Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2017 m. rugpjūčio 18 d., penktadienis

Savo emocijų suvaldymas. 1 dalis

John Fenn, 2017 m. rugpjūčio mėn. 5 d.,

Sveiki visi,
Kartais yra sunku patikėti, tačiau emocijos yra Dievo dovana ir dalis to, kas mus padaro pagal Jo panašumą. Tačiau akivaizdu, kad jos gali kelti problemų!

Netgi emocijų apibrėžimai kiekviename žodyne skiriasi, nurodydami mums žmonių pastangas suprasti, kas jos yra. Apibrėžimai iš įvairių šaltinių teigia: „Proto būsena, kylanti dėl atitinkamų aplinkybių“, „Sąmonės būsena, kai patiriamas džiaugsmas, liūdesys, baimė, neapykanta ir panašūs jausmai“, „Emocija yra sudėtinė reakcija į mus supančias situacijas“. Tikrai... sudėtinė reakcija į situacijas?...

Mes žinome, kas yra emocijos, tačiau nerandame galutinio apibūdinimo, su kuriuo galėtumėm sutikti! Tai mane siutina! Pala... tai mane juokina...pala... tai mane erzina... pala... ech, emocijos. Dievo duotos, tačiau dažnai velnio naudojamos, kad mūsų gyvenimus padarytų apgailėtinus dėl įgūdžių, kurie kartais mus priverčia jaustis tarytum marionetėmis ant jo siūlo.

Emocijos gali būti paveiktos hormonų, aplinkybių, cukraus kiekio kraujyje, filmo, kurį žiūrime ar puikaus vakarėlio su draugais. Nuo laidotuvių iki gimimo, nuo santuokos iki Viešpaties prisilietimų, tai kyla iš mūsų dvasios į išorę, užlieja mūsų emocijas ir dar daugiau. Galima sakyti, daug kur bažnyčios kultūroje emocijos buvo pakeistos patepimu, dėl ko krikščionys neatskiria Dievo balso nuo savo minčių ir emocijų.

Patepimą apibūdinu kaip Dievo buvimą, kurį patiriame savo dvasioje. Daug krikščionių veikia iš emocijų (ar net) baimės dvasios, vadindami tai tikėjimu.

Kodėl Tėvas duoda mums emocijas?
Iš Dievo, sukūrusio žmones, perspektyvos tam, kad pilnai padarytų mus laisvos valios būtybėmis, Jis turėjo mums suteikti sugebėjimą mąstyti (protą) ir sugebėjimą jausti (emocijas) tam, kad tinkamai suprastume Jį ir Jo kūriniją ir, kad gerai funkcionuotume abiejose srityse – dvasinėje ir natūralioje. Mes esame emocionalūs, kadangi mūsų Kūrėjas yra emocionalus, ką parodysiu vėliau.

Intelektualiai mes suprantame meną, tačiau savo emocijomis jaučiame, ką menas perteikia. Intelektualiai suprantame, kad saulės nusileidimas horizonte reiškia, kad jos šviesa skverbiasi per dulkių sluoksnius, tačiau mes tai paliekame nuošalyje dėl ooo ir ak, kai viską palikę stebime trumpalaikį saulėlydžio grožį. Kūdikis sugeba patį protingiausią vyrą ar moterį paversti veblenančiu idiotu, perkreipiančiu savo veidą ir leidžiančiu visokius keistus garsus, kuomet jis bando kalbėti su vaiku.

Mums reikia emocijų, kad mūsų minčių procesai įgytų pusiausvyrą. Be emocijų mes tampame robotais, logiškesniais už Spoką iš Žvaigždžių Kelio serijų. Per daug protingais, kad jaustumėm emocijas, taip pat per daug nejautriais, kad jaustumėm Dievo buvimą savo dvasioje, kad jaustumėm aistringą meilę, per daug nejausmingais, kad emocionaliai palaikytumėm sutuoktinį. Tačiau jei būtume vien tik emociniai, priimtume sprendimus, pradedant finansais, baigiant santykiais, bei esančius tarp jų, nemąstydami, kas privestų prie širdies skausmo ir skurdo. Pusiausvyra tarp emocijų suvaldymo ir mąstymo apie dalykus, mums leidžia įrodyti Dievo valią savo gyvenime, su iš to kylančiais palaiminimais ir ramybe.

Vienoje „Jewel“ atliekamos dainos „I do“ eilutėje yra sakoma: „Gyvenimas gali užtrukti, jeigu pasirinksi klaidingai“. Ir tai yra tikra tiesa. Kai Paulius, Galatams 5:19-23 vardina „kūniškus darbus“ ir „dvasios/Dvasios vaisius“, dauguma iš jų yra emocijos, arba bent jau pasireiškia per emocijas:

„...paleistuvavimas (ką Mato 5:28 Jėzus apibūdina kaip emocinę fantaziją apie seksą su kuo nors kitu nei tavo sutuoktinis, sanguliavimas, pagal Jėzų, yra fizinis veiksmas, pasitelkiant vaizduotę), priešiškumai, nesantaikos, pavyduliavimai, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, susivaldymas...“

Mus domina šis emocijų ir dvasinio srauto kokteilis. Kaip suvaldome savo emocijas, kaip galvojame apie sprendimus ir atrandame Dievo valią, išlaikydami pusiausvyrą tarp emocijų ir logikos? Kokia yra mūsų dalis ir kokia Dievo dalis? Kiek Jis tikisi, kad panaudosime savo sveiką protą, ir kai patiriame baimę dėl to, kas gali atsitikti arba nepasisekti, kaip atrasti Jo patvirtinimą savo emocijose (arba dvasioje), kad Jis neleistų blogiausio dalyko, įsisiūbuoti vaizduotei mūsų emocijose?


Pusiausvyra tarp intelekto ir jausmų
Pradžios 3:21 sakoma, kad Viešpats Pats nužudė gyvūnus tam, kad iš jų odos padarytų drabužius Adomui ir Ievai, pirmame tiesioginiame nurodyme ir pranašystėje apie būsimą auką, uždengsiančią mūsų nuodėmę, netgi nuodėmę, kuri įėjo į pasaulį. Todėl drabužiai skirti šlovinti Dievą ir priminti mums, kad drabužiai yra Jo apdangalo žmonijai ir Jo aukos už mūsų nuodėmę atvaizdas. Labai blogai, kad tiek daug mados industrijos buvo iškreipta, ir gamina seksualius drabužius, kurie šlovina Jo kūriniją, o ne Kūrėją.

Tačiau Adomas ir Ieva buvo pamokyti apie gyvūnų aukojimo atvaizdus ir panašumus, kas leido pridengti jų nuodėmę, ir jie tą pažinimą perdavė savo vaikams, iš kurių buvo Kainas ir Abelis. Abelis aukojo kraujo auką, paklusdamas Dievo teisumui.

Pagarbos trūkumas – pirmas emocijų konfliktas
Kainas vis dėl to pasipriešino kraujo aukos modeliui, kuris yra paaukojimas ir pripažinimas, kad Dievas uždengia jų nuodėmes, ir vietoj to aukojo daržoves, užaugintas savo paties pastangomis, savo jėgomis, nustatydamas sektiną modelį visoms klaidingoms religijoms. Visos religijos ar visos pastangos, net gi ir krikščionybės viduje, siekiančios priartėti prie Dievo per tai, ką esame padarę, yra tokios pat dvasios, kaip Kaino religinės pastangos prieiti prie Dievo pagal savo sukurtas taisykles.

Nesvarbu, ar tos religijos reikalauja nešioti tam tikrus drabužius, nusiplauti ypatingoje upėje, dovanoti dovanas mirusiems giminaičiams, eiti nuo durų prie durų, ieškant kas galėtų atsiversti, kalbėti nustatytas maldas nustatytu laiku, ar dar kokių nors žmonių sukurtų formulių, jie visi yra atmestini, nes tai yra tarytum Kaino auka, atliekama savo pačių pastangomis.

Štai kodėl Senajame Testamente, kai jie gamindavo aukurą, kad paaukotų gyvūną Dievui, Jo nurodymas buvo nebandyti apdirbti akmenų jokiu būdu, bet naudoti juos tokius, kokius rado žemėje – niekas, susijusio su išganymu, negali vykti žmogaus pastangų dėka. Štai kodėl Dievas Senajame Testamente nurodė žmonėms Jo akivaizdoje nusiauti batus, nes batai yra žmogaus rankų darbo, o niekas neateina prie Dievo savo paties pastangomis – Dievas reikalauja, kad jie ateitų basomis, kaip ir buvo sukurti.

Susikirtimas tarp minčių, emocijų ir Dievo
Kai Kaino daržovės nebuvo priimtos, jis supyko, nuliūdo ir užsirūstino ant Dievo. Netrukus savo pyktį jis nukreipė į savo brolį, nors Viešpats ir pabandė kelis kartus Kainui pasiūlyti susitarti su savo mintimis ir emocijomis, prieš imantis veiksmų – tačiau Kainas, kaip dauguma mūsų, tiesiog praleido pro ausis Dievo pastangas nukreipti mąstymą į teisingas mintis ir jausmus, ir nužudė savo brolį. Šis procesas – tai šių dienų kelionės žemėlapis, nes Dievas nepakeitė savo bendravimo su mumis būdo, kai susikerta mūsų mintys ir verpetuojančios emocijos.

Štai nuo čia mes ir pratęsime kitą savaitę. Būkite palaiminti.

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą