Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2017 m. kovo 23 d., ketvirtadienis

Būdai, kaip žmonės prasilenkia su jiems skirta tobula Dievo valia. 1 dalis

John Fenn, 2017 m. vasario mėn. 11 d.,

Sveiki visi,

1985 metais aš buvau tarp bažnyčių. Juk tai skamba taip elegantiškai, ar ne tiesa? Tarp bažnyčių? Tai reiškia, kad nauji vaikinai pradėjo vadovauti, o aš buvau atleistas iš tarnavimo vadovo pozicijos Kolorado universitete, kuris yra Boulderyje. Vaikinai galvojo, kad jiems labiau pasiseks, nors aš jau beveik 2 metus stengiausi subalansuoti labai destruktyvaus „Ganytojiško judėjimo“ kryptį, kuri buvo beveik beužmušanti tą tarnavimą.( Jie baigė tarnauti prabėgus keliems mėnesiams po mano atleidimo).

Taigi, buvau „tarp bažnyčių“ ir dirbau Domino picerijoje, pristatinėdamas picas, kad turėtume maisto ant stalo ir stogą virš galvos. Manęs paprašė, kad dirbčiau vadybininko darbą. Aš labai ilgai dvejojau, nes norėjau, kad Viešpats man atvertų duris pastoriauti ar kažkaip kitaip tarnauti, bet matydamas poreikį maitinti savo jauną šeimą, sutikau.


Būdamas vadybininku, uždirbau daugiau pinigų, negu kada nors savo gyvenime: 50.000 dolerių per 1985 metus. Tai yra tas pats kaip 114.640 dolerių šiandien pagal www.dollartimes.com, tačiau mano širdis vis tiek troško būti pilno laiko tarnavime. Tuo metu kompanijos viceprezidentas, atsakingas už viską JAV Mississipi River vakaruose, gyveno Boulderyje ir jis išrinko mane, kad dirbčiau sunkiai besiverčiančiose picerijose ir jos vėl galėtų duoti pelną. Aš tuom ir užsiėmiau, nes Dievo malonė ir išmintis buvo su manimi.

Mano pasirinkimas
Tada atėjo diena, kai aš turėjau arba dirbti toliau, arba išeiti. Jie pasiūlė man tame regione prižiūrėti 9 picerijas, kas reikštų darbo užmokesčio sumažinimą arba turėti bet kurioje iš keletos kitų valstijų. Jie pasiūlė pradėti nuo 23 picerijų mano regione Englewoode, Kalifornijoje arba Sietle, kurios buvo dar beatsidarančios, arba Anchorage, Alaskoje. Dirbti pas juos reiškė gauti šešiaskaites, jeigu ne septyniaskaites įplaukas, o taip pat premijas ir kitas frančizės teikiamas galimybes.

Aš turėjau neįgalų sūnų, kuriam reikėjo operacijų ir specialaus mokymo. Mūsų antrasis sūnus gimęs 1982 metais, o Barbara tuo metu laukėsi trečio sūnaus. Taigi, apsiimdamas dirbti su frančize, aš tikrai pagerinčiau situaciją šeimoje. Be to, Barbara ir aš esame kilę iš šeimų, kurias galima apibūdinti „Country Club rinkiniu“ – mes turėjome namelį prie ežero, poilsinę transporto priemonę, mano tėtis turėjo lėktuvą, savo verslą bei kitas nekilnojamo turto investicijas. Barbaros tėvai turėjo nuosavą parduotuvę mieste ir žmonės mus pažinojo. Taip mes užaugome ir tokiuose socialiniuose sluoksniuose judėjo mūsų gyvenimas.

Bet kai mes, paaugliai, įsimylėję Jį ir vienas kitą, atėjome pas Viešpatį, buvom visiškai Jam atsidavę. Sakėme, kad eisime bet kur ir priimsime bet kokį iššūkį dėl Jo pažinimo didybės ir mes buvome apsisprendę tam. Netgi būdami paaugliai, patyrėme nuostabių dalykų su Juo, nes mūsų širdys buvo visiškai Jam atsidavusios. Jeigu Jis liepdavo pašokti, mes pašokdavome net neklausdami, kaip aukštai.

Tai buvo tada...
Mes atsisakėme aukštų pareigų bei pasiūlymo dirbti su frančize, nes jeigu jie ir būtų atleidę mane dėl mano atsisakymo, mes žinojome, kad tuo metu Jėzus nori, jog mes liktume Kolorado valstijoje. Pasakysiu aiškiau – atsisakiau milijonų dolerių ir praradau darbą, nes žinojome savo širdyse, jog Jėzus nori, kad liktume čia, Kolorado valstijoje, nors ir nežinojau, koks bus mano kitas darbas ar bažnyčia. Buvome paėmę paskolą, mokėjome už automobilį, t.y. visus įprastinius finansinius įsipareigojimus, kuriuos jauna šeima su 3 berniukais gali turėti. Ir mes šito pasiūlymo atsisakėme tiesiog dėl to, kad žinojome, kur Jėzus nori, kad mes būtume. Taip mes visada gyvename.

Ir štai dabar...
Šiais laikais aš taip dažnai matau žmones, kurie sako, jog nori paklusti Dievui, tačiau savo širdyse jie kelia Dievui sąlygas, kurios apriboja tą norą. Jie judės ten, kur Jis norės, bet tik tuo atveju, jeigu jiems saugumą teiks jų banko sąskaita. Jie pakeis darbus, nes Jis veda kitur, bet judės tik tuomet, kai viskas sutvarkyta iki smulkmenų. Kaip tai atsitiko krikščionybėje, kad mes Dievą padarėme savo tarnu, vietoj to, kad patys tarnautume Jam? Šis pokytis pirmiausia įvyksta asmeniškai, o po to tampa kultūrinu reiškiniu.

Tuomet kai mes dar gyvenome Kolorado valstijoje, buvo pora, kuri ruošėsi išeiti į pensiją ir jiems priklausantį 40 arų geriausią Kolorado kalno žemės plotą skirti misionierių ir tarnautojų ugdymo centro įrengimui. Toje vietoje taip pat būtų buvę poilsio namai tarnautojams. Pranašystės per vyrus ir moteris, kurie nieko nežinojo apie jų planus, patvirtino, kas buvo jų širdyse, ir tai rodė, kad jų planai gimę dvasioje yra iš Viešpaties.

Bet vieną dieną, gavęs ne tokį patrauklų verslo pasiūlymą, jis tarė man: „Jeigu parduočiau savo verslus ir sumokėčiau visas sąskaitas, o likusius pinigus padėčiau į mūsų pensijų fondą, man liktų tik daugmaž 750.000 dolerių“ (šiandien tai būtų 1.719.601 USD). Jis pridūrė, kad turint tik ¾ milijono neįmanoma ką nors padaryti dėl Dievo...

Nusišalinimas
Per daugelį metų pamatėme, kad išėjimas į pensiją daugeliui tampa tikra našta – pradedant medicinos profesionalais, kurie kalba apie laiko dovanojimą iki klinikų įkūrimo reikiamose vietose visame pasaulyje, iki kvalifikuotų gydytojų, kurie gali pakeisti vaikų gyvenimus, verslininkų, kurie pasisako už trumpas keliones, kad padėtų finansuoti šulinių kasimą arba bažnyčių statymą. Galiausiai jie nusiperka poilsinę transporto priemonę, rekonstruoja savo namus, leidžiasi į kelionę laivu, prižiūri anūkus ir niekada nedaro tai, ką Dievas įdėjo į jų širdis.

Kažkur pakeliui jų širdyse Dievo įdėtas pašaukimas, kuris buvo toks stiprus prieš porą metų, liko atidėtas į šalį dėl patogumo ir noro, kad viskas būtų savo vietose prieš tai, kai jie norės pajudėti arba leisis į tą kelionę su Dievu. Gyvenimas tekėjo, bet jie pasišalino.

Tuo tarpu, kai daugelis susitelkia į Didįjį Paliepimą – turime Jono ir Petro pavyzdžius, kaip jiedu paliko savo žuvininkystės verslą bei Matą, kuris atsisakė savo pelningo mokesčių surinkimo verslo – buvo ir kitų, kurie sakė, kad nori taip pat sekti Jėzumi. Bet, kaip visada, Jėzus pasveria širdis, pasveria motyvus, kad pamatytų, ar jie iš tikrųjų pasiruošę išstovėti meilėje, apie kurią skelbė Jam savo lūpomis.

Vienas vyras buvo pakviestas, 2 norėjo sekti Jėzumi
Luko 9:57-62 rašoma apie tris vyrus, kurie norėjo sekti Jėzumi. Jėzus nepakvietė pirmojo. Jis tiesiog pasakė Jėzui, kad seks Jį visur, kur tik Jis eis. Nesudvasinkite posakio „Aš seksiu paskui tave“, nes tas vyras suprato šį procesą paraidžiui, kad jis seks Jėzų ir Jo linksmąją mokinių grupę, kurie stovyklaudavo šen bei ten arba, kai galėdavo, apsistodavo ir namuose. Viskas, ką Jėzus jam pažadėjo, tai benamio gyvenimą. Nieko pastovaus. Labai dažnai jie pradėdavo dieną, nežinodami, kur jie kitą naktį miegos. Mes nežinome, ką tas vyras pasirinko.

Bet jis panašus į tuos aukščiau išvardintus žmones, kurie nori viską žinoti, prieš pradėdami sekti Jėzų. Jėzus tiesiog nėra visada toks, kaip tie žmonės.

Kitą vyrą Jėzus tiesiogiai pakvietė sekti Jį. Šis norėjo priimti Jėzaus pakvietimą, jeigu tik galės grįžti namo ir palaidoti savo tėvą. Tuo metu palaidoti tėvą reiškė, kad tuojau pat įgyjama teisė perimti testamentą. Galime spėti, jog šis vyras norėjo būti finansiškai saugus ir turėti savo pajamas, nes nebuvo tikras dėl pajamų šaltino, kai pradės sekti Juo.

Atrodo, kad toliau sekė kompromisas. Jėzus pasakė: „Tegu mirusieji (dvasiškai) laidoja savo mirusiuosius (fiziškai), bet tu eik ir skelbk Dievo Karalystę.“ Iš pradžių Jėzus pakvietė: „Ateik“, bet išgirdęs sąlygas, paliepė jam „Eik“. Tas vyras nebuvo Jo tobuloje valioje, bet Jo pritaikyta valia rėmėsi į tai, ką tas žmogus Jam suteiks, gyvendamas (galbūt) priklausomai nuo savo įplaukų, kurios ir buvo ta sąlyga, dėl kurios jis tarnaus Viešpačiui.

Paskutinysis vyras yra dar vienas žmogus, kurio Viešpats tiesiogiai nepakvietė. Kaip ir pirmasis vyras, jis pats atėjo pas Jėzų, tardamas: „Viešpatie, seksiu Tavimi, bet pirmiau leisk man atsisveikinti su mano šeima.“ Ir vėl gi šiame kontekste jis atsisveikintų su savo šeima ir greičiausiai būtų išleistas į tarnavimą su fanfarais. Jėzaus atsakymas buvo toks, kad bet kas, kuris uždeda ranką ant arklo ir žvalgosi atgal (apgailestaujančiai į savo šeimą, su pasidalinusia širdimi tarp šeimos ir Dievo) netgi netinka būti Dievo Karalystėje. Pamiršk norą sekti Jėzumi. Jėzus pasakė, kad toks žmogus net negali būti Jo Karalystės dalimi!

Šioje serijoje pažvelgėme į būdus, kaip žmonės prasilenkia su Viešpaties valia. Šiais laikais, kaip ir Jėzaus dienomis, kaip matėme Luko 9 skyriuje, daugeliui labiau patinka patogumo evangelija, evangelija, kurioje viskas žinoma iš anksto. Kai Viešpats veda, Jis neduoda neoninės šviesos su mirksinčiomis rodyklėlėmis ir nerodo „Eik čia“, bet Jis atskleidžia Savo valią širdyje, o tada atsitraukia ir stebi, kaip mes atsakysime. Tai subtilu, nebent tu esi vienas iš įsimylėjusių Dievą žmonių, kuris sakai, kad eisi ten, kur Jis pasakys ir turi charakterį, kuriuo įrodai savo širdies atsidavimą darbais arba galiausiai pasirenki kitą kelią ir esi saugus, bet dvasiškai nepasitenkinęs.

Serija apie mažus sprendimus Petro gyvenime, bet apie tai kitą savaitę.

Iki tada! Būkite palaiminti!


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.