nuoroda į Šėtoną ir jo vietą danguje, kol jis sukilo. Jis vadinamas cherubu, kuris yra viena iš daugiasparnių angelų būtybių aplink sostą, matomą Apreiškimo 4 skyriuje ir vadinama „degančiaisiais“ arba hebrajų kalba serafu, reiškiančiu „deginančius“, Izaijo 6 skyriuje. Ezechielio ištrauka sako: „Tu buvai tobulas savo keliais nuo tos dienos, kai buvote sukurtas, iki tol, kol jumyse buvo rasta neteisybė.

 

Angelai buvo sukurti laisva valia ir „laiką“, kol laikas net neegzistavo, jie tarnavo Dievui be pasipriešinimo, nes prieštaravimas tuo metu nebuvo žinomas. Bet tam tikru momentu tas cherubas nusprendė, kad nori išstumti Tėvą nuo Jo sosto, perimti kontrolę ir turėti savo karalystę. Aukščiau esančioje ištraukoje sakoma, kad jį pakylėjo jo grožis ir valdžia, o ugnis iš vidaus jį prarijo dėl jo valdžios troškimo – pragaro liepsnų ir ugnies ežero šaltinio. (KJV sako, kad Dievas atneš ugnį iš jo vidaus, bet hebrajų kalba nurodo, kad ugnis kilo iš jo vidaus dėl jo valdžios, nuosavybės, vietos ir grožio troškimo).

 

Apreiškimo 12:4 užsimena apie trečdalį angelų, kurie ėjo kartu su juo, nusprendę, kad nenori Dievo savybių – visos tos meilės, džiaugsmo, ramybės, švelnumo, kantrybės, gerumo, moralinio tiesumo ir t.t. tiesiog jiems nebebuvo skirta, jie norėjo savos karalystės, ką turėjo daryti Dievas?

 

Apreiškimo 12:8 pasakojama, kad jiems „nebuvo daugiau vietos danguje“. Jėzus pasakė Mato 25:41, kad turi būti „vieta, paruošta velniui ir jo angelams“.

 

Tėvas savo dideliu gerumu ieškojo vietos danguje, bet nerado, todėl paruošė vietą visiems, kurie nenori viso to, kas Jis yra: jie nenori meilės, džiaugsmo, ramybės, kantrybės, gerumo, švelnumo, moralės. tiesumas ir pan. Taigi vieta buvo paruošta.

 

Būtent tuo momentu Dievas, kuris yra Šviesa, kuris yra Meilė, pasitraukė, kad paruoštų vietą be savęs – vietą, kuri natūraliai būtų tamsa, nes jie atstūmė Tą, kuris yra Šviesa. Ta vieta natūraliai būtų tuštuma, viso to, kas yra Dievas, nebuvimas, nes to jie norėjo – vienos vietos toje sferoje, kurioje nėra Dievo šviesos, nėra meilės, džiaugsmo, ramybės... ir dėl šios prigimties tai yra todėl yra kančių vieta. Visiškai trūksta visko, kas būdinga Dievui. Bet to jie norėjo, todėl savo malone Jis davė jiems tai, ko jie norėjo.

 

Tai buvo priešybių atsiradimas dvasinėje srityje. Dabar ten, kur anksčiau buvo tik šviesa, buvo tamsa. Dabar buvo neapykanta ir baimė ten, kur buvo tik meilė, džiaugsmas ir ramybė... dabar, jei būtų sukurta fizinė visata, žinant fizinius nematomos karalystės veidrodžius, ji turėtų priešingybių: šviesą ir tamsą. Gravitacija ir trauka prieš gravitaciją. Išsiplėtimas ir susitraukimas. Kiekvienam veiksmui yra lygi ir priešinga reakcija.

 

Visi tie neregimi dėsniai, laikantys mažas molekules kartu, taip pat palaiko planetas orbitoje aplink saulę. Jie galėjo egzistuoti tik po to, kai šėtonas nukrito, kai atsirado priešingybių, kai jis maištavo. Dabar Dievas galėtų sukurti visatą, kurią turime šiandien, ir, žinoma, bet kurios būtybės, sukurtos iš neregimos karalystės, taip pat turėtų galimybę dalyvauti priešingybėse: pasirinkti Dievą ar ne.

 

Viskas buvo įmanoma, nes Dievas savo dideliu gailestingumu ir malone suteikė vietą Dvasios karalystėje, kur Jis pasitraukė, kad suteiktų šėtonui ir pasekėjams tai, ko jie norėjo – karalystę be Dievo meilės, šviesos, džiaugsmo, ramybės, švelnumo, kantrybės, gerumo. ...

 

Ir mes pratęsime čia  kitą savaitę... klodami pagrindą mūsų fizinei visatai ir mūsų laisva valia... iki tol, palaiminimai,

Džonas Fenas

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą