Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2016 m. liepos 25 d., pirmadienis

Atsitiktinės mintys. Įsižeidimo kultūra. 2 dalis

John Fenn, 2016 m. liepos mėn. 16 d.,

Sveiki,
Padėjau Krisui pasiruošti dienai po rytinės vonios. Tuo metu jis išgirdo, kad pro šalį skrenda lėktuvas. Krisas – vyriausias mūsų sūnus. Šiuo metu – kai rašau, jam yra 36 metai. Gimdymo metu virkštelė buvo apsivyniojusi apie jo kaklą ir tai sustabdė deguonies pritekėjimą į smegenis, dėl to, protiškai jis yra 4 metų amžiaus.

Jis pasakė: „Tėti! Lėktuvas!”
„Tu teisus, aš taip pat jį girdėjau. Įdomu kur jis skrenda?” - paklausau neduodamas laiko jam atsakyti ir užsimiršęs, toliau bėriau žodžius. „Galbūt kažkas savaitgalį buvo prie ežero ir dabar skrenda namo? Galbūt kažkas vyksta į darbą, o gal aplankyti savo draugus? Gali būti, kad jie netgi išvyksta toli atostogų? Kaip manai, kur jie vyksta?“ Aišku, jis mandagiai laukė kol aš pabaigsiu ir atsakė: „Jie vyksta į oro uostą.“


Prarastas pokalbio menas
Jo atsakymas iš tiesų palietė esminę tiesą – nesvarbu kodėl ar kur jie skrido, jie skrido į oro uostą. Bet aš taip buvau paniręs į save ir į visas galimybes – ką galima įsivaizduoti, kad vos bepastebėjau, jog Krisas kantriai laukia kol aš baigsiu kalbėti. Tai vienas įsižeidimo kultūros elementų – prarastas pokalbio menas. Mes visi kartais dominuojame pokalbyje, bet tai neturi tapti įpročiu.

Įsižeidę nenori keistis idėjomis, nes jie pasinėrę į save. Jie nori, kad tik jų balsas būtų girdimas. Jie nori pasinaudoti tavimi, o ne mokytis iš tavęs. Galbūt jie nori išsilieti ar prastumti laiką, o gal nori gauti patvirtinimą to, ką jie jau yra nusprendę daryti. Jie pasinaudos tavimi, kad pateisintų tą sprendimą, apsimesdami, jog jie to dar nepadarė. Priežasčių gali būti daug, bet visa tai dėl to, kad jie nemoka keistis idėjomis, jie to net nenori.

Asmuo įsižeidimo kultūroje, kito pasisakymą ar kitokią nuomonę vertina kaip grėsmę, dėl to tokius dalykus sutinka kaip asmeninę ataką – su emociniu išsiliejimu.

Tai emocinio nestabilumo, einančio kartu su įsižeidimu, dalis. Emocinė asmens įsižeidimo tvirtovė negali būti logiškai pateisinta ir jie tai žino. Tačiau jie per daug jautrūs – streso būsenoje ar šiaip nematantys galimybės nukreipti savo žvilgsnį nuo savęs į tai, kas yra logiška ir teisinga, ir ko Viešpats norėtų, kad jie darytų. Neturėdami gebėjimo šnekėtis ir keistis idėjomis nesijausdami atakuojamais, jie tai priima kaip atmetimą. Jausdamiesi šmeižiamais ar asmeniškai puolamais, jie kaltina ir atsikerta ta pačia ataka netgi tada, kai iš tiesų nėra atakuojami. Viską jie priima tik tokiu būdu. Taip – tai ne branda ir be abejonės tai yra įsižeidimas.

Kai Paulius buvo Atėnuose – Marso kalvose (Apd 17), susirinkę žmonės laukė apsikeitimo idėjomis ir nepriėmė to asmeniškai. Jie žinojo kaip galima pulti idėją nepuolant asmens.

Beveik kiekvienas profesionalas gali susidurti su šia keitimosi idėjomis koncepcija
Kartais pasikeitimas argumentais vyksta karščiuojantis, bet neatakuojant kito žmogaus asmeniškai. Teisininkai, vadovaujantys žmonės, diplomatai, mokytojai ir (viliuosi) sutuoktiniai bei tėvai žino ką reiškia įsikarščiavus keistis argumentais – nesutariant ir tuo pat metu vis tiek pripažįstant, vertinat ir netgi mylint kitą asmenį, kuris nepriima argumentų asmeniškai.

(Jei būtų kokia nors ikivedybinė klasė, aš pasiūlyčiau susižadėjusiems, kad pasimokytų ginčytis. Mokykitės išreikšti idėjas nepadarydami jų asmenine ataka, neiškeldami praeities ir t.t. Ginčykitės su idėjomis ar sampratomis, argumentuokite tikslus, bet nedarykite to asmenine ataka.)

Daugybė žmonių, ypač tų, kurie turi silpną sutuoktinį arba iš viso jo neturi, o taip pat neturintys artimų draugų kalbančių į jų gyvenimą, savo širdyse myli Dievą, tačiau gyvena ankštame savo pasaulėlyje, atsiriboję nuo kitų. Taigi, jie įsižeidžia ant kiekvieno su kuriuo nesutinka – kuris žeidžia jų jausmus. Tie žmonės gyvena iš savęs, bet ne iš Kristaus juose.

Užuot sau kalbėję, arba užuot leidę Dievui jiems pasakyti kaip jie turėtų jaustis ir mąstyti, jie leidžia savo emocijoms diktuoti kaip jie jausis ir galvos

Oho, kalbėti apie gyvenimą Kristuje šioje žemėje, bet nieko nepasiimti į amžiną puotą, tik sudegintą savo gyvenimo medieną, šieną ir šiaudus. Tą dieną nenorėčiau būti jų vietoje.

Tie patys žmonės dažniausiai laikosi įsitvėrę į savo darbus. Esu įsitikinęs, kad jei kas nors darbe pasako ar padaro kažką, su kuo jie nesutinka, jie nepalieka darbo ir neišeina, nes jiems reikia pinigų. Bet tie patys krikščionys, žinantys, kad duos apyskaitą savo Kūrėjui, gyvena pyktyje ir įsižeidime kito krikščionio atžvilgiu, nutraukę santykius, nors danguje mes visi pažinosime vienas kitą amžinai. Jie netenka Dievo baimės ir troškimo būti panašiems į Kristų, kai tik buvimas Jame meta jiems iššūkį – kaip jaustis ar galvoti.

Tingumas?
Per metų metus ėmiau pastebėti tuos, kurie ypač lengvai įsižeidžia, dvasine prasme jie yra tinginiai ir nenori pakelti savo dvasinio užpakalio. Štai ką turiu galvoje – įsivaizduokite tingų darbininką, kuris perilgai užsikalba pertraukos metu ir įsižeidžia, kai tik vadovas pasako jam eiti dirbti. Užuot priėmęs savo boso komandą: „Žinote, jis teisus, aš per ilgai užtęsiau pertrauką ir savo bendradarbiams sukėliau problemų“ – jis sako: „Bosas manęs nemėgsta“.

Asmenys gyvenantys savo mažame emociniame pasaulėlyje, bet kokios formos komunikacijas visų pirma mato per įsižeidimo akinius. Kito atsakymą jie priima lyg piktą, arba papiktinantį – turintį nuostatą arba įkyrų. Taigi pokalbyje: e-laiške, telefono skambutyje, ar laiške, jie perskaito dalykus kurių nėra. Jiems tai normalu, nors meilė sako, kad ji tiki tuo kas geriausia ir ieško to – kas geriausia. Paklūstantis Jėzui žmogus, patvirtina savo nuostatą ir sako: „Jis teisus, aš padariau per ilgą pertrauką, bosas nori to kas geriausia jam ir kompanijai, ir mano bendradarbiams.“ Tai yra meilė. O nuostata, kad bosas jo nebemėgsta, yra iš įsižeidimo kultūros.

Įsižeidusieji neprisiima atsakomybės už savo gyvenimą ir nuostatas, jie nesugeba pamatyti, kad per ilgai kalbėdamiesi ir taip užtęsdami pertrauką, sukėlė problemų kolegoms. Jie yra tingūs ir akli savo bendradarbiams, kuriems reikia, kad jie grįžtų į darbą. Užuot prisiėmę atsakomybę, jie linkę leisti kitam atlikti darbą už juos.

Žvelgiant į tokį tingumą dvasiniu požiūriu matyti, kad kai kurie labiau nori būti įsižeidę, negu daryti tai, ko prašo Dievas. „Atsiprašyti? Tai per sunku, Viešpatie. Kodėl gi tau tiesiog juo nepasirūpinus, o mane laikyti švariu, kad galėčiau toliau ramiai gyventi?“

Ieškodamas dalykų dėl kurių galima įsižeisti, pasaulis priėjo ribą. Bet iš Kristaus mes ne to išmokome.

Manęs daug kartų klausė kaip aš išlaikau savo širdį ir motyvus teisingais prieš Viešpatį?
Tai labai paprasta. Savo prote ir emocijose aš nekuriu nuomonių apie kito žmogaus veiksmus. Aš teisiu vaisių jų gyvenime, kaip darė Jėzus, ir neteisiu jų širdžių, apie tai taip pat sakė Jėzus. Taip elgdamasis, aš tikrai sąžiningai jiems noriu geriausio, todėl neturiu slaptų tikslų santykiuose.

Romiečiams 14 ir kitose vietose, iš esmės tą patį, tik kitais žodžiais pasakė ir Paulius, jog tai ką jie daro, jie daro dėl Viešpaties, taigi tai yra jų, o ne mano reikalas. Galbūt aš turiu saugoti save nuo jų veiksmų, kurie nuodėmingi ar potencialiai pavojingi man ar mano šeimai, bet aš neteisiu jų širdies. Tik Dievas žino širdį. Žmogaus prigimtis tokia, kad save žmonės teisia pagal motyvus, bet kitus – pagal savo lūkesčius. Tai juos veda tiesiai į įsižeidimą ir susižeidimą. Jeigu jūs darote tai ką galite, kad gyventumėte taikoje, o jie tam priešinasi, tuomet tai yra jų problema su Viešpačiu, o ne su jumis. Taigi leisite jiems su tuo tvarkytis.

Aš kuo seniausiai suvokiau, kad jau esu amžinybėje. Ne numirę mes įeiname į amžinybę, mes jau esame amžinybėje. Tai reiškia, kad sekančius 200, 500, 5000 metų ir dar daugiau, mes visi pažinosime vienas kitą labai gerai. Taigi kodėl nesutikti su tuo, su kuo galime sutikti jau dabar, nes po 10000 metų nuo dabar, mūsų skirtumai visai nieko nereikš.

Prisimenu Polikarpo, Smirnos vyskupo žodžius pasakytus prieš sudeginimą ant laužo, nes atsisakė smilkyti imperatoriui: „86 metus aš tarnavau Jam ir Jis man nepadarė nieko blogo. Kaip aš galiu piktžodžiauti Savo Viešpačiui ir Gelbėtojui? Jūs grasinate man ugnimi, kuri degs tik kurį laiką ir greitai užges, bet nežinote apie amžinąją bausmę, kuri paruošta nedorėliams.“

Jo požiūris į amžinybę tiktų tiems, kurie taip lengvai įsižeidžia, nesvarbu, jie krikščionys ar ne.

Kitą savaitę naujos atsitiktinės mintys. Iki tada, būkite palaiminti,

John Fenn

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą