Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2017 m. kovo 1 d., trečiadienis

Ryšys tarp dangaus ir žemės. 4 dalis

John Fenn, 2017 m. vasario mėn. 4 d.,

Sveiki,
Aš rašiau apie tai, kaip dangus žiūri į žemę, ir praeitą savaitę pradėjau dalintis apie dvi iš trijų valdžios struktūrų, kurias įkūrė Dievas, ir kokiu lygiu Jis pats jose dalyvauja. Pirmos 2 buvo kūrinija ir šeimos. Aš pradėsiu nuo pradinių komentarų apie šeimas, kaip Dievo pagrindinę valdžios struktūrą žemėje, klausdamas:

Kur Dievas, kai vaikai tampa aukomis?
Pradedant kritusia kūrinija, ir tęsiant mintį apie šeimas, kurios gimė kritusiame ir neteisingame pasaulyje, mes suvokiame, kad visi esame gimę kritusiame pasaulyje. Tai reiškia, kad dalykai vyksta blogai pradedant nuo DNR ir nenormalių chromosomų žmogaus kūne, iki susižeidimų ar ligų, kuriomis suserga kūdikiai ir vaikai. Šiame kritusiame pasaulyje kenčia nekalti, ir kartais atrodo jog Dievas yra toli ir tuo nesirūpina. Tie kūdikiai, kurie ateina į kritusį ir neteisingą pasaulį gimsta šeimose, kurios rūpinasi jais. Augdami tie vaikai skaudina tėvų širdis ir verčia juos klausti: „Kodėl aš? Kodėl mes? Kodėl mūsų vaikas? Kur yra Dievas?“

Blogiausiai, ką mes jautėme būdami tėvais buvo tada, kai mes stebėjome savo neįgalų sūnų, kai jis turėjo iškęsti eilę chirurginių operacijų ir insultą, būdami visiškai bejėgiai jam kaip nors padėti ir išgydyti jo prigimtinę smegenų traumą, kurią jis patyrė dėl deguonies trūkumo gimdymo metu. Jis nukentėjo nuo smegenų traumos gimdymo metu, nes bambos virkštelė buvo apsivyniojusi aplink kaklą ir užsiveržusi mazgu, ir jis laiku nebuvo išimtas Cezario pjūvio būdu. Ką mes galėjome, ar galime dabar padaryti? Mes esame bejėgiai. Taip yra tuomet, kai tėvai atsigręžę į Dievą prašo pagalbos, bet atrodo, kad atsakymo nėra. Nors dar dažniau jie visai nesigręžia į Viešpatį.

Daugelis mūsų buvome išauklėti tikėjimo mokymo srovėje, kad Dievas yra Absoliutus Atsakymas visuose dalykuose. Mes girdėjome žinią, kad Jis išgydys, Jis išgelbės šeimą, Jis palaimins finansiškai, Jis išgelbės, išgydys ir apgins, bet tai ne visada tampa faktu, kaip matome ir Žodyje ir realiame gyvenime.

Realybė yra Hebrajams 11 skryiuje, kur išaukštinami tikėjimo didvyriai. Skyriaus viduryje ir pabaigoje autorius sako: „Tie mirė tikėdami, negavę pažadų“ ir „bet matė juos tolimoje ateityje, ir buvo įsitikinę jais ir priėmė juos ir išpažino, kad jie yra ateiviai ir piligrimai žemėje.“ Mano patyrimas buvo toks, kad ypač nesveikų neįgalių vaikų tėvai yra tie, kurie matė tuos pažadus tolimoje ateityje, bet jie nematė jų realiame gyvenime. Mes turime susijuosti mūsų protus labai realia galimybe, kad ne taip, kaip tie aplink mus, kurie augina „normalius“ vaikus, mes ir mūsų vaikas galime mirti tikėdami, bet nematydami išsipildančio pažado. Tai daro mus „nenormaliais“ ir kitokiais nei draugai bei išplėstinė šeima, ir mes dažnai spėliojame, koks yra to tikslas, koks yra planas.

Žinoma, mes gavome didžiausią pažadą – Jėzų Kristų, bet mes galime baigti kaip tie herojai iš Hebrajams 11 kyriaus. Jie mirė nesulaukę Jo pažadų išsipildymo, nes tai įvyko ne žemėje, bet danguje. Kai vaikai gimsta ir kažkas įvyksta nepaprastai blogai ir Dievas atrodo toks tolimas, mes turime žinoti, kad Jis išpildys dalykus pabaigoje, ir eis su mumis ir mūsų vaikais per mirties slėnį. Jis nepaims mūsų iš to mirties slėnio, bet eis su mumis. Tai yra tikėjimas.

Šeimos be Dievo
Šeima yra Dievo įkurta institucija, ir Jis gerbia jos pasirinkimus. Tai reiškia, kad šeimos gali palikti Dievą savo gyvenimo užribyje. Ir jeigu jie patys to nori, Dievas gerbia tą pasirinkimą, netgi matydamas visus šeimos ir vaikų kentėjimus. Jis sukūrė visus dalykus, bet kai kažkas piktnaudžiauja Jo ketinimais, tuomet ateina sunkumai ir tragedijos.

Sakykime jauna mergaitė ar berniukas yra tvirkinamas vaikystėje. Mes galime sakyti: „Kur yra Dievas?“ Kodėl Jis neapgina jų? Atsakymas išdėstytas ankstesnėje pastraipoje – Jis sukūrė šeimą būti Dievo išminties ir kelių šaltiniu, bet tėvai ne visada vaikšto tame, ką Dievas yra numatęs. Tai reiškia, kad tie dalykai vyksta šeimose, kur Dievas yra atstumtas, todėl Jis ir nedalyvauja tų šeimų gyvenime.

Tai reiškia, kad Dievas net ir girdėdamas sielvartaujančio ir sužeisto vaiko šauksmą bei matydamas jo kentėjimą, dažnai turi laukti, kol vaikas paauga ir tampa laisvas nuo neišgelbėtų tėvų valdžios. Tuomet Jis gali tiesiogiai įeiti į jau pilnamečiu tapusio žmogaus gyvenimą. Turiu pasakyti, kad kalbėjau su daugeliu suaugusiųjų, kurie man sakė, jog tada, kai juos skriaudė, jie šaukėsi Dievo, ir Jis suteikdavo jiems ramybę, arba jie turėjo užtikrintumą, kad kažkaip viskas bus gerai, bet prabėgo eilė metų, kol jie iš tiesų galėjo pažinti Jį ir vaikščioti su Juo. Dažnai tai nutinka vidurinėje mokykloje ar koledže, kai vaikas, kuris buvo anksčiau skriaudžiamas, pagaliau atsiskiria nuo neišgelbėtos šeimos valdžios ir Tėvas legaliai gali tapti didele dalimi jo gyvenimo.

Vyriausybės
Apd 17:26-27 Paulius sako mums, kad Dievas žemėje sukūrė gentis, šeimas ir tautas (gr.ethnos), ir nustatė laiką kada jos pakyla ir krenta, ir netgi ribas. Jis sako, kad Dievas padarė tai tikėdamasis, jog kiekviena „ethnos“ ieškos Jo ir suras Jį. Tai reiškia, kad Tėvas viliasi, jog šioje įvairovėje kiekviena etninė grupė ras Jo elementus. Taigi, visoje planetoje žiūrint į didelį paveikslą, žmonija tarsi sudarys Viešpaties asmenybės vaizdą, kad tie skirtumai tose „ethnos“ papildys vieni kitus, užuot buvę priežastimi varžytis.


1 Timotiejaus 2:1-5, Patarlių 29:2 ir kitos Rašto vietos, kurias mes visi žinome, sako mums melstis už lyderius, kad galėtume gyventi ramybėje, ir kad tuomet, kai teisieji valdo, žmonės džiaugiasi, bet kai nedorėliai valdo, žmonės kenčia. Kodėl žmonės spaudžiami nedorų vyriausybių? Ir vėl, tai dėl valdžios žemėje. Jis įkūrė vyriausybes, kad jos vaikščiotų su Juo ir įgyvendintų Jo kelius žemėje, ir kai jos nors iš dalies tai daro, tada žmonės gyvena taikoje ir klesti. Kai jie to nedaro, žmonės kenčia ir Jis dirba tik su individais, kurie vaikščioja su Juo nedorų vyriausybių valdžioje.

Ar pastebite bendrą visoms šioms valdžios struktūroms bruožą, kur Dievas įsiterpia ar būna įtrauktas? Atsakymas: asmenybės.

Jis sukūrė žemę, joje apgyvendino vyrą ir moterį, davė jiems namus, liepė prižiūrėti planetą, ir vaikščiojo su jais Sode. Kaip mūsų Kūrėjas Jis visada pasilieka teisę įžengti į individų gyvenimą pagal tai kiek kiekvienas iš mūsų norime Jo dalyvavimo. Tie individai gali būti po Dievui nepaklūstančios šeimos ar vyriausybės valdžia. Taigi Jis gali veikti tik konkrečios asmenybės gyvenime, bet negali tiesiogiai įsiterpti į vyriausybę ar šeimą.

Romos imperijos istorija
Kai studijuojame krikščionybę Romos imperijos istorijoje mes matome, kad tai prasidėjo nuo paprastų žmonių. Iš tiesų buvo tiek daug asmenybių, kurios vaikščiojo su Dievu, ir pagaliau nedora vyriausybė turėjo į tai sureaguoti. Taigi, 300 metais po Kristaus mirties ir prisikėlimo krikščionybė buvo legalizuota. Kai studijuoji Sovietų Sąjungos žlugimą, istorija panaši – auganti asmenybių banga. Daug kas rašė apie „prabudimą“ Sovietų Sąjungoje kaip pirminę priežastį, kurios įtaka pakilo iki tokio lygio, kad vyriausybė turėjo sureaguoti.

Tautose, kur lyderiai yra renkami, žmonės gali socialiniuose tinkluose publikuoti pareiškimus, kad „įvyko Dievo valia“. Jie drąsiai kalba šiuos ir kitus dalykus, bet apsigauna manydami, kad Dievo valia nebuvo įgyvendinta ankstesnės vyriausybės valdymo metu. Taip vyksta dėl to, nes jie nesuvokia, jog Dievas veikia per asmenybes, kad pakeistų šeimas, ir iš ten darytų įtaką kultūros ir socialinių normų pasikeitime. Dievas nėra tiesiogiai įtrauktas į nedorų vyriausybių veiklą, bet Jis yra įtrauktas į žmonių gyvenimus, kurie vaikščioja su Juo, ir tos asmenybės sąlygoja vyriausybių pasikeitimą.

Didžiajame Paliepime Jėzus nesakė eiti ir „atgimdyti žmones iš naujo“. Ši frazė paimta iš Jono evangelijos 3 skyriaus. Tai buvo naktį vykstantis privatus pokalbis tarp Jėzaus ir Nikodemo, ir tai niekada nebuvo jokio viešo Jėzaus mokymo dalimi. Tačiau Jis iš tiesų sakė mokyti kitus leidžiant stebėti mūsų gyvenimą ir darant viską ką Jis įsakė. Tai yra asmenybių keitimas. Jos yra šeimų dalis iš kurių kyla vyriausybės. Jėzus pasakė man 2001 vasarį aplankymo metu: „Kaip buvo pradžioje, taip turi būti ir dabar. Aš veikiu per santykius.“ Amen.

Kitą savaitę – nauja tema, iki tada. Būkite palaiminti.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.