Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2016 m. rugsėjo 3 d., šeštadienis

Vienas vergas, pakeitęs pasaulį

John Fenn, 2016 m. rugpjūčio mėn. 20 d.,

Sveiki,
ar esate kada nors sau uždavę klausimą, kodėl trumpas 25 eilučių laiškas apie pabėgusį vergą, kurį Paulius parašė Filemonui, buvo įtrauktas į Naująjį Testamentą? Gal ir mąstėte apie tai, o gal ir ne, tačiau visas šio Pauliaus laiško turinys skirtas vienam asmeniui – Onesimui.

Be jo nebūtume turėję mūsų Naujojo Testamento. Tai tiesa. Be jo Naujasis Testamentas, kurį vartote savo rankose arba turite kaip programėlę savo telefone, neegzistuotų. Nustebote? Leiskite papasakoti šią istoriją...

Seniai seniai tolimoje šalyje...
Gyveno kartą paauglys, vardu Onesimas. Jis gimė vergu Filemono namuose, senoviniame Kolosų mieste (moderniosios Turkijos teritorija), įsikūrusiame maždaug 193 km į rytus nuo Efezo.

Apaštalų darbuose pasakojama, kad Pauliui beveik 2 metus praleidus Efeze visi šiame regione, žinomame kaip Azija, išgirdo žodį (Apd 19:10). (Namų) surinkimai Kolosuose, be abejonės, gimė tuomet, kai Epafras paskleidė ten Žodį. (Kol 1:7; 4:12.)

Kolosai buvo įsikūrę šalia prekybinio kelio, ėjusio nuo Efezo link Artimųjų Rytų. Laodikėja – artimiausias kaimyninis miestas – buvo žinomas savo (dažyta) vilna, o prekiaujantys ja Romos imperijoje buvo atleisti nuo mokesčių .

Bet tai nieko nereiškė jaunajam Onesimui – nekrikščioniui vergui krikščionio namuose, kuriuose rinkosi garbinti šios naujos religijos pasekėjai. Jie rinkosi garbinti žmogaus, vardu Jėzus, ir klausėsi pasakojimų apie Jo gyvenimą. Onesimas turėjo didesnių svajonių – pamatyti pasaulį, būti pasaulio žmogumi, o pomirtiniu gyvenimu jis ketino pasirūpinti vėliau.

Pabėgėlis...
Visa tai vyko vėlyvos jo paauglystės metais arba tik ką perkopus dvidešimtmetį. Onesimas, kurio vardas reiškė „naudingas“ (onesimus), pabėgo į didžiulį miestą – Romą. Nežinome, kaip jis nukeliavo visą kelią nuo Turkijos į Italiją, ar jam buvo iškilę pavojai, kaip jis kelyje prisistatydavo tiems, kurie suabejodavo jo pateikiamais raštiškais liudijimais apie save, tačiau žinome, kad jis atsidūrė Romoje.

Maždaug 60-62 metais Paulius jau kalėjo Romoje, o Lukas jau buvo baigęs rašyti Apaštalų darbus. Jis teigė, kad Paulius 2 metus buvo namų arešte, bet jam buvo leidžiama priiminėti svečius. Tuo metu Paulius ir sutiko tą pabėgusį vergą iš Kolosų – jaunuolį Onesimą.

Laiške Filemonui Paulius sako apie jį: „<...> aš, Paulius, senas žmogus, o šiuo metu ir Kristaus kalinys, prašau tave už savo vaiką – už Onesimą, kurio tėvu tapau būdamas surakintas. Anksčiau jis buvo tau nenaudingas, o dabar ir tau, ir man naudingas.“ (9-11 eilutės).

12-14 eilutėse Paulius tęsia: „Siunčiu jį atgal. Todėl priimk jį kaip mano paties širdį. Norėjau jį pasilaikyti, kad jis tavo vietoje man patarnautų, <...> tačiau be tavo sutikimo nenorėjau nieko daryti...“

Taigi mes susipažįstame su Onesimu kaip pabėgusiu iš namų Kolosuose, namų, pilnų krikščionių. Romoje jis patenka tiesiai Pauliui į rankas ir pats tampa krikščionimi. Tai, kad Paulius sutinka jį būdamas kalinys, galėtų reikšti, kad Onesimui buvo baigęsi pinigai, jis neturėjo galimybių susirasti darbo dideliame mieste ir kreipėsi į savo pono draugą Paulių, kaip į paskutinę savo galimybę. Tiksliai to nežinome, bet žinome, kad mėgindamas pabėgti iš namų, jis pateko tiesiai pas Paulių, o tuo pačiu – į naują gyvenimą Kristuje.

Daryk tai, kas teisinga
Dabar tas Onesimas tapo tikinčiuoju. Paulius jam sako sugrįžti pas Filemoną ir priimti savo bausmę, o tai galėjo reikšti ir mirtį. Tačiau Pauliaus laiškas Filemonui Naujajame Testamente yra kartu ir jo rekomendacinis laiškas bei prašymas pasigailėti. Iš tiesų 12-16 eilutėse siūloma įžvelgti didesnį Dievo planą – Onesimas pabėgo kaip vergas, o dabar Dievo grąžinamas geresnis nei vergas. Čia susidaro žodžių žaismas – naudingas (onesimus) brolis Kristuje.

19 eilutėje Paulius sako Filemonui, kad netgi apmokėsiąs bet kokią Onesimo padarytą žalą, ką jis be būtų skolingas savo šeimininkui, ir primena, kad ir pats Filemonas Pauliui yra skolingas dvasinį gyvenimą. Norėdamas savo prašymui suteikti daugiau reikšmingumo, Paulius pabaigai prideda: „Tad kartu paruošk man ir svečių kambarį, nes turiu vilties, jog jūsų maldų dėka būsiu jums dovanotas.“ Jis atvyksiąs asmeniškai pažiūrėti, kaip elgiamasi su Onesimu!

Taigi taip atsitiko, kad Onesimas, kartą pabėgęs vergas, dabar namo grįžta su pinigais kišenėse, pasiruošęs apmokėti savo skolą, o rankose nešasi laišką savo ponui nuo didžiojo apaštalo Pauliaus. Kokį džiaugsmą ir kokį susijaudinimą jis turėjo išgyventi! Koks jis turėjo būti nusižeminęs, kad prašytų atleidimo! O kas, jei Filemonas būtų taip įpykęs, kad net nebūtų skaitęs Pauliaus laiško ir nuteisęs Onesimą mirti?

Nebuvo pašto, pristatančio laiškus per naktį ar per 2 dienas, telefonų, žinučių, jokių galimybių išsiųsti žinios prieš atvykstant - vieną dieną Onesimas tiesiog pasirodė tarpduryje su laišku rankose. Koks galėjo būti jo likimas?


Istorija užfiksavo...
Filemonas tikrai atleido Onesimui ir geriau nei tai – jis suteikė Onesimui laisvę ir pasiuntė jį atgal dirbti Pauliui. Kiek žinome, tai buvo paskutiniai keturi Pauliaus gyvenimo metai. Kitą kartą matome Onesimą dirbantį Efeze, į Vakarus nuo Kolosų. Prisimenate, jis dirbo su Timotiejumi, prižiūrinčiu tenai visus (namų) surinkimus.

Pasak mokslininkų, Efeze buvo apie 25 000 tikinčiųjų, arba 10% visų gyventojų. Tuo metu jie susitikdavo namuose pasikeisdami, paeiliui vadovavo susirinkimams, kartu valgydavo, o iškilus poreikiams paremdavo vienas kitą. Ten buvo daug pilno laiko tarnautojų, prižiūrinčių visus resursus bei tarpusavio komunikavimą.

Šoktelkime 30 metų į priekį: Dž. Fokso „Kankinių knyga“ pasakoja...
97 m., praėjus 30 metų po Petro ir Pauliaus mirties, Timotiejus jau buvo senas žmogus. Kaip ir prieš 30 metų, kai Paulius pasiuntė jį į Efezą ir kur jis gavo pirmąjį ir antrąjį jam skirtus laiškus, jis vis dar rūpinosi Efezo šventaisiais. Įsivaizduokite – Timotiejus liko ištikimas savo paskutiniajam paskyrimui, kurį prieš 30 metų jam davė Paulius. Jis neieškojo Dievo naujam savo paskyrimui ir ištikimai pasiliko ten, kur jį buvo paskyręs Paulius.

Tais 97-aisiais miesto žmonės šventė pagonišką Katagogiono šventę, kurios metu po miestą ant rankų buvo nešiojami stabai. Senyvas Timotiejus išėjo pamokslauti miniai prieš stabmeldystę, o minia jį sunkiai sumušė, beveik iki mirties. Galiausiai, po 2 dienų, jis neatlaikė...

Pasirodo buvęs vergas
Po Timotiejaus mirties buvęs pabėgėlis vergas, vardu Onesimas, tapo Efezo bažnyčios prižiūrėtoju ir pasiliko ten iki pat savo mirties 108 m. (nors kai kurie šaltiniai jo mirties metus nurodo esant 68 m., tačiau ši data nesutampa su žinoma istorija, teigiančia, kad 97 m. jis pakeitė Timotiejų ir mirė kaip kalinys Romoje, užmėtytas akmenimis ir/arba nukirsdintas 108 m).

Kaip jis pakeitė mūsų gyvenimą
Vienas dalykas, kurį tikrai žinome, yra tas, kad po 97 m. Onesimui pakeitus Timotiejų jis kaip nė vienas kitas pradėjo rinkti išlikusius Pauliaus laiškus, kuriems jau buvo daugiau nei 50 metų.

Galime tik įsivaizduoti, kas vyko Onesimo mintyse, kai rankose jis laikė Pauliaus laišką Filemonui, dabar kaip brangiausią asmeninę nuosavybę, pakeitusią jo gyvenimo kryptį. Pageltęs ir per tuos 50 metų suplyšęs trumpas laiškas iš 400 žodžių... O ką, jeigu prie to vieno, asmeniškai labai brangaus laiško, pridėjus kitus Pauliaus laiškus? O kas, jeigu ir kiti galėtų paskaityti Pauliaus laiškus, kaip kad galėjo skaityti jis pats, būdamas Pauliaus padėjėju? O gal ir kiti galėtų būti išlaisvinti skaitydami Pauliaus žodžius, kaip kad nutiko dėl to trumpo Filemonui nusiųsto prašymo?

Štai dėl ko mes turime Pauliaus laiškus Naujajame Testamente. Ačiū, Onesimai, kad įdėjai ir savo laišką – tą mažytę užuominą, skirtą mums, tarytum parašą, leidusį suprasti, kad tai tu asmeniškai surinkai Pauliaus laiškus. Tai leido mums sužinoti, kaip dėl vieno gerumo poelgio pajudėjo Dievo ranka. Taigi dabar žinai, kodėl tas mažas 25 eilučių prašymas už pabėgusį vergą yra Naujajame Testamente.

Kaip ir daugelio gerų darbų atveju, šio poelgio pasekmės davė neįtikėtinų rezultatų – jie nusidriekė per daugelį šalių iki pat mūsų dienų ir pakeitė mūsų gyvenimus dėl vieno žmogaus gailestingumo. Paulius pasidalino apie Jėzų su vienu pabėgusiu vergu, tačiau buvęs vergas neleido Dievo malonei ant jo pasilikti bevaisiai.

Mes prisiliečiame prie kitų gyvenimų. Belieka stebėti, kaip mūsų investicija kiekviename gyvenime atneša vaisių. Ne visada didžiausias stebuklas yra pakilti iš neįgaliųjų vežimėlio, bet didelis stebuklas, kai širdis būna pakeista. To pasikeitimo bangos nuvilnija per kartas, kaip tai nutiko tada, kai Paulius sutiko pabėgusį paauglį, ieškantį laimės dideliame Romos mieste...

Kitos Atsitiktinės mintys – po savaitės. Iki tada, būkite palaiminti!


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą