Savo emocijų suvaldymas. 2 dalis

John Fenn, 2017 m. rugpjūčio mėn. 12 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Praeitą savaitę pradėjau straipsnių seriją, paruošdamas dirvą pirmai užrašytai išsamiai ištraukai, pateikiančiai informaciją apie žmogaus mąstymo ir emocijų derinį bei apie Dievo elgesį su mumis panašiais atvejais. Mes pradėjome nuo Kaino, kuris pyko ant Dievo, nes Jis nepriėmė Kaino aukos – daržovių iš žemės prakeiktos.

Emocijos išsiveržia iš kontrolės ribų

Pradžios 4:5 sakoma, jog Kainas supyko ant Dievo, kam nepriėmė jo aukos, jo veidas buvo paniuręs – jis buvo piktas, liūdnas, nusivylęs. Vietoj to, kad pripažintų Dievo teisumą, jis renkasi būti užsiraukusiu ir laikytis savo žemės, atkakliai reikalaudamas galimybės ateiti pas Dievą savo jėgomis, be to jis dar turėjo įžūlumo pykti ant Dievo, kad nepriima jo pastangų.

Tai TAIP žmogiška, ar ne? Mes pasninkaujame ištisomis dienomis, tikėdamiesi, kad bus atsakyta į maldas, tada stebimės, kodėl Dievas nieko nedaro? Bandydami padaryti Jam įspūdį, mes atsisakome maisto, kad galėtume manipuliuoti Dievu. Taip elgdamiesi mes viliamės, kad Viešpats kažką mums padarys, o tuomet kai dangus mums neatsako, mes tampame tokie kaip Kainas, nes kaip ir jis supykstame. Pasninkavimas mus padaro jautresniais, nes mažėjant mūsų susidomėjimui maistu, galime labiau susitelkti į dvasinius dalykus, tačiau tai nepriverčia Dievo veikti.

Mes aukojame savo laiką ir pinigus, galvodami: „pažvelk į gėrį, kurį darau, Tėve, ar dabar negrąžinsi skolos ir neatsakysi į šią maldą, į kurią labai noriu, kad būtų atsakyta“ – dar kartą tampame Kainu, artindamiesi prie Dievo, remdamiesi į dalykus, kuriuos padarėme, bandydami manipuliuoti Juo, kad Jis padarytų kažką dėl mūsų.

Abelis paprasčiausiai ėjo su Dievu ir nuolankiai darė, ko Dievas iš jo tikėjosi ir norėjo – ir Dievas priėmė jį.

Dievo kišimosi į mūsų emocinę kontrolę modelis

Kas nutiko po to, kai Dievas atmetė Kaino pastangas ateiti pas Jį savomis sąlygomis? Tuomet susiformavo modelis, kaip Tėvas dirba su mūsų emocijomis, ir šis modelis veikia iki dabar. Mes matome tą patį modelį, tuos pačius metodus, tuos pačius Jo bandymus mus pasiekti dar prieš emocijoms mus užvaldant. Jis užduoda Kainui 3 klausimus, tačiau Kainas neatsako nė į vieną: „Kodėl tu pyksti?“, „Kodėl esi prislėgtas?“, „Darydamas gera, argi nebūsi priimtas?” (Pradžios 4:6-7)

Tai mes perskaitome akimirksniu, dažnai taip ir nesuvokdami, jog tai buvo pokalbis, ir Dievas, kaip bet kuris kitas, tikėjosi atsakymo į kiekvieną klausimą.

Kodėl tu pyksti? Štai čia – šiame taške Dievas Tėvas ir šiandien mus pasiekia – Kodėl tu pyksti? Ištirk savo širdį, ištirk savo motyvus, ištirk savo situaciją prieš leisdamas savo emocijoms perimti kontrolę ir įgyti persvarą šioje situacijoje. Kodėl tu pyksti? Pažvelk į savo vidų ir ištirk situaciją, apmąstyk tai. Kodėl pyksti?

Jėzus vėliau pasakys, kad jeigu žmogus supyksta ant savo (dvasinio) brolio be priežasties, jis save stato į pavojų įvairiuose disciplinos ir pasekmių lygiuose (Mato 5:22). Pateisinamas pyktis nėra nuodėmė. Nuodėmė yra pyktis be priežasties. Iš mūsų tikimasi, kad mes nuramintume savo emocijas ir būtume sąžiningi ir patikimi su savimi ir Dievu bei darytume, kas mūsų manymu yra teisu, atrasdami savo pykčio priežastis. Savo širdyje pastebėję nuodėmę, atgailaujame, pripažindami, jog mūsų pyktis nėra pateisinamas. Jeigu jis pateisinamas, mes nenusidedame.

Pirmasis bandymas kontroliuoti emocijas: Ištirk situaciją, apmąstyk tai – kontroliuok savo jausmus

Kainas pirmiausiai supyko ant Dievo, po to ant savo brolio. Jis neatsakė į pirmąjį Dievo klausimą: Kodėl tu pyksti? Taip Viešpats bandė priversti jį intelektualiai ištirti savo širdį, kad jo emocijos paklustų logikai. Ai – kažkokia mintis – kai kurie žmonės niekada neišsiugdė šio įgūdžio. Kai kurie žmonės beveik kiekvieną kartą ir kiekvienoje situacijoje leidžia savo emocijoms staiga užsiliepsnoti ir sprogti virš ko nors neperfiltruotoms, be jokio apmąstymo, jeigu jie pasiduoda pykčiui. Tai dvasiniai kūdikiai ir iš tikrųjų, kaip žmonės – emociniai kūdikiai, arba bent jau emociniai vaikai.

Pažįstu daug vyrų ir moterų, kurie nors ir būdami suaugę, bet emociškai yra 10 metų. Jie patempia lūpą ir reikalauja, kad būtų daroma pagal juos bei nori parodyti pasauliui savo nevaldomą charakterį ir kad jie yra prislėgti. Kaip mažamečiai... nevaldomas charakteris, taigi, suaugę, besielgiantys kaip vaikai – emocionaliai besubrendę, jie gali susilaukti tik ribotos sėkmės gyvenime, santykiuose, profesijoje, Dieve, nes jie pasirinko niekada nevaldyti savo emocijų. Esu tikras, jog skaitytojas pažįsta keletą suaugusių, kurie emocionaliai yra mažamečiai, emocionaliai 8 metų, emocionaliai 10 metų, emocionaliai 12 metų – įvairaus amžiaus žmonės įstringa emociniame augime. Tie, kurie leidžia savo emociniam gyvenimui bręsti kartu su fizine branda, pasiekia aukščiausią tašką ir gali vaikščioti su Dievu bei matyti sėkmę gyvenime.

Kai Viešpats paklausė Kaino: kodėl jis pyksta, - negavęs atsakymo, Viešpats bando jį pasiekti kitu būdu. Kainas viską gerai žinojo, kaip ir Adomas, Ieva bei Abelis, jų nuodėmių uždengimo krauju reikšmę, tačiau jis nepanoro būti sąžiningu, todėl Viešpats bando prie jo prieiti kitu būdu, šį kartą kreipdamasis tiesiai į jo emocijas: „Kodėl tu nusiminęs?“

Dievo lūkesčių ir mūsų sugebėjimų šaknis

Hebrajiškai tiesiog sakoma: „Kodėl tavo veidas paniuro?“ Žodžio „paniuro“ šaknis yra „panah“, kas reiškia „pasukti“. Kitaip tariant, Viešpats matė Kaino veido išraiškos pasikeitimą, kai jo paties prakaito aukos Dievas nepriėmė, kai tuo tarpu Abelio kraujo auka buvo priimta. Kaino veide atsispindėjo jo emocijos. Jis nieko neslėpė. Pirmas klausimas buvo skirtas Kaino intelektui. Kitas – jo emocijoms – kodėl tu rodai tokį liūdesį savo veide ir emocijose, Kainai?

Ir vėl, Kainas atsisako ištirti savo emocijas. Tai parodo mums, kad žmogus GALI suvaldyti savo jausmus, savo emocijas. Tai mums parodo, kad žmogus GALI ištirti savo jausmus intelektualiai ir nuspręsti, ar tai ką jis jaučia yra pateisinama, ir ar tai, ką jis jaučia yra „tikra“ toje situacijoje. Taip, jo pykčio ir nusiminimo jausmai buvo tikri jausmų prasme, tačiau netikri pateisinimo prasme – nors iš jo Dievas tikėjosi, kad jis sukontroliuos savo emocijas mintimis, atsižvelgdamas į tai, ar tai, ką jis jaučia yra teisinga ar ne toje situacijoje.

Kai Kainas neatsako į klausimus: „Kodėl tu pyksti?“ ir „Kodėl tavo veidas paniuro“ – Kainas atsisako ištirti save intelektualiai ar emocionaliai, trečią kartą Viešpats eina tiesiai prie reikalo esmės, vėl kreipdamasis į logiką: „Darydamas gera, argi nebūsi priimtas?“

Pastebėkite būdą, kaip Dievas tikisi, kad mes artinsimės prie gyvenimiškų situacijų – logiškai, intelektualiai, darydami kas teisinga, nes tai teisinga, ir ištirdami savo emocijas ir kontroliuodami jas savo minčių procesais – bent jau teisingo ir neteisingo prasme. Jeigu verkiate liūdno filmo pabaigoje – kalbu ne apie tai. Tačiau atsidūrę situacijose, kur jūsų emocijos užsiliepsnoja, iš mūsų, kaip ir iš Kaino, yra tikimasi pirmiausia ištirti save ir savo motyvus teisingu mąstymu, kad atrastumėm, ar mūsų emocijos šioje situacijoje yra teisios emocijos. Jeigu ne, turime suvaldyti jas, apmąstydami ir apgalvodami situaciją teisingu būdu, Dievo būdu.

Mūsų gyvenimai svyruoja tarp teisingo ir klaidingo, apimdami motyvus ir veiksmus, bet tik ne jausmus. Kainas nesijautė laimingas, tačiau jis turėjo suvaldyti savo jausmus, pasirinkdamas daryti tai, kas yra teisinga. Jeigu jis būtų padaręs teisingai, jo emocijos būtų pasikeitusios į teigiamas. Kaino nesuvaldytos emocijos atneša mirtį į Rojų, kaip ir dauguma šių dienų žmonių per savo nepažabotas emocijas atnešė mirtį į savo draugystę ir darbą, santuokas ir santykius su šeimos nariais.

Apie tai pratęsime kitą savaitę. Būkite palaiminti.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com