Kas atsitiko nuo kryžiaus iki prisikėlimo? 1 dalis

John Fenn, 2018 m. balandžio mėn. 7 d.

Sveiki visi,

Be jokios abejonės jums teko girdėti jaudinančius mokymus iš sakyklos, apie įsivaizduojamą kovą tarp Jėzaus ir Šėtono, žemės širdyje, po to kai Jėzus mirė ant kryžiaus. Tačiau ar ši kova vyko?

Štai jūsų apmąstymui autentiškasis Velykų provaizdis, tapęs Jėzaus tarnavimą užbaigiančios savaitės išsipildymo modeliu. Autentiškoji Velykų savaitė, aprašyta Išėjimo 12-17 skyriuose, rodo kaip Izraelis išėjo iš Jūros ‚kapo‘ nepaliestas priešo. Jūros dugno ‚kape‘ nebuvo jokios kovos tarp Faraono ir Izraelio. Izraelis išėjo iš kapo, o priešas ne.

Manyčiau, kad kryžius, greičiau buvo teisėtas sandoris, nei karinis konfliktas.

Kas gi nutiko ant kryžiaus?

Kolosiečiams 2:14-15, išplėstinė versija:

„...panaikino skolos raštą su mus kaltinančiais reikalavimais, kuris įstatymiškai buvo prieš mus ir priešiškas mums. Šį raštą Jis panaikino ir visiškai patraukė, prikaldamas prie kryžiaus. Jis nuginklavo (sugadino) kunigaikštystes bei valdžias; Jis viešai jas pažemino, triumfuodamas prieš jas ant kryžiaus.“

„Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!” Atkreipkite dėmesė čia parašyta vienaskaitoje „nuodėmę“, o ne daugiskaitoje „nuodėmes“ (Jono 1:29).

Kolosiečiams 2:14-15 iš Ortodoksinių Žydų Biblijos (OŽB):

„Ištrynęs ranka pasirašytą kaltės – sefer; cholv - skolos knygą, dangišką kaltinimą prieš mus maleh chukat ha Torah - pilnas Toros nuostatų reikalavimas, kuris buvo prieš mus. Moshiach pabaigė su šiuo besipriešinančiu įrašu, prikaldamas jį prie Moshiach’o Etz*. Nuginkluodamas valdovus ir autoritetus, Jis viešai juos išjuokė, triumfuodamas prieš juos Moshiach Etz*“. (*Mesijo kryžiumi)

Kitaip tariant

Pirmiausia įsidėmėkite: „Triumfuodamas prieš jas kryžiumi/Mesijo kryžiumi“. Tai reiškia, kad kova laimėta būtent ten, ant kryžiaus, o ne žemės širdyje. Jokios kovos.

Antra, įsidėmėkite ką užrašysiu: prie kryžiaus nebuvo prikaltos jūsų pavienės nuodėmės, mat Dievo tobulo įstatymo reikalavimas buvo teisėtas ir absoliutus, tad mes niekada negalėtumėm įgyvendinti to, kas buvo prikalta prie kryžiaus. Ten buvo pasaulio nuodėmė, o ne mūsų (pavienės) nuodėmės.

„Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per (tą) nuodėmę mirtis, taip ir mirtis pasklido į visus žmones (nei vienas negalėjo jos sustabdyti arba pabėgti nuo jos galios), nes visi nusidėjo.“ (Romiečiams 5:12, išplėstinė versija).

Jėzus buvo vienintelis žmogus kada nors gyvenęs be nuodėmės - pagal Dievo reikalavimus. Jis panaikino tai, ką Adomas įleido į žemę. Dėl to Jis tapo teisiškai kompetentingu - būti paskutiniąja auka ir išpildyti tuos reikalavimus, dėl kurių užsidarytų durys tolimesnei nuodėmės žmogui daromai įtakai.

Aprašyme nėra užsimenama apie kovą

Iš tiesų niekur Naujajame Testamente nėra aprašyta kova tarp Jėzaus ir velnio, kuri būtų vykusi žemėje. Kaip matote, ginčas su velniu buvo antraeilis dalykas. Kalba nėjo tiesiogiai apie jį.

Prikaldamas prie kryžiaus „Pilnąjį Toros nuostatų reikalavimą“, Jėzus nuginklavo Šėtoną. Jis panaikino tai, ką padarė Adomas. Šėtonas galią mums turėjo dėl nuodėmės, o su šiais reikalavimais, įvykdytais ir pašalintais iš kelio, durys, atvertos jam ateiti pas mus, buvo uždarytos. Vienas dalykas paskatino kitą. Štai kodėl Šėtonas* niekada nematė tai įvykstant. (*Žiūrėkite 1 Korintiečiams 2:8)

Kai Dievo reikalavimai pašalinami nuo kelio, Tėvas dabar laisvai gali suteikti naują gimimą žmonijai. Tas, kuris turėjo atsistoti tarp Dievo ir žmogaus, buvo paimtas iš mūsų. Jis leido Dievui, Savąja Dvasia atkurti žmogų dvasioje. Dabar, kai reikalavimai įvykdyti, Dievo Dvasia žmogus galės užgimti iš naujo!

Faktas, kad velnias pasaulyje yra per nuodėmę*, buvo antraeilis. Patraukęs nuodėmę, Jis patraukė velnią iš kelio, užtrenkdamas jam (nuodėmės) įėjimo, į žmonių gyvenimą, duris. (*2 Korintiečiams 5:17-21; Romiečiams 5:9-12)

Ką tai reiškia mums kasdienybėje

Tai reiškia, kad gyvenimas su Dievu yra procesas, kurio metu mes sužinome, ką Jis numatė mums ant kryžiaus. Nors teisiškai nuodėmės pančiai buvo nuimti, žmonės savo noru lieka tuose pančiuose. Galima būtų išsireikšti taip: Nusidėjėliai daro nuodėmes, nes tokia yra jų prigimtis*; krikščionys gi - renkasi daryti nuodėmes. (*Efeziečiams 2:3)

Jo malonė yra ištobulinama* mūsų žmogiškame silpnume, šį lobį mes laikome moliniuose induose**, kad galėtumėm atrasti nesuvokiamą šio sandorio įvykdymo gylį. Iš tikrųjų, dėl to sandorio ant kryžiaus, kaip sako Efeziečiams 2:6-7, dabar mes esame pasodinti danguje, KAD ATEINANČIAIS AMŽIAIS Tėvas galėtų ir toliau rodyti beribius Savo malonės turtus, skirtus mums, Jėzuje Kristuje. (*2Korintiečiams 12:9, **2 Korintiečiams 4:7)

Kryžius reiškia mirtį už visus po nuodėme, taigi Jis nemirė vien tik Sau. Tai reiškia, kad vienintelė nuodėmė, kuri nebuvo uždengta ant kryžiaus, yra Jo atmetimas. Tai – nedovanotina nuodėmė. Kadangi išganymo veiksnys yra Šventoji Dvasia, piktžodžiauti Šventajai Dvasiai (atmesti Ją, atmesti Jos darbą), lygu atmesti Viešpatį Jėzų. Jis mirė dėl kitų, taigi Jis negalėjo mirti dėl Savęs.

Kai tik suprantate, kad ne jūsų nuodėmės buvo prikaltos prie kryžiaus, o greičiau Dievo įstatų, kurių reikėjo laikytis pagal Torą, kaltinimas, tada suprantate naujo gimimo Kristuje laisvę, ir gilią atsakomybę.

Įstatymas matuodavo tik veiksmus, tačiau malonė matuoja širdį. Tačiau su malone yra daug sunkiau nei su Įstatymu, nes ji reikalauja, kad mes iš tikrųjų vaikščiotumėm su Dievu, o Jis gali mums parodyti, pagal giliausius mūsų motyvus, kaip gyventi kiekvieną dieną, kiekvienoje situacijoje. Judas, savo laiško 4 eilutėje sako: „Neiškreipkite mūsų Dievo malonės į palaidumą.“ Jis mus padarė naujais kūriniais Jame, kad iš vidaus į išorę galėtumėm vaikščioti šventume su Juo. Nuostabi malonė!

Kitą savaitę, ką Jėzus padarė po Savo mirties ant kryžiaus žemės širdyje. Būkite palaiminti.

John Fenn

www.churchwithoutwallsinternational.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com