Sveiki,
ar
esate kada nors sau uždavę klausimą, kodėl trumpas 25 eilučių laiškas apie
pabėgusį vergą, kurį Paulius parašė Filemonui, buvo įtrauktas į Naująjį
Testamentą? Gal ir mąstėte apie tai, o gal ir ne, tačiau visas šio Pauliaus
laiško turinys skirtas vienam asmeniui – Onesimui.
Be
jo nebūtume turėję mūsų Naujojo Testamento. Tai tiesa. Be jo Naujasis
Testamentas, kurį vartote savo rankose arba turite kaip programėlę savo
telefone, neegzistuotų. Nustebote? Leiskite papasakoti šią istoriją...
Seniai seniai tolimoje
šalyje...
Gyveno
kartą paauglys, vardu Onesimas. Jis gimė vergu Filemono namuose, senoviniame
Kolosų mieste (moderniosios Turkijos teritorija), įsikūrusiame maždaug 193 km į
rytus nuo Efezo.
Apaštalų
darbuose pasakojama, kad Pauliui beveik 2 metus praleidus Efeze visi šiame
regione, žinomame kaip Azija, išgirdo žodį (Apd 19:10). (Namų) surinkimai
Kolosuose, be abejonės, gimė tuomet, kai Epafras paskleidė ten Žodį. (Kol 1:7; 4:12.)
Kolosai
buvo įsikūrę šalia prekybinio kelio, ėjusio nuo Efezo link Artimųjų Rytų.
Laodikėja – artimiausias kaimyninis miestas – buvo žinomas savo (dažyta) vilna,
o prekiaujantys ja Romos imperijoje buvo atleisti nuo mokesčių .
Bet
tai nieko nereiškė jaunajam Onesimui – nekrikščioniui vergui krikščionio
namuose, kuriuose rinkosi garbinti šios naujos religijos pasekėjai. Jie rinkosi
garbinti žmogaus, vardu Jėzus, ir klausėsi pasakojimų apie Jo gyvenimą.
Onesimas turėjo didesnių svajonių – pamatyti pasaulį, būti pasaulio žmogumi, o
pomirtiniu gyvenimu jis ketino pasirūpinti vėliau.
Pabėgėlis...
Visa
tai vyko vėlyvos jo paauglystės metais arba tik ką perkopus dvidešimtmetį.
Onesimas, kurio vardas reiškė „naudingas“ (onesimus), pabėgo į didžiulį miestą –
Romą. Nežinome, kaip jis nukeliavo visą kelią nuo Turkijos į Italiją, ar jam
buvo iškilę pavojai, kaip jis kelyje prisistatydavo tiems, kurie suabejodavo jo
pateikiamais raštiškais liudijimais apie save, tačiau žinome, kad jis atsidūrė
Romoje.
Maždaug
60-62 metais Paulius jau kalėjo Romoje, o Lukas jau buvo baigęs rašyti Apaštalų
darbus. Jis teigė, kad Paulius 2 metus buvo namų arešte, bet jam buvo leidžiama
priiminėti svečius. Tuo metu Paulius ir sutiko tą pabėgusį vergą iš Kolosų –
jaunuolį Onesimą.
Laiške
Filemonui Paulius sako apie jį: „<...> aš, Paulius, senas žmogus, o šiuo
metu ir Kristaus kalinys, prašau tave už savo vaiką – už Onesimą, kurio tėvu
tapau būdamas surakintas. Anksčiau jis buvo tau nenaudingas, o dabar ir
tau, ir man naudingas.“ (9-11 eilutės).
12-14
eilutėse Paulius tęsia: „Siunčiu jį atgal. Todėl
priimk jį kaip mano paties širdį. Norėjau jį pasilaikyti, kad jis tavo vietoje
man patarnautų, <...> tačiau be tavo sutikimo nenorėjau nieko daryti...“
Taigi
mes susipažįstame su Onesimu kaip pabėgusiu iš namų Kolosuose, namų, pilnų
krikščionių. Romoje jis patenka tiesiai Pauliui į rankas ir pats tampa
krikščionimi. Tai, kad Paulius sutinka jį būdamas kalinys, galėtų reikšti, kad
Onesimui buvo baigęsi pinigai, jis neturėjo galimybių susirasti darbo dideliame
mieste ir kreipėsi į savo pono draugą Paulių, kaip į paskutinę savo galimybę.
Tiksliai to nežinome, bet žinome, kad mėgindamas pabėgti iš namų, jis pateko
tiesiai pas Paulių, o tuo pačiu – į naują gyvenimą Kristuje.
Daryk tai, kas
teisinga
Dabar
tas Onesimas tapo tikinčiuoju. Paulius jam sako sugrįžti pas Filemoną ir priimti
savo bausmę, o tai galėjo reikšti ir mirtį. Tačiau Pauliaus laiškas Filemonui
Naujajame Testamente yra kartu ir jo rekomendacinis laiškas bei prašymas pasigailėti.
Iš tiesų 12-16 eilutėse siūloma įžvelgti didesnį Dievo planą – Onesimas pabėgo kaip
vergas, o dabar Dievo grąžinamas geresnis nei vergas. Čia susidaro žodžių
žaismas – naudingas (onesimus) brolis Kristuje.
19
eilutėje Paulius sako Filemonui, kad netgi apmokėsiąs bet kokią Onesimo
padarytą žalą, ką jis be būtų skolingas savo šeimininkui, ir primena, kad ir
pats Filemonas Pauliui yra skolingas dvasinį gyvenimą. Norėdamas savo prašymui
suteikti daugiau reikšmingumo, Paulius pabaigai prideda: „Tad kartu paruošk man ir svečių kambarį, nes turiu vilties,
jog jūsų maldų dėka būsiu jums dovanotas.“ Jis atvyksiąs asmeniškai
pažiūrėti, kaip elgiamasi su Onesimu!
Taigi
taip atsitiko, kad Onesimas, kartą pabėgęs vergas, dabar namo grįžta su
pinigais kišenėse, pasiruošęs apmokėti savo skolą, o rankose nešasi laišką savo
ponui nuo didžiojo apaštalo Pauliaus. Kokį džiaugsmą ir kokį susijaudinimą jis
turėjo išgyventi! Koks jis turėjo būti nusižeminęs, kad
prašytų atleidimo! O kas, jei Filemonas būtų taip įpykęs, kad
net nebūtų skaitęs Pauliaus laiško ir nuteisęs Onesimą mirti?
Nebuvo
pašto, pristatančio laiškus per naktį ar per 2 dienas, telefonų, žinučių, jokių
galimybių išsiųsti žinios prieš atvykstant - vieną dieną Onesimas tiesiog
pasirodė tarpduryje su laišku rankose. Koks galėjo būti jo likimas?
Istorija užfiksavo...
Filemonas
tikrai atleido Onesimui ir geriau nei tai – jis suteikė Onesimui laisvę ir
pasiuntė jį atgal dirbti Pauliui. Kiek žinome, tai buvo paskutiniai keturi
Pauliaus gyvenimo metai. Kitą kartą matome Onesimą dirbantį Efeze, į Vakarus
nuo Kolosų. Prisimenate, jis dirbo su Timotiejumi, prižiūrinčiu tenai visus
(namų) surinkimus.
Pasak
mokslininkų, Efeze buvo apie 25 000 tikinčiųjų, arba 10% visų gyventojų. Tuo
metu jie susitikdavo namuose pasikeisdami, paeiliui vadovavo susirinkimams,
kartu valgydavo, o iškilus poreikiams paremdavo vienas kitą. Ten buvo daug
pilno laiko tarnautojų, prižiūrinčių visus resursus bei tarpusavio
komunikavimą.
Šoktelkime 30 metų į
priekį: Dž. Fokso „Kankinių knyga“ pasakoja...
97
m., praėjus 30 metų po Petro ir Pauliaus mirties, Timotiejus jau buvo senas
žmogus. Kaip ir prieš 30 metų, kai Paulius pasiuntė jį į Efezą ir kur jis gavo pirmąjį
ir antrąjį jam skirtus laiškus, jis vis dar rūpinosi Efezo šventaisiais.
Įsivaizduokite – Timotiejus liko ištikimas savo paskutiniajam paskyrimui, kurį
prieš 30 metų jam davė Paulius. Jis neieškojo Dievo naujam savo paskyrimui ir
ištikimai pasiliko ten, kur jį buvo paskyręs Paulius.
Tais
97-aisiais miesto žmonės šventė pagonišką Katagogiono šventę, kurios metu po
miestą ant rankų buvo nešiojami stabai. Senyvas Timotiejus išėjo pamokslauti
miniai prieš stabmeldystę, o minia jį sunkiai sumušė, beveik iki mirties.
Galiausiai, po 2 dienų, jis neatlaikė...
Pasirodo buvęs vergas
Po
Timotiejaus mirties buvęs pabėgėlis vergas, vardu Onesimas, tapo Efezo bažnyčios
prižiūrėtoju ir pasiliko ten iki pat savo mirties 108 m. (nors kai kurie
šaltiniai jo mirties metus nurodo esant 68 m., tačiau ši data nesutampa su
žinoma istorija, teigiančia, kad 97 m. jis pakeitė Timotiejų ir mirė kaip
kalinys Romoje, užmėtytas akmenimis ir/arba nukirsdintas 108 m).
Kaip jis pakeitė mūsų
gyvenimą
Vienas
dalykas, kurį tikrai žinome, yra tas, kad po 97 m. Onesimui pakeitus Timotiejų jis
kaip nė vienas kitas pradėjo rinkti išlikusius Pauliaus laiškus, kuriems jau
buvo daugiau nei 50 metų.
Galime
tik įsivaizduoti, kas vyko Onesimo mintyse, kai rankose jis laikė Pauliaus
laišką Filemonui, dabar kaip brangiausią asmeninę nuosavybę, pakeitusią jo
gyvenimo kryptį. Pageltęs ir per tuos 50 metų suplyšęs trumpas laiškas iš 400
žodžių... O ką, jeigu prie to vieno, asmeniškai labai brangaus laiško, pridėjus
kitus Pauliaus laiškus? O kas, jeigu ir kiti galėtų paskaityti Pauliaus
laiškus, kaip kad galėjo skaityti jis pats, būdamas Pauliaus padėjėju? O gal ir
kiti galėtų būti išlaisvinti skaitydami Pauliaus žodžius, kaip kad nutiko dėl
to trumpo Filemonui nusiųsto prašymo?
Štai
dėl ko mes turime Pauliaus laiškus Naujajame Testamente. Ačiū, Onesimai, kad
įdėjai ir savo laišką – tą mažytę užuominą,
skirtą mums, tarytum parašą, leidusį suprasti, kad tai tu asmeniškai surinkai
Pauliaus laiškus. Tai leido mums sužinoti, kaip dėl vieno gerumo poelgio
pajudėjo Dievo ranka. Taigi dabar žinai, kodėl tas mažas 25 eilučių prašymas už
pabėgusį vergą yra Naujajame Testamente.
Kaip
ir daugelio gerų darbų atveju, šio poelgio pasekmės davė neįtikėtinų rezultatų
– jie nusidriekė per daugelį šalių iki pat mūsų dienų ir pakeitė mūsų gyvenimus
dėl vieno žmogaus gailestingumo. Paulius pasidalino apie Jėzų su vienu
pabėgusiu vergu, tačiau buvęs vergas neleido Dievo malonei ant jo pasilikti
bevaisiai.
Mes
prisiliečiame prie kitų gyvenimų. Belieka stebėti, kaip mūsų investicija
kiekviename gyvenime atneša vaisių. Ne visada didžiausias stebuklas yra pakilti
iš neįgaliųjų vežimėlio, bet didelis stebuklas, kai širdis būna pakeista. To
pasikeitimo bangos nuvilnija per kartas, kaip tai nutiko tada, kai Paulius
sutiko pabėgusį paauglį, ieškantį laimės dideliame Romos mieste...
Kitos
Atsitiktinės mintys – po savaitės. Iki tada, būkite palaiminti!
Neužmirškite rašyti
man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.