JohnFenn „Weekly Thoughts“ Living in the Realm of Miracles #1
08/03/2019
Sveiki,
Stebuklo apibrėžimas –„stebinantis ir sveikintinas
įvykis, kurio negalima paaiškinti gamtos ar mokslo dėsniais, ir todėl laikomas
dieviškos kilmės reiškiniu“ . Mums stebuklas reiškia, kad Dievas dar kartą
pasirodė situacijoje. Bet argi nebūtų puiku gyventi stebuklų srityje užuot
patiriant amerikietiškus kalniukus, kuriais kilnojamės -aukštyn, žemyn?
O kas jei gyventume stebuklas po stebuklo tokia greita
seka, kad tai taptų mums gyvenimo būdu?
Valdžia
ir jėga
Graikiškas žodis „stebuklui“ apibūdinti- „dunamis‘, kuris
reiškia „jėga“. Iš to kilo žodis “dynamite“, ir tai skiriasi nuo žodžio „valdžia“,
kuris yra „exousia“. Mes galime paaiškinti skirtumą sakydami, kad policijos
pareigūno funkcijos įstatymo valdžioje, o jo ginklas yra jėga, kuri įvykdo tą
valdžią.
Mes turime valdžią(exousia) naudoti Jėzaus vardo jėgą (dunamis). Bet kol Tėvas
pirmas nepajuda Savo Dvasia valdžioje toje situacijoje, mums nebus duota jėgos
naudojant Jo Vardą. Kitais žodžiais, jūs galite kartoti: “ Jėzaus vardu“ iki
pamėlynavimo, kol Tėvas pirmas nepajudės
valdžioje į tą situaciją, nieko neįvyks. Reikia, kad būtų ir valdžia ir jėga.
Apd19:13-17 mums pasakyta, kad 7 netikintys žydai bandė
išvyti demoną Jėzaus vardu. Dvasia pasakė jiems: “ Jėzų pažįstu, Paulių
pažįstu, bet kas tu toks esi? Ir dvasia žmoguje užpuolė jį per tą vyrą, visi 7
išėjo namo sukruvinti ir nuogi, kova buvo labai arši. Jie neturėjo valdžios
naudoti Jėzaus vardą, taigi jie neturėjo jėgos.
Nebuvo
patepimo (Dievo pasireiškiančio buvimo ) skirto tai situacijai
Kai budėjau prie savo gero draugo mirties patalo, iškvepiant
jam paskutinį atodūsį, jo žmona ėmė klykti ir šaukti “ Jėzaus vardu gyvenk! “.
Tik veltui. Aš jai pasakiau:“ ------. Nėra patepimo jį prikelti, mums reikia
leisti jam išeiti.“
Ji turėjo valdžią, kaip Dievo vaikas, naudoti tą vardą,
bet Šventoji Dvasia, kuri suteikia jėgą, nedalyvavo jos troškime matyti vyrą
prikeltą iš numirusių. Dvasioje buvo tiesiog tuščia- nieko. Visiškai jokio
Buvimo skirto tam. Taigi Jėzaus vardas toje situacijoje neturėjo jėgos.
Lk5:17 mums pasakyta, kai Jėzus mokė: „...tenai buvo Viešpaties
jėga (dunamis) juos išgydyti.“ Jėga ir Jėzus savo asmeniu, kuris galėjo įsakyti
išgydymą.
Sužinok
Jo požiūrį tai situacijai
Kai aš buvau Meksikoje Saltillo trumpoje misijų kelionėje,
pas mus apsilankė 2 moterys, jos prašė ateiti kitą rytą į jų kaimą ir melstis už
mažą mergaitę Fedrą, kuri buvo gimus kurčia ir negalėjo kalbėti. Aš paprašiau
man duoti šiek tiek laiko pasimelsti dėl situacijos, aš jaudinausi, dėl jų
nusiteikimo- jie tikėjosi stebuklo.
Aš sėdėjau kitame
kambario gale, kai moteris kalbėjo(ispaniškai) misionieriui, ir greitai pasakiau
Tėvui: “ Tėve, aš nedėsiu rankų, jei tu neketini jos išgydyti. Aš tik tada
sutiksiu, jei tu pasakysi, kad ketini ją
išgydyti.“ Nedelsiant Jis atsakė: „ Aš išgydysiu ją , eik drąsiai‘.
Aš kalbėjau toliau: bet aš niekada nedariau to anksčiau,
ką man dabar daryti? „Viešpats atsakė:“ Studijuok pavyzdžius evangelijose, kur
aš išgydžiau kurčius ir nebylius, ar
kurčią ir nebylį. Ir tai buvo pokalbio
pabaiga. Aš atsistojau ir pasakiau misionieriui, kad eisiu. Tą naktį aš studijavau pavyzdžius, kur Jėzus susitiko kurčius
žmones, ir/arba žmones, kurie negalėjo
kalbėti(vienas buvo aklas). Dauguma atvejų juose buvo demonai. Jis juos
išvydavo. Bet vienu atveju buvo paprastas išgydymas, kai Jis įdėjo savo pirštus
į žmogaus ausis ir įsakė joms atsiverti.( Mr7:32-35, *9:17-25, Mt9:32-33,
12:22, Lk11:14)
Aš nežinojau ar demonas buvo Fedros atveju, bet aš visada
seku patarimu: “ jei abejoji, išvyk tai, cha, taigi aš ruošiausi išnaudoti
visas galimybes. Kai atvykome, mergaitės tėvai pasodino ją kėdėje, o jie patys
ir kiti giminaičiai stovėjo aplink mus,
jų buvo apie 10. Mūsų viso buvo 11 iš JAV, ir mes stovėjome prieš juos. Ir
vienas labai išsigandęs 7 metų kurčios mergaitės spoksojo į mus visus, niekas
neištarė nei žodžio.
Aš paprašiau misionieriaus paaiškinti ispaniškai jos
tėvams, ką ketinu daryti. Tada žengiau į priekį, įdėjau savo pirštus į ausis,
paėmiau valdžią ir įsakiau kurčniabyliai dvasiai išeiti, ir įsakiau Jėzaus
vardu jai būti sveikai- vis dar nežinodamas, ar ten buvo demonas... ištraukiau
pirštus iš mergaitės ausų. Iš pradžių Fedra tik spoksojo į mus, bet su mumis
buvusi patyrusi medicinos seselė pastebėjo pasikeitimą: jos(Fedros) akys sekė, kas
kalba.
Seselė apžiūrėjo ją ir pasakė, kad ji įsitikinusi, kad
mergaitė gali girdėti, bet ji buvo išsigandusi, nes niekada anksčiau nebuvo
girdėjusi garsų. Jos tėvai pažiūrėjo jai į akis ir švelniai tarė: „Fedra. Jai
tai buvo lyg staigus griaustinis- ji pašoko ir jos šeima pradėjo ėmė ją
šnekinti ir glebėsčiuoti, namuose pasklido didelis džiaugsmas. Kai išėjome į
kiemą, ji puolė man į glėbį, po to staiga pakėlė akis į medį, nes ten giedojo
paukštis, ko ji anksčiau niekada nebuvo girdėjusi. Kažkas ispaniškai jai
paaiškino “pajaro“- paukštis. Nedelsiant ji suprato ir ėmė rodyti į medį, kai
jai buvo sakoma ispaniškai, po to į gėlę, ir taip toliau, taip ji siurbė visas
tas naujas žinias kaip kempinė lietų.
Ji ėmė kalbėti kalba, kuri buvo šiek tiek panaši į ispanų,
tiek kiek ji jau galėjo pagauti atskirus garsus ir žodžius, bandydama savo liežuvį
ir lūpas pratinti kalbėti pirmą kartą savo gyvenime.
Kaimo vaikai apsupo mus ir ėmė ją svarstyti, aš pastačiau ją susibūrimo viduryje, jie
apsikabindavo ją, šaukė su džiaugsmu krykštaudami
nuostabiame vaikų būryje. Staiga vienas vaikas stovintis už jos pašaukė ją: „Fedra“, ji tuoj pat atsigręžė ir parodė į jį. Tai tapo
žaidimu su vaikais, kurie ją supo. Jie stumdėsi aplinkui, iš eilės šaukdami jos vardą,
o ji sukiojosi į juos, kai išgirsdavo.
Tada jos žvilgsnis užkliuvo už nedidelio sunkvežimio
dulkėtame kaimo kieme. Ji pastūmė vaikus
šalin ir, lyg eidama pro aukštą žolę, nubėgo prie mašinos. Aš ir kiti
sekėme ją, kai ji ėmė ranka rodyti į
vairuotojo sėdynę, kažką sakydama, ko niekas negalėjo suprasti, buvo aišku tik
tiek, kad ji nori atidaryti duris.
Kai aš tai padariau, ji greitai užsiropštė ant vairuotojo
sėdynės ir pradėjo stipriai spausti signalą.
Kai jis pirmą kartą nuskambėjo, Fedra pašoko lyg iki dangaus, šiek tiek
stabtelėjo, išsigandusi, kai tai padarė,
po to ėmė kikenti kaip vaikas Kalėdų rytą.
Mes iš karto supratome: visą savo gyvenimą, ji matė kaip
automobiliai įsukdavo į kiemą vairuotojui spaudžiant signalą, ji stebėjo žmonių
reakciją ir spėliojo, kas vyksta, bet negalėjo suprasti. Dabar ji suprato! Ji
spaudinėjo signalą kelias minutes, šokinėdama ir krykštaudama su kiekvienu
garsu, kol jai tai patiko. Po to ji nuėjo su vaikais toliau į kaimą, visi sekė ją su susižavėjimo šūksniais. Visa tai stebėdami Fedros tėvai
stovėjo šalia apsipylę ašaromis Tai buvo tikrai gera diena.
Po viso to galiu pasakyti: Tėvas buvo tenai, ir kai aš
tariau jėzaus vardą, buvo suteikta jėga.
Kitu atveju nieko nebūtų nutikę.
Tai, ką mes norime padaryti, semia gyvybę iš mūsų bendravimo ir bendrystė su Tėvu, tai
tinka kiekvienai situacijai, taigi bet kokioje situacijoje, mes galime žinoti Jo
protą, jo nuomonę apie tai, kas mus stebina, nes mes jau vaikščiojame su Juo. Tada
mes galime tarti Vardą ir stebuklas įvyksta.
Sakydamas „stebuklai“, aš nekalbu tik apie išgydymus, bet taip pat ir apie aprūpinimą mūsų gyvenimui,
ir atsakymus į sprendimus, kuriuos mes turime padaryti, kai mums reikia
išminties įvairiose situacijose, ir malonės žmonių akyse, ir finansinius palaiminimus-
mums reikia žinoti, kaip Jis ketina veikti, tada mes galime sakyti tą vardą
virš visų vardų. Tada įvyksta stebuklas.
Mes norime gyventi stebuklų srityje, o ne kilnotis
amerikietiškais kalniukais aukštyn- žemyn, niekada nežinodami, ko Jis nori, ir kur
yra Jo aprūpinimas. Daugiau- kitą
savaitę, iki tada, laiminu.
John Fenn
www.cwowi.org ir rašykite
man: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.