Gyvenimas stebuklų srityje 1d.

JohnFenn  „Weekly Thoughts“ Living in the Realm of Miracles #1

 08/03/2019

Sveiki,

Stebuklo apibrėžimas –„stebinantis ir sveikintinas įvykis, kurio negalima paaiškinti gamtos ar mokslo dėsniais, ir todėl laikomas dieviškos kilmės reiškiniu“ . Mums stebuklas reiškia, kad Dievas dar kartą pasirodė situacijoje. Bet argi nebūtų puiku gyventi stebuklų srityje užuot patiriant amerikietiškus kalniukus, kuriais kilnojamės -aukštyn, žemyn?

O kas jei gyventume stebuklas po stebuklo tokia greita seka, kad tai taptų mums gyvenimo būdu?

 

Valdžia ir jėga

Graikiškas žodis „stebuklui“ apibūdinti- „dunamis‘, kuris reiškia „jėga“. Iš to kilo žodis “dynamite“, ir tai skiriasi nuo žodžio „valdžia“, kuris yra „exousia“. Mes galime paaiškinti skirtumą sakydami, kad policijos pareigūno funkcijos įstatymo valdžioje, o jo ginklas yra jėga, kuri įvykdo tą valdžią.

Mes turime valdžią(exousia) naudoti  Jėzaus vardo jėgą (dunamis). Bet kol Tėvas pirmas nepajuda Savo Dvasia valdžioje toje situacijoje, mums nebus  duota jėgos naudojant Jo Vardą. Kitais žodžiais, jūs galite kartoti: “ Jėzaus vardu“ iki pamėlynavimo,  kol Tėvas pirmas nepajudės valdžioje į tą situaciją, nieko neįvyks. Reikia, kad būtų ir valdžia ir jėga.

Apd19:13-17 mums pasakyta, kad 7 netikintys žydai bandė išvyti demoną Jėzaus vardu. Dvasia pasakė jiems: “ Jėzų pažįstu, Paulių pažįstu, bet kas tu toks esi? Ir dvasia žmoguje užpuolė jį per tą vyrą, visi 7 išėjo namo sukruvinti ir nuogi, kova buvo labai arši. Jie neturėjo valdžios naudoti Jėzaus vardą, taigi jie neturėjo jėgos.

Nebuvo patepimo (Dievo pasireiškiančio buvimo )   skirto tai situacijai

Kai budėjau prie savo gero draugo mirties patalo, iškvepiant jam paskutinį atodūsį, jo žmona ėmė klykti ir šaukti “ Jėzaus vardu gyvenk! “. Tik veltui. Aš jai pasakiau:“ ------. Nėra patepimo jį prikelti, mums reikia leisti jam išeiti.“

Ji turėjo valdžią, kaip Dievo vaikas, naudoti tą vardą, bet Šventoji Dvasia, kuri suteikia jėgą, nedalyvavo jos troškime matyti vyrą prikeltą iš numirusių. Dvasioje buvo tiesiog tuščia- nieko. Visiškai jokio Buvimo skirto tam. Taigi Jėzaus vardas toje situacijoje neturėjo jėgos.

Lk5:17 mums pasakyta, kai Jėzus mokė: „...tenai buvo Viešpaties jėga (dunamis) juos išgydyti.“ Jėga ir Jėzus savo asmeniu, kuris galėjo įsakyti išgydymą.

Sužinok Jo požiūrį tai situacijai

Kai aš buvau Meksikoje Saltillo trumpoje misijų kelionėje, pas mus apsilankė 2 moterys, jos  prašė ateiti kitą rytą į jų kaimą ir melstis už mažą mergaitę Fedrą, kuri buvo gimus kurčia ir negalėjo kalbėti. Aš paprašiau man duoti šiek tiek laiko pasimelsti dėl situacijos, aš jaudinausi, dėl jų nusiteikimo- jie tikėjosi stebuklo.

Aš sėdėjau  kitame kambario gale, kai moteris kalbėjo(ispaniškai) misionieriui, ir greitai pasakiau Tėvui: “ Tėve, aš nedėsiu rankų, jei tu neketini jos išgydyti. Aš tik tada sutiksiu, jei tu pasakysi, kad  ketini ją išgydyti.“ Nedelsiant Jis atsakė: „ Aš išgydysiu ją , eik drąsiai‘.

Aš kalbėjau toliau: bet aš niekada nedariau to anksčiau, ką man dabar daryti? „Viešpats atsakė:“ Studijuok pavyzdžius evangelijose, kur aš išgydžiau kurčius  ir nebylius, ar kurčią ir nebylį.  Ir tai buvo pokalbio pabaiga. Aš atsistojau ir pasakiau misionieriui, kad eisiu.  Tą naktį aš studijavau  pavyzdžius, kur Jėzus susitiko kurčius žmones, ir/arba žmones, kurie  negalėjo kalbėti(vienas buvo aklas). Dauguma atvejų juose buvo demonai. Jis juos išvydavo. Bet vienu atveju buvo paprastas išgydymas, kai Jis įdėjo savo pirštus į žmogaus ausis ir įsakė joms atsiverti.( Mr7:32-35, *9:17-25, Mt9:32-33, 12:22, Lk11:14)

Aš nežinojau ar demonas buvo Fedros atveju, bet aš visada seku patarimu: “ jei abejoji, išvyk tai, cha, taigi aš ruošiausi išnaudoti visas galimybes. Kai atvykome, mergaitės tėvai pasodino ją kėdėje, o jie patys ir  kiti giminaičiai stovėjo aplink mus, jų buvo apie 10. Mūsų viso buvo 11 iš JAV, ir mes stovėjome prieš juos. Ir vienas labai išsigandęs 7 metų kurčios mergaitės spoksojo į mus visus, niekas neištarė nei žodžio.

Aš paprašiau misionieriaus paaiškinti ispaniškai jos tėvams, ką ketinu daryti. Tada žengiau į priekį, įdėjau savo pirštus į ausis, paėmiau valdžią ir įsakiau kurčniabyliai dvasiai išeiti, ir įsakiau Jėzaus vardu jai būti sveikai- vis dar nežinodamas, ar ten buvo demonas... ištraukiau pirštus iš mergaitės ausų. Iš pradžių Fedra tik spoksojo į mus, bet su mumis buvusi patyrusi medicinos seselė pastebėjo pasikeitimą: jos(Fedros) akys sekė, kas kalba.

Seselė apžiūrėjo ją ir pasakė, kad ji įsitikinusi, kad mergaitė gali girdėti, bet ji buvo išsigandusi, nes niekada anksčiau nebuvo girdėjusi garsų. Jos tėvai pažiūrėjo jai į akis ir švelniai tarė: „Fedra. Jai tai buvo lyg staigus griaustinis- ji pašoko ir jos šeima pradėjo ėmė ją šnekinti ir glebėsčiuoti, namuose pasklido didelis džiaugsmas. Kai išėjome į kiemą, ji puolė man į glėbį, po to staiga pakėlė akis į medį, nes ten giedojo paukštis, ko ji anksčiau niekada nebuvo girdėjusi. Kažkas ispaniškai jai paaiškino “pajaro“- paukštis. Nedelsiant ji suprato ir ėmė rodyti į medį, kai jai buvo sakoma ispaniškai, po to į gėlę, ir taip toliau, taip ji siurbė visas tas naujas žinias kaip kempinė lietų.

Ji ėmė kalbėti kalba, kuri buvo šiek tiek panaši į ispanų, tiek kiek ji jau galėjo pagauti atskirus garsus ir žodžius, bandydama savo liežuvį ir lūpas pratinti kalbėti pirmą kartą savo gyvenime.

Kaimo vaikai apsupo mus ir ėmė ją svarstyti,  aš pastačiau ją susibūrimo viduryje, jie apsikabindavo ją, šaukė  su džiaugsmu krykštaudami nuostabiame vaikų būryje. Staiga vienas vaikas stovintis už  jos pašaukė ją: „Fedra“,  ji tuoj pat atsigręžė ir parodė į jį. Tai tapo žaidimu su vaikais, kurie ją supo. Jie  stumdėsi aplinkui, iš eilės šaukdami jos vardą, o ji sukiojosi į juos, kai išgirsdavo.

Tada jos žvilgsnis užkliuvo už nedidelio sunkvežimio dulkėtame kaimo kieme. Ji pastūmė  vaikus šalin ir, lyg eidama pro aukštą žolę, nubėgo prie mašinos. Aš ir kiti sekėme  ją, kai ji ėmė ranka rodyti į vairuotojo sėdynę, kažką sakydama, ko niekas negalėjo suprasti, buvo aišku tik tiek, kad ji nori atidaryti duris.

Kai aš tai padariau, ji greitai užsiropštė ant vairuotojo sėdynės ir pradėjo stipriai spausti signalą.  Kai jis pirmą kartą nuskambėjo, Fedra pašoko lyg iki dangaus, šiek tiek stabtelėjo, išsigandusi, kai tai  padarė, po to ėmė kikenti kaip vaikas Kalėdų rytą.

Mes iš karto supratome: visą savo gyvenimą, ji matė kaip automobiliai įsukdavo į kiemą vairuotojui spaudžiant signalą, ji stebėjo žmonių reakciją ir spėliojo, kas vyksta, bet negalėjo suprasti. Dabar ji suprato! Ji spaudinėjo signalą kelias minutes, šokinėdama ir krykštaudama su kiekvienu garsu, kol jai tai patiko. Po to ji nuėjo su vaikais  toliau į kaimą, visi sekė ją su susižavėjimo  šūksniais. Visa tai stebėdami Fedros tėvai stovėjo šalia apsipylę ašaromis Tai buvo tikrai gera diena.

Po viso to galiu pasakyti: Tėvas buvo tenai, ir kai aš tariau jėzaus vardą, buvo suteikta jėga.

Kitu atveju nieko nebūtų nutikę.

Tai, ką mes norime padaryti, semia gyvybę  iš mūsų bendravimo ir bendrystė su Tėvu,   tai tinka kiekvienai situacijai, taigi bet kokioje situacijoje, mes galime žinoti Jo protą, jo nuomonę apie tai, kas mus stebina, nes mes jau vaikščiojame su Juo. Tada mes galime tarti Vardą ir stebuklas įvyksta.

Sakydamas „stebuklai“, aš nekalbu tik apie išgydymus,  bet taip pat ir apie aprūpinimą mūsų gyvenimui, ir atsakymus į sprendimus, kuriuos mes turime padaryti, kai mums reikia išminties įvairiose situacijose, ir malonės žmonių akyse, ir finansinius palaiminimus- mums reikia žinoti, kaip Jis ketina veikti, tada mes galime sakyti tą vardą virš visų vardų. Tada įvyksta stebuklas.

Mes norime gyventi stebuklų srityje, o ne kilnotis amerikietiškais kalniukais aukštyn- žemyn, niekada nežinodami, ko Jis nori, ir kur yra  Jo aprūpinimas. Daugiau- kitą savaitę, iki tada, laiminu.

John Fenn

www.cwowi.org ir rašykite man: cwowi@aol.com