Sveiki
visi,
1985
metais aš buvau tarp bažnyčių. Juk tai skamba taip elegantiškai, ar ne tiesa?
Tarp bažnyčių? Tai reiškia, kad nauji vaikinai pradėjo vadovauti, o aš buvau
atleistas iš tarnavimo vadovo pozicijos Kolorado universitete, kuris yra
Boulderyje. Vaikinai galvojo, kad jiems labiau pasiseks, nors aš jau beveik 2
metus stengiausi subalansuoti labai destruktyvaus „Ganytojiško judėjimo“
kryptį, kuri buvo beveik beužmušanti tą tarnavimą.( Jie baigė tarnauti prabėgus
keliems mėnesiams po mano atleidimo).
Taigi,
buvau „tarp bažnyčių“ ir dirbau Domino picerijoje, pristatinėdamas picas, kad
turėtume maisto ant stalo ir stogą virš galvos. Manęs paprašė, kad dirbčiau
vadybininko darbą. Aš labai ilgai dvejojau, nes norėjau, kad Viešpats man
atvertų duris pastoriauti ar kažkaip kitaip tarnauti, bet matydamas poreikį
maitinti savo jauną šeimą, sutikau.
Būdamas
vadybininku, uždirbau daugiau pinigų, negu kada nors savo gyvenime: 50.000
dolerių per 1985 metus. Tai yra tas pats kaip 114.640 dolerių šiandien pagal www.dollartimes.com, tačiau mano širdis
vis tiek troško būti pilno laiko tarnavime. Tuo metu kompanijos
viceprezidentas, atsakingas už viską JAV Mississipi River vakaruose, gyveno
Boulderyje ir jis išrinko mane, kad dirbčiau sunkiai besiverčiančiose
picerijose ir jos vėl galėtų duoti pelną. Aš tuom ir užsiėmiau, nes Dievo
malonė ir išmintis buvo su manimi.
Mano pasirinkimas
Tada
atėjo diena, kai aš turėjau arba dirbti toliau, arba išeiti. Jie pasiūlė man
tame regione prižiūrėti 9 picerijas, kas reikštų darbo užmokesčio sumažinimą
arba turėti bet kurioje iš keletos kitų valstijų. Jie pasiūlė pradėti nuo 23
picerijų mano regione Englewoode, Kalifornijoje arba Sietle, kurios buvo dar
beatsidarančios, arba Anchorage, Alaskoje. Dirbti pas juos reiškė gauti
šešiaskaites, jeigu ne septyniaskaites įplaukas, o taip pat premijas ir kitas
frančizės teikiamas galimybes.
Aš
turėjau neįgalų sūnų, kuriam reikėjo operacijų ir specialaus mokymo. Mūsų
antrasis sūnus gimęs 1982 metais, o Barbara tuo metu laukėsi trečio sūnaus.
Taigi, apsiimdamas dirbti su frančize, aš tikrai pagerinčiau situaciją šeimoje.
Be to, Barbara ir aš esame kilę iš šeimų, kurias galima apibūdinti „Country
Club rinkiniu“ – mes turėjome namelį prie ežero, poilsinę transporto priemonę,
mano tėtis turėjo lėktuvą, savo verslą bei kitas nekilnojamo turto
investicijas. Barbaros tėvai turėjo nuosavą parduotuvę mieste ir žmonės mus
pažinojo. Taip mes užaugome ir tokiuose socialiniuose sluoksniuose judėjo mūsų
gyvenimas.
Bet
kai mes, paaugliai, įsimylėję Jį ir vienas kitą, atėjome pas Viešpatį, buvom
visiškai Jam atsidavę. Sakėme, kad eisime bet kur ir priimsime bet kokį iššūkį
dėl Jo pažinimo didybės ir mes buvome apsisprendę tam. Netgi būdami paaugliai,
patyrėme nuostabių dalykų su Juo, nes mūsų širdys buvo visiškai Jam
atsidavusios. Jeigu Jis liepdavo pašokti, mes pašokdavome net neklausdami, kaip
aukštai.
Tai buvo tada...
Mes
atsisakėme aukštų pareigų bei pasiūlymo dirbti su frančize, nes jeigu jie ir
būtų atleidę mane dėl mano atsisakymo, mes žinojome, kad tuo metu Jėzus nori,
jog mes liktume Kolorado valstijoje. Pasakysiu aiškiau – atsisakiau milijonų
dolerių ir praradau darbą, nes žinojome savo širdyse, jog Jėzus nori, kad
liktume čia, Kolorado valstijoje, nors ir nežinojau, koks bus mano kitas darbas
ar bažnyčia. Buvome paėmę paskolą, mokėjome už automobilį, t.y. visus
įprastinius finansinius įsipareigojimus, kuriuos jauna šeima su 3 berniukais
gali turėti. Ir mes šito pasiūlymo atsisakėme tiesiog dėl to, kad žinojome, kur
Jėzus nori, kad mes būtume. Taip mes visada gyvename.
Ir štai dabar...
Šiais
laikais aš taip dažnai matau žmones, kurie sako, jog nori paklusti Dievui,
tačiau savo širdyse jie kelia Dievui sąlygas, kurios apriboja tą norą. Jie
judės ten, kur Jis norės, bet tik tuo atveju, jeigu jiems saugumą teiks jų
banko sąskaita. Jie pakeis darbus, nes Jis veda kitur, bet judės tik tuomet,
kai viskas sutvarkyta iki smulkmenų. Kaip tai atsitiko krikščionybėje, kad mes
Dievą padarėme savo tarnu, vietoj to, kad patys tarnautume Jam? Šis pokytis
pirmiausia įvyksta asmeniškai, o po to tampa kultūrinu reiškiniu.
Tuomet
kai mes dar gyvenome Kolorado valstijoje, buvo pora, kuri ruošėsi išeiti į
pensiją ir jiems priklausantį 40 arų geriausią Kolorado kalno žemės plotą
skirti misionierių ir tarnautojų ugdymo centro įrengimui. Toje vietoje taip pat
būtų buvę poilsio namai tarnautojams. Pranašystės per vyrus ir moteris, kurie
nieko nežinojo apie jų planus, patvirtino, kas buvo jų širdyse, ir tai rodė,
kad jų planai gimę dvasioje yra iš Viešpaties.
Bet
vieną dieną, gavęs ne tokį patrauklų verslo pasiūlymą, jis tarė man: „Jeigu
parduočiau savo verslus ir sumokėčiau visas sąskaitas, o likusius pinigus
padėčiau į mūsų pensijų fondą, man liktų tik daugmaž 750.000 dolerių“ (šiandien
tai būtų 1.719.601 USD). Jis pridūrė, kad turint tik ¾ milijono neįmanoma ką
nors padaryti dėl Dievo...
Nusišalinimas
Per
daugelį metų pamatėme, kad išėjimas į pensiją daugeliui tampa tikra našta –
pradedant medicinos profesionalais, kurie kalba apie laiko dovanojimą iki
klinikų įkūrimo reikiamose vietose visame pasaulyje, iki kvalifikuotų gydytojų,
kurie gali pakeisti vaikų gyvenimus, verslininkų, kurie pasisako už trumpas
keliones, kad padėtų finansuoti šulinių kasimą arba bažnyčių statymą.
Galiausiai jie nusiperka poilsinę transporto priemonę, rekonstruoja savo namus,
leidžiasi į kelionę laivu, prižiūri anūkus ir niekada nedaro tai, ką Dievas
įdėjo į jų širdis.
Kažkur
pakeliui jų širdyse Dievo įdėtas pašaukimas, kuris buvo toks stiprus prieš porą
metų, liko atidėtas į šalį dėl patogumo ir noro, kad viskas būtų savo vietose
prieš tai, kai jie norės pajudėti arba leisis į tą kelionę su Dievu. Gyvenimas
tekėjo, bet jie pasišalino.
Tuo
tarpu, kai daugelis susitelkia į Didįjį Paliepimą – turime Jono ir Petro pavyzdžius,
kaip jiedu paliko savo žuvininkystės verslą bei Matą, kuris atsisakė savo
pelningo mokesčių surinkimo verslo – buvo ir kitų, kurie sakė, kad nori taip
pat sekti Jėzumi. Bet, kaip visada, Jėzus pasveria širdis, pasveria motyvus,
kad pamatytų, ar jie iš tikrųjų pasiruošę išstovėti meilėje, apie kurią skelbė
Jam savo lūpomis.
Vienas vyras buvo
pakviestas, 2 norėjo sekti Jėzumi
Luko
9:57-62 rašoma apie tris vyrus, kurie norėjo sekti Jėzumi. Jėzus nepakvietė
pirmojo. Jis tiesiog pasakė Jėzui, kad seks Jį visur, kur tik Jis eis.
Nesudvasinkite posakio „Aš seksiu paskui tave“, nes tas vyras suprato šį
procesą paraidžiui, kad jis seks Jėzų ir Jo linksmąją mokinių grupę, kurie
stovyklaudavo šen bei ten arba, kai galėdavo, apsistodavo ir namuose. Viskas, ką
Jėzus jam pažadėjo, tai benamio gyvenimą. Nieko pastovaus. Labai dažnai jie
pradėdavo dieną, nežinodami, kur jie kitą naktį miegos. Mes nežinome, ką tas
vyras pasirinko.
Bet
jis panašus į tuos aukščiau išvardintus žmones, kurie nori viską žinoti, prieš
pradėdami sekti Jėzų. Jėzus tiesiog nėra visada toks, kaip tie žmonės.
Kitą
vyrą Jėzus tiesiogiai pakvietė sekti Jį. Šis norėjo priimti Jėzaus pakvietimą,
jeigu tik galės grįžti namo ir palaidoti savo tėvą. Tuo metu palaidoti tėvą
reiškė, kad tuojau pat įgyjama teisė perimti testamentą. Galime spėti, jog šis
vyras norėjo būti finansiškai saugus ir turėti savo pajamas, nes nebuvo tikras
dėl pajamų šaltino, kai pradės sekti Juo.
Atrodo,
kad toliau sekė kompromisas. Jėzus pasakė: „Tegu mirusieji (dvasiškai) laidoja
savo mirusiuosius (fiziškai), bet tu eik ir skelbk Dievo Karalystę.“ Iš pradžių
Jėzus pakvietė: „Ateik“, bet išgirdęs sąlygas, paliepė jam „Eik“. Tas vyras
nebuvo Jo tobuloje valioje, bet Jo pritaikyta valia rėmėsi į tai, ką tas žmogus
Jam suteiks, gyvendamas (galbūt) priklausomai nuo savo įplaukų, kurios ir buvo
ta sąlyga, dėl kurios jis tarnaus Viešpačiui.
Paskutinysis
vyras yra dar vienas žmogus, kurio Viešpats tiesiogiai nepakvietė. Kaip ir
pirmasis vyras, jis pats atėjo pas Jėzų, tardamas: „Viešpatie, seksiu Tavimi,
bet pirmiau leisk man atsisveikinti su mano šeima.“ Ir vėl gi šiame kontekste
jis atsisveikintų su savo šeima ir greičiausiai būtų išleistas į tarnavimą su
fanfarais. Jėzaus atsakymas buvo toks, kad bet kas, kuris uždeda ranką ant arklo
ir žvalgosi atgal (apgailestaujančiai į savo šeimą, su pasidalinusia širdimi
tarp šeimos ir Dievo) netgi netinka būti Dievo Karalystėje. Pamiršk norą sekti
Jėzumi. Jėzus pasakė, kad toks žmogus net negali būti Jo Karalystės dalimi!
Šioje
serijoje pažvelgėme į būdus, kaip žmonės prasilenkia su Viešpaties valia. Šiais
laikais, kaip ir Jėzaus dienomis, kaip matėme Luko 9 skyriuje, daugeliui labiau
patinka patogumo evangelija, evangelija, kurioje viskas žinoma iš anksto. Kai
Viešpats veda, Jis neduoda neoninės šviesos su mirksinčiomis rodyklėlėmis ir
nerodo „Eik čia“, bet Jis atskleidžia Savo valią širdyje, o tada atsitraukia ir
stebi, kaip mes atsakysime. Tai subtilu, nebent tu esi vienas iš įsimylėjusių
Dievą žmonių, kuris sakai, kad eisi ten, kur Jis pasakys ir turi charakterį,
kuriuo įrodai savo širdies atsidavimą darbais arba galiausiai pasirenki kitą
kelią ir esi saugus, bet dvasiškai nepasitenkinęs.
Serija
apie mažus sprendimus Petro gyvenime, bet
apie tai kitą savaitę.
Iki tada! Būkite palaiminti!
Neužmirškite rašyti
man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.