Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2016 m. liepos 24 d., sekmadienis

Atsitiktinės mintys. Įsižeidimo kultūra. 1 dalis

John Fenn, 2016 m. liepos mėn. 9 d.,

Sveiki,
Per pastaruosius kelis metus pasaulyje įsižeidimo kultūra daug ką įtraukė tarytum audra. Dauguma supranta, kad už šio judėjimo stovinti dvasia, laikui bėgant ves į kažką didesnio nei tik į pavienio politiko veiklą, kuris rinkiminės kampanijos metu asmeniškai atakuoja savo oponentą.

Mažesnio mastelio pavyzdžius galime pamatyti JAV – paauglė buvo išmesta iš mokyklos dėl to, kad nusičiaudėjusiai klasės draugei pasakė: „Būk palaiminta“. Kalifornijos mokykloje, gegužės 5d., penki mokiniai buvo išsiųsti namo todėl, kad vilkėjo marškinėlius su Amerikos vėliava, mat tą dieną Meksika švenčia Cinco de Mayo.

Nacionaliniu mastu įsižeidimo kultūra labai panaši į fašizmą. Fašizmas yra valstybinė sistema, neleidžianti žmonėms nesutikti su vyriausybe – vyriausybė įsižeidžia jei kas nors su ja nesutinka. Čia tinka ir ISIS pavyzdžiai – jie žudo kiekvieną, kuris netiki taip kaip jie. Taip pat ir Turkija, persekioja bei baudžia piliečius, žiniasklaidoje išreiškusius nuomonę nesutampančią su vyriausybine. Jie traktuoja tuos žmones, kaip vykdančius antivalstybinę veiklą. Plačiai, kaip valstybės politikos sudedamoji dalis, brukamas politinis korektiškumas. Pradedant nuo „Būk palaimintas“, iki dėl išreikštos asmeninės nuomonės užblokuotų Facebook publikacijų – visa tai yra įsižeidimo kultūros bruožai.

Prieš tapdamas jėga visuomenėje, įsižeidimas prasideda individo širdyje. Įsitvirtinęs žmogaus širdyje, jis suformuoja jo mažą, nuosavą įsižeidimo kultūrą. Tai nulemia, kad žmogus, užuot gyvenęs sveiku protu, logika ir morale, gyvena emocijomis. To rezultatas – nutraukiami santykiai su tais, kurie nepateisina jo lūkesčių.


Kaip prasideda įsižeidimas
Prielaida – tai savo vilčių į kitą sudėjimas. Po to įsižeidimas (sužeisti jausmai) ir netgi aukos jausmas, nes kitas žmogus nepateisino lūkesčių.

Įsižeidę asmenys negali teisingai vertinti situacijos
Situaciją jie mato tik savomis akimis, susietą su savo lūkesčiais ir savaisiais jausmais, dėl to, neatsižvelgia į kito žmogaus gyvenimą. Tie žmonės, užuot gyvenę emocijomis ir nuomone kylančia iš Dievo Žodžio, gyvena savo nuomonėmis, kurios kyla iš jų emocijų.

1 dalykas – Jie mato tik save ir tik savo situaciją (narcisizmas)
Jų emocijos yra užaštrintos, tad griežtai vadovaudamiesi savo emocijomis jie susidaro nuomonę ir nusprendžia, ką turėti savo gyvenime, o ką išmesti iš savo gyvenimo. Pavyzdžiui, galbūt viena jų, jau 20 metų turi draugę, bet toji, dėl kažko nereikšmingo kartą ją užpykdo – netinkamu laiku atsiliepusi į skambutį kažką pasako, tad ši supyksta ir nusprendžia nutraukti santykius. Įsižeidimo kultūra, vadovaudamasi emociškai, nusprendžia išmesti 20-ies metų investiciją į draugystę – visiškai nelogiška! Dvokiantis mąstymas!

Taip gyvenantys žmonės, ima leistis spirale žemyn.

2 dalykas - Jie negali įsivaizduoti savęs kito asmens vietoje
Gyvenat emocijomis ir įsižeidimo kultūroje reiškia, kad asmuo negali suprasti kito situacijos ir praranda pirminį siekinį, jog svarbiausia yra bręsti Kristuje. Ankstesniame pavyzdyje matome – nors ir draugavo 20 metų, įsižeidusi moteris nesugebėjo priimti nuoširdaus draugės paaiškinimo, kad tą kartą, laikas kalbėtis nebuvo tinkamas.

Visą šitą ji suprato taip: „Tu nenori su manimi bendrauti“. Taigi jos reakcija nebuvo adekvati esamai situacijai, dėl to ji atmetė draugystę. Ji negebėjo įsivaizduoti, kad tuo momentu, kito žmogaus gyvenime gali būti kažkas svarbesnio nei asmeninis jos poreikis. Galbūt jos draugė tuo metu ant stalo vystė kūdikį, o gal turėjo svečių, galbūt tuo metu ji buvo pas gydytoją – nesvarbu! Ji įsižeidusi, nes tuo metu negalėjo suprasti savo draugės situacijos. Mat jai jos reikėjo, todėl dabar ji emociniame sąmyšyje ir yra įžeista.

Tiesa ta, kad Jėzų jie myli tik tol, kol Jis nepaprašo padaryti sunkaus sprendimo, atvesiančio juos į augimą, kaip asmenis ir kaip Jėzaus mokinius. Iš tiesų tai jie nėra mokiniai, tik tikintieji, nes mokinys pagal apibrėžimą yra „tas, kuris mokosi“. Jie komposteravo savo bilietą į dangų ir liovėsi mokęsi. Dabar jiems gyvenimas per sunkus, o jie patys per daug užimti, kad būtų varginami tokių dalykų kaip augimas ar dievotas charakteris. Tokie dalykai kaip atsiprašymas, nusižeminimas, akių nukreipimas nuo savęs, pasireiškus jų perdėtai reakcijai jiems tiesiog yra per sunkūs. „Per daug blogai, Jėzau. Aš myliu Tave, bet gyvenimas per sunkus, geriau maudytis savajame skausme.“

Jie mato tik savo poreikį, savo gyvenimą ir tik savąją krizę. Jie gali mandagiai paklausti: „Ei, kas tau?“, bet tik sulaukę atsakymo, jie vėl pakreipia pokalbį apie save. Užuojauta yra emocija kurią jauti kai yra sužeidžiamas kitas, o įsijautimas – galimybė patirti kitų jausmus.

Lengvai įsižeidžiantys asmenys gali jausti užuojautą kitam, bet neturi gebėjimo įsijausti, nes tam reikia nusižeminimo – tapti pažeidžiamu ir pajusti tai, ką jaučia kitas. Taigi jie ir vėl nukreipia dėmesį į save.

3 dalykas – Įsižeidusiam asmeniui neįmanoma ką nors pasakyti
Įsižeidimas yra emocinis pasirinkimas. Dažnai tai besikartojanti reakcija, besireiškianti su nefiltruojamomis, netikrinamomis ir nesubalansuotomis emocijomis. Brandūs žmonės moka subalansuoti emocijas, pajungti jas, taip pat ir savo mintis kryžiaus paklusnumui.

Pasirinkimas neįsižeisti – tai panašumas į Kristų. O pasirinkimas įsižeisti – žemesnės prigimties pasirinkimas. Tu negali kalbėti, diskutuoti, iliustruoti ar mokyti įsižeidusių asmenų. Jie įsižeidę ir nori tokiais būti. Taigi, kai bandai jiems atskleisti tiesą, mėgini atsiprašyti ar bandai jiems padėti suprasti kur link tu kreipi – viskas bergždžiai, tu privalai judėti toliau. Tiltą jų link statyk tol, kol jie leis, bet jų nuodėmė ir vaikiškumas negali tavęs sulaikyti nuo to kas teisinga Kristuje. Tu atsakai prieš Jį, o ne prieš juos.

Kitaip tariant, jausmai į paviršių iškyla tada, kai akivaizdžiai kitus matuoji pagal savo lūkesčius, užuot matavęs juos pagal tai kas teisinga, moralu ir tinkama. Žmonės gyvena sunkų gyvenimą ir patiria stresą, jie turi tendenciją įsižeisti ir kaip ta dygliakiaulė, jie, konfrontuodami pašiaušia savo spyglius. Įsižeidimas tai būsena, kurioje žmonės jaučia poreikį visada būti teisiais, o kitus laikyti neteisiais; taigi jie įsitvirtina toje nuostatoje ir gyvena gyvenimą užimdami tokią poziciją.

Tai siaubinga, apgailėtina ir netinkama vieta gyventi. Tačiau tie patys žmonės sako, kad jie myli Dievą – ir tai tiesa jų dvasiniame žmoguje. Bet neįmanoma kalbėti įsižeidusiems, nes jie neįsileidžia Dievo nei į savo emocijas, nei į sprendimų priėmimo procesą. Niekada jie nemąsto: „Aš turiu padaryti tai, ką sako Jėzus, nesvarbu kaip jaučiuosi.“

Nors jų viduje sąmyšis ir sužeidimai, nes jie žino, kad reikia sutvarkyti dalykus su x asmeniu, bet jie geriau iškryps iš kelio besiteisindami, negu nusižemins prieš Viešpatį ir tą asmenį, ir nedarys to kas yra teisinga. Taigi, dalykus jie nustumia gilyn į save. Mačiau daug atvejų, kuomet ta nuodėmė nuvedė į fizinius susirgimus. Jie greiti prašyti išgydymo, tačiau išgydymas neįvyks, nes fizinė jų negalia prasidėjo tada, kai jie įsižeidė.

Kartą, per maldos tarnavimą, prie manęs priėjo į vaikštynę besiremianti moteris. Ji rodė man savo išsukiotus ir sulinkusius pirštus ir prašė išgydymo nuo artrito. Aš jau norėjau dėti ant jos rankas, bet Viešpats man prakalbo: „Pasakyk jai, kad eitų ir atleistų savo seseriai, ir ji bus išgydyta.“ Po 3 mėnesių aš ir vėl buvau tame surinkime, ji priėjo prie manęs, vaikščiodama be jokios papildomos pagalbos ir pasakė, kad nuėjo į savo sesers namus susitaikyti su ja. Ir jau begrįžtant namo, jos savijauta pagerėjo. Atsibudusi kitą rytą ji buvo visiškai išgydyta. Įsižeidimas gali taip sužaloti žmogų ir dar daugiau nei tai.

Įsižeidę žmonės gali suklastoti atleidimą, jeigu jie sako: „Aš priimu tavo atsiprašymą“, bet po to atsisako iš tiesų tęsti santykius nuo ten, kur jie nutrūko. Tai parodo, kad jų žodžiai buvo lėkšti, nes tarp dviejų tikrai norinčių atleisti žmonių, atleidimo rezultatas yra santykių atstatymas. Bet jūs suprantate, kad jie pasiliko įsižeidę, nes jie geriau nurašys santykius, negu padarys jiems sunkų darbą – pasakys „atsiprašau“.

4 dalykas – Įsižeidimas kažką reiškia tik įsižeidusiam žmogui, niekam kitam
Niekam tas nerūpi, kad brolis x ar sesuo x, ar x surinkimas, ar kompanija juos įžeidė ar sužeidė. Netgi draugas kuriam įžeistasis tikrai rūpi, bandys padėti palikti įsižeidimą ir sutvarkyti dalykus. Kartais tai, kad kažkas yra įsižeidęs, kitiems iš tiesų nieko nereiškia, tik pačiam įsižeidusiam žmogui. Jis turi peržengti save ir eiti pas Jėzų.

Prarastas pokalbio menas – galimybė apsikeisti idėjomis netgi besikarščiuojant ir nepaverčiant to asmenine ataka. Dėl įsižeidimo, pasaulio kultūroje tai beveik pamiršta.

Ką gi, aš pabaigiau straipsnio limitą, kitą savaitę tęsiu nuo čia. Iki tada, būkite palaiminti,


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą