Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2016 m. rugsėjo 10 d., šeštadienis

Patrikas ar Konstantinas?

John Fenn, 2016 m. rugpjūčio mėn. 27 d.,

Sveiki,
Mačiau interviu su labai garsia aktore, kuri buvo žinoma kaip krikščionė. Po keleto dienų – kitą interviu su žymia dainininke, kuri taip pat teigė esanti krikščionė, tačiau abiejų moterų interviu skambėjo keiksmažodžiai bei pasaulietiškas požiūris, kaip dalis to gyvenimo būdo, kuris joms buvo savas.

Mačiau, kad visa, ką jos padarė, tai tik prie savo senojo gyvenimo pridėjo Jėzų. Jos nenorėjo, kad Jis jas pakeistų, tik tai kad pagerintų jų gyvenimo kokybę. Ir leido Jam daryti tik tiek, kol tai nemeta iššūkio ir nereikalauja kažką keisti jose.

Priešingai joms, mes su žmona, kai buvome išgelbėti, neprašėme Jėzaus ateiti į mūsų gyvenimą ir pagerinti jo kokybę. Mes patys atėjome pas Jį, kad Jis pakeistų mus ir naudotų taip, kaip Jis nori.

Mes taip stipriai troškome Jo ir Jo pakeitimų mumyse, kad praradome savo draugus ir dėl jų labai liūdėjome. Mes atmetėme išsilavinimo ir verslo galimybes, nes tai nublanksta, palyginus su Tėvo ir Viešpaties pažinimu. Metai po metų atsisakydavome verslo pasiūlymų. Nors tai būtų praturtinę mus šioje žemėje, bet nuskurdinę danguje.

Šiandien Kristaus kūne matome panašias kovas: vieni savo gyvenime Jėzaus nori tik iki ribos, kol Jis nemeta iššūkio ar nepareikalauja pasikeitimų, kiti Jėzui atiduoda visą save ir prašo, kad Jis juos keistų, augintų, nugriautų ir atstatytų jų gyvenimą taip, kad būtų Jo valdžia, nesvarbu, kiek tai pareikalautų.

Tie patys dalykai buvo matomi lyginant imperatorių Konstantiną ir Šv. Patriką iš Airijos
Praėjus šiek tiek daugiau nei 200 metų po apaštalo Jono mirties, 313 m. imperatorius Konstantinas pasirašė Milano Ediktą, legalizavusį krikščionybę. Svarbu paminėti, kad Milano Ediktas suteikė toleranciją krikščionims ir laisvę garbinti visiems žmonėms, nesvarbu, kokius dievus jie garbino.

Konstantinas neatvertė Romos Imperijos į tikėjimą Jėzumi, jis atnešė Jėzų į Romos Imperiją. Romėnų dievų ir deivių garbinimas tęsėsi ir toliau. Roma norėjo Jėzaus, bet tik tuo atveju, jeigu Jis nereikalaus iš jų atsisakyti savųjų stabų.

Taip gyvena daugelis krikščionių. Jie sako mylintys Jėzų, bet išties myli Jį tik iki ribos, kol Jis nepaprašo jų augti, keistis, nusižeminti ir/arba paklusti Jam. Kai Viešpats suteikia jiems galimybę augti – kai jie įžeidžiami ar kai jų nuomonei metamas iššūkis – jie pasitraukia ir kaltina kitus, teisindami savo veiksmus.

Jėzaus jie nori tam, kad būtų atsakyta į maldą, gauti malonei, išgydymui, aprūpinimui, tačiau kai Jis juos paprašo atleisti, susidoroti su kartėliu, vaikščioti meilėje ir kantrybėje, jie nusigręžia, nutraukia draugystes, palieka surinkimus, atsisako kalbėtis, rašyti laiškus, skambinti, siųsti žinutes tiems, ant kurių jie pyksta, bet juk tik taip gali įvykti susitaikymas.

Tol, kol Jėzus neliečia jų kūniškumo ir nebrandos (dievų ir stabų), tol Jis priimtinas.

Leiskite pristatyti Patriką iš Airijos
Airijoje Patrikas tarnavo apie 30 metų, maždaug nuo 431 iki 461 m. Jis dažniausia vadinamas pirmuoju misionieriumi po pirmųjų apaštalų. Pabrėžtina štai kas: jam mirus, 461 m., Romos Imperija paniro į chaosą, o Airija jo dėka ėmė kilti iš chaoso į ramybę ir saugumą. Ką darė Patrikas, skirtingai nei Konstantinas?

Konstantinas atnešė Jėzų į Romos kultūrą - Patrikas atnešė Airiją į Jėzaus kultūrą
Jis mokė, kad Dievas yra žmogaus, gamtos ir visko, kas gera, Kūrėjas ir žmonės turi būti Jam atskaitingi, todėl kiekvienas žmonių sprendimas turi būti daromas mąstant apie tai. Patrikas parodė, kad krikščionis yra drąsus, sąžiningas ir pilnas ramybės žmogus, netgi jei kyla pavojus būti nužudytam. Tai žmogus, pažįstantis Dievą ir turintis tikėjimą, kad galiausiai Jis įvykdys teisingumą.

Kai vieno klano lyderiai norėjo užpulti ir pavergti kaimyninį klaną, Patrikas išstojo prieš tai, rodydamas į Raštą. Pradėdamas laišku Filemonui, jis aiškino, kad vergai yra Dievo sukurti žmonės, todėl vergovė yra blogis. Jo mokymas rėmėsi Dievu kaip Kūrėju ir tuo, kad visi kentėjimai yra laikini, o Jis – Didysis Teisėjas – laikui atėjus atstatys visą teisingumą.

Patrikas mokė, kad žmonės savyje ir savo kultūroje natūraliai turi kai kuriuos žavesį keliančius Jo bruožus, kadangi pagal Jo atvaizdą jie ir buvo sukurti, pvz. lojalumą, dosnumą ir pan. Vadinasi, jų gyvenimas galėtų pasižymėti šiais bruožais, jeigu jie sektų Dievu, ir Jis padarys, kad tų savybių būtų dar daugiau – kaip iš širdies Jam pašvęsto gyvenimo vaisiaus.

Patrikas išryškino tai, kas jų kultūroje gera, ir tas charakteristikas sujungė su Dievo gerumu. Per 30 metų Airija atmetė senuosius savo dievus bei deives ir tapo viena, Dievui tarnaujančia tauta.

Klausimas kiekvienam asmeniui, susiduriančiam su galimybę augti: ar tu Konstantinas, ar Patrikas?
Jei esame įsižeidę ant draugo ir žinome, kad Jėzus nori, jog atleistume ir padarytume viską, ką galime, kad atstatytume santykius – ką darome, kai Jis ima dirbti su mumis? Ar atnešame tą įsižeidimą Jam ir tvarkomės su visu tuo, palikdami pyktį ir neatleidimą kryžiaus papėdėje, kaip tai darytų Patrikas? Ar pasiliekame kartėlį kaip kitą dievą mūsų gyvenime ir tiesiog gyvename toliau, toleruodami stabus ir Jėzų kartu, kaip darė Konstantinas?

Ar laikome priglaudę nuodėmę savo širdyje, įsileisdami Jėzų tik tiek, kol Jis nemeta mums iššūkio? Ar esame pakankamai sąžiningi sau ir Jam? Ar atnešame save Jam, kad būtume pakeisti?

Auk arba atsilik
Mes mylime Jėzų, kai galime pasiimti Jį kartu į nuostabią mūsų gyvenimo kelionę – puikų darbą, šaunius namus ir kaimynus, bendruomenę ir surinkimą – argi Jėzus nėra didis? Tačiau ar leidžiame Jam paliesti mūsų širdis, motyvus ir mūsų mintis, kad jos būtų pakeistos Jo mintimis, Jo motyvais ir Jo širdimi?

Tarkime, surinkimo (bažnyčios) komitetas nusprendžia, kokia bus salės kilimo spalva, tačiau aš nesutinku – ką gi, turiu teisę įsižeisti, nes ta burgundiška spalva per tamsi! Suvienysiu kitus, sutinkančius su manimi, ir paprašysiu vyresniojo Džimo tapti mūsų pastoriumi. Išsinuomosime patalpas iš Septintos dienos adventistų, nes jie juk negarbina sekmadienio rytais. O gal atiduokime savo širdis Jėzui, kaip tai padarė Airija?

Tarkime, tavo draugė pasako tau, kad dabar jai nepatogu kalbėti su tavimi, nes jos pačios gyvenimas pilnas streso ir ji nebegali klausyti kasdieninių tavo problemėlių. Tu gi turi teisę įsižeisti, ar ne? Pamanyk tik, jos gyvenimas toks pilnas streso, kad ji nebegali išklausyti mano problemų... ir ji dar vadina save drauge! Leidi įsižeidimui ir pykčiui gyventi širdyje kartu su kitais stabais, kaip Konstantinas Romoje, ar pavedi visą save Jėzui, kaip darė Airija Patriko laikais?

Ar priimi tai asmeniškai, kai kas nors meta iššūkį tavo tikėjimui? Ir jeigu kas nors nesutinka su tavimi, tu nutrauki santykius, užuot pasirinkęs susitelkti į kitus dalykus apie Jėzų ir Dievą Tėvą, dėl kurių sutariat? Ar pasitrauki nuo žmogaus, kurį pažinosi 10.000 metų nuo dabar, tik dėl to, kad kažkokioje doktrinoje jis nesutinka su tavimi? Ar atpažinęs savo stabmeldystę arba nuosavą teisumą atsisakai savojo stabo, kad tik atgautumei draugą? Konstantinas ar Patrikas?

Tegu ši perskyra lieka tavyje, ieškok jos ir kituose -
Gali įžvelgti apsisprendimų procesą, veikiantį kituose – stabmeldžiai tie, kurie pasirenka Konstantino kelią, skirtingai nuo tų, kurie renkasi Patriko kelią.

Daugelis geriau leis stabams savo sieloje egzistuoti greta Jėzaus, nei bus tyri ir brandūs Kristuje – tai per sunku. Jie myli Jėzų? Tikrai taip! Jie eis į dangų, bet kaip sakė Paulius korintiečiams, tie, kurie gyvena pavyde, priešiškume, susiskaldyme, lyg neatgimę žmonės... jie išsigelbės, bet kaip per ugnį. Mat jų gyvenimai tai tik medis, šienas ir šiaudai. (1 Kor 3:1-15)

Šalia Jėzaus leidusi egzistuoti savo stabams Roma subiro. Tai lyg provaizdis byrančios sielos, asmens, leidžiančio greta Jėzaus egzistuoti ir stabams. Priešingai, Airija augo pilnatvėje. Tai mums kaip pavyzdys, rodantis, kad vientisumas ateina, kuomet gyvenimą atneši Jėzui. Konstantinas ar Patrikas?...

Kitos mintys ateinančią savaitę.
Iki tada, būkite palaiminti!


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą