Sveiki,
Man
sakė, kad sunkiausia kolonoskopijos dalis tai – pasiruošimas, bet jie melavo.
Procedūra
man buvo paskirta prieš kelis penktadienius, o kietą maistą turėjau liautis
valgęs trečiadienį. Trečiadienį, 14 val., iš sandėliuko išsitraukiau dėžę su
makaronais ir sūriu, kurią laikėm Krisui, nes jis tai mėgsta. Tuomet pavalgiau
paskutinį kartą, o vakare, prarijau nekaltai atrodančią, mažą apelsinų skonio
tabletę, buvusią pasiruošimo dalimi – tai buvo per naktį suveikiantys,
laisvinamieji. Visai nepavojingai atrodo, pagalvojau. Be to, jie taip romiai aiškino,
kad nebus jokių problemų.
Tą
naktį mano skrandis ir žarnos jautėsi taip, lyg artėtų nacių Panzer divizija.
Kad ir koks maistas buvo likęs mano sistemoje, jis kovojo ir sutartinai
priešinosi. Visi mūšiai mano pilve vyko taip garsiai, kad susirūpinau, jog jei
eičiau į lovą, pažadinčiau Barbarą. 2:45 po vidurnakčio viskas nutilo ir pavojus
ją prižadinti dingo.
Iki
ketvirtadienio vidurdienio Panzer divizija pasiekė pergalę, mano sistemoje
neliko nieko. Apie 16 val., į didelį puoduką, iš butelio turėjau įsipilti
kažkokio skysčio, sumaišyti jį su vandeniu ir išgerti, plius dar du tokius pat
kiekius vandens. Viso 48 uncijas (1,4 l) ir viską iš karto.
Po
4 valandų turėjau tai pakartoti. Jau nebuvo kovos su Penzer divizija, nes manyje
nebebuvo kovotojų, jokia armija nekovojo su tuo skysčiu, kuris iš esmės buvo
medicininis drenažo valiklis. Aš miegojau ant sofos. Lankydamasis tualete, keldavausi
ir guldavausi taip dažnai, kad skaičiuoti tuos kartus norėjau brėždamas brūkšnelius
ant sienos. Juokinga, kai apie tai galvoji vidury nakties.
Tačiau
palyginus su tuo kas vyko ligoninėje, tai dar buvo visai neblogai. Turėjau
susivokti, kad tai nėra blogas sapnas, o realybė, mat užtraukusi užuolaidą esančią
aplink mano lovą pasiruošimo palatoje, seselė man pasakė: „Nusiimkite visus
savo rūbus ir papuošalus ir apsivilkite drobinę su nuleidžiamu atvartu galinėje
dalyje. Geriausia, kad ant lovos atsisėstumėte tiesiog nuogu užpakaliu.“
Prisimenu
pagalvojau „Juk moterys turi ištverti tokias procedūras visą laiką, ar ne?“ Kaip
tik pro pasiruošimo kabinos duris įėjo Barbara ir pradėjo juoktis iš mano naujosios
aprangos. Kiek galėdama draugiškiau ji pasakė: „Žinok, kad neprivalai to
daryti, bet tai darai dėl savęs.“ Vertinu jos humoro jausmą, bet ne sarkazmą.
Jie
apklojo mane šiltomis antklodėmis. Dešinės rankos viršuje įvedė kateterį. Kraujospūdžio
matuoklis ant mano kairės rankos padėjo man pasijusti jaukiau, bet manau, kad
iš tiesų įtampą pašalino raminantis preparatas suleistas per kateterį. Tada
visos seselės pradėjo kalbėti kur jos ketina pietauti. Aš gi paskutinį kartą
valgiau prieš 48 val. Gulėjau ten klausydamas kaip smulkiai jos aptarinėjo
restoranų patiekalus ir kažkokią naują vietą, kuri anot jų buvo nuostabi. Mano
seselė suprato situaciją ir netgi atsiprašė, bet po to prisijungė prie jų...
Jos buvo tarytum kankintojos, apsirengusios seselių rūbais.
Jos
nuvežė mane į tyrimo palatą ir pristatė gydytojui, su kuriuo buvau susitikęs
prieš porą savaičių, trumpame pokalbyje apie procedūrą. Jam talkino du vyrai
slaugytojai ir dar dvi medicinos seserys. Kai jie paprašė manęs apsiversti ant
kairiojo šono, supratau, kad laikas baigėsi. Dešinysis mano šonas buvo
apnuogintas prieš tuos absoliučiai nepažįstamus, svetimus žmones. Guodė tik
tai, kad tą rytą buvau paskutinis ir jie visi norėjo priešpiečių. Taigi visi sutarėme,
kad norime išeiti iš ten kiek įmanoma greičiau.
Dar
prisimenu žodžius: „Ponai ir ponios, jūs tuoj įleisite video kamerą ten, kur
jokia kita kamera niekada nėra buvusi.“ Visi nusijuokė. Jie juokėsi toliau, o
šone stovintis slaugytojas kažką sušvirkštė į kateterį mano rankoje. Sekantis
dalykas buvo tai, kad pabudau pasiruošimo kabinoje ir jaučiau pykinimą, nors
nebuvo ko išvemti. Atrodė, kad seselė kažką sako, panašu į: „Nagi pone Fenai,
atsibuskite, mes alkanos ir norime eiti priešpiečių.“ Galbūt garsiai ji to ir
nepasakė, bet žinojau, kad ji taip galvojo.
Tuo
metu gydytojas nuėjo į laukiamąjį pas Barbarą ir parodė jai 4 spalvotas mano
žarnyno nuotraukas. Pasakė, kad iš tiesų aš esu švarus kaip švilpukas ir jis
lauks manęs po 5 metų. Pastaroji detalė labiausiai nepatiko Barbarai, ji ir
taip be pirštinės net nenorėjo liesti savo vyro žarnyno nuotraukų. Taigi, kaip
sakiau – iš abiejų pusių švarus kaip švilpukas. Numetęs daugiau kaip 20 svarų (9
kg), bet dar turintis numesti 20 ir daugiau, reikia, kad susireguliuotų kraujo
spaudimas. Dabar grįžtu prie lapkričio 22-jąją parašytos Lou žinutės iš Danieliaus
12:13: „O tu, tvarkyk savo reikalus be baimės ir susirūpinimo. Atsipalaiduok.
Kai visa tai baigsis, tu būsi ant savo kojų ir gausi savo atlygį.“ (Message
Biblija)
Procesas gali būti kažkam
naudingas
Po
to, kai Tėvas man liepė neplanuoti kelionių pirmuosius 3 šių metų mėnesius, aš
spėliojau, kodėl Jis užuot mane iš karto išgydęs, tik informavo apie tai. Žinodamas
Jo kelius supratau, kad tai gali būti išgydyta, man tereikia atlikti savo dalį –
tai kas priklauso nuo manęs. Tai gali būti išgydyta mediciniškai, arba tiesiog
su tuo galima gyventi.
Praeitą
savaitę pasidalinau, kad po sausio diagnozės apie PV (prieširdžių virpėjimą) ir
aukštą kraujo spaudimą, grįžęs namo uždėjau ranką ant savo širdies ir pasakiau:
„Širdie ir elektronine sistema, Jėzaus vardu įsakau jums būti sveikiems. Įsakau
savo kūnui – paklusk Dievo Žodžiui ir man, būk išgydytas, atsistatyk, sistemos
darykit tai ką reikia, kad PV praeitų ir kraujo spaudimas grįžtų į normalų
lygį, Jėzaus vardu.“ Kai po savaitės nuvykau į susitikimą su gydytoju ir, kai
jis paklausė mano širdį, PV ir aukštas kraujospūdis vis dar tebebuvo.
Kai
tariau Jėzaus vardą, Šventoji Dvasia nebuvo pasiųsta Tėvo ir neatliko darbo apie
kurį įsakiau Jėzaus vardu. Taigi jokio pasikeitimo. Supratau, kad su problema turiu
susitvarkyti natūraliu būdu. Prisiminkite ką rašiau apie 2007 metais nustatytą bazaliomą
(odos naviką), tas pats kelias.
Aš
nenorėjau, kad būtų atliekama elektrinė mano širdies „perkrovimo“ procedūra, nebent
tai būtų procesas iš Tėvo ir reikštų, kad tuo būdu bus išgydyta PV. Atlikau
tai, ką žinojau, kad reikia atlikti, bet Dvasioje nieko neįvyko. Matydamas
rezultatą, kad kraujo spaudimas nukrito numetus svorio, galėjau daryti išvadą,
kad su PV turiu tvarkytis kiek tik įmanoma natūraliai.
Procesas tęsiasi - aplankymas
vasario mėnesį
Keistas
dalykas, bet Viešpats mane aplankė po pradinės mano diagnozės, bet dar prieš
širdies echoskopiją ir prieš kolonoskopiją. Kai kuo dalinausi apie tą aplankymą
ir jį lydėjusį regėjimą vasario mėnesį. Aplankymo metu apie mano sveikatą jis
pasakė: „Aš patenkintas, kad tu rimtai save disciplinuoji (valgymas/svoris).
Mažai kas dėl savo kūno taip elgiasi tokioje situacijoje kaip ši. Aš labai
patenkintas. Tęsk tai, ką darai.“ Kitais žodžiais – numetei 20 svarų, tu
teisingame kelyje, tęsk toliau.
Ir
tada Jis toliau kalbėjo apie tai, kas kitais metais vyks JAV. Apie kai kuriuos
dalykus susijusius su ES, kas jos laukia (apie tai kalbėsiu per konferenciją
Olandijoje), kalbėjo ir apie Kristaus kūną. Štai taip. Jis nedėjo ant manęs
rankų, kad mane išgydytų, tik paminėjo mano sveikatą, o tada kalbėjo apie tai,
kodėl Jis mane aplankė.
Kai
esi Dvasioje, anksčiau buvę svarbūs klausimai, kuriuos turėjai būdamas kūne,
neateina galvon. Būnant Dvasioje tai normalu, tai taip natūralu, kad beveik nesuvoki
to (prisimink Petrą, norėjusį statyti palapines ant Atsimainymo kalno). Taigi net
nenustebau, kad Jis nededa rankų ant manęs, tas klausimas iškilo tik tada, kai
Jis išėjo, aš spėliojau: „Kodėl gi nepaprašiau uždėti ant manęs rankų?“
Tai
tik sustiprina anksčiau pateiktą išvadą.
Baigiamosios mintys
Aš
toliau garbinau ir dėkojau už Tėvo malonę. Jaučiau, kad man aišku, kodėl Jis
pasirinko netiesioginį mano išgydymą, bet nutarė leisti patirti medicininį
procesą. Aš prisiėmiau atsakomybę už tai, ką galiu kontroliuoti. Tai nutukimo
ir aukšto kraujo spaudimo priežastys, plius genetinis paveldas – polinkis į PV,
kurį, dalinai to nesuvokdamas, aš ir sukėliau.
Per
daug valgydamas, aš pats tai iššaukiau, taigi vienintelė išeitis – mažiau
valgyti ir numesti svorį. Kai tai rašau, jau esu numetęs 20 svarų ir esu
pakeliui numesti kitus 15-20, mano kraujo spaudimas žemesnis, bet dar ne 120/80.
Galbūt
tai nepadės tiems kurie susirgo, bet nežino savo kaltės, tačiau jeigu man dėl
kažko Jis suteikė malonę, aš turiu atlikti savąją dalį. Tikiu, kad tokia pat
malonė yra ir tiems, kurie nesuvokdami priežasties susirgo ir pakliuvo į
kažkokią būklę ar ligą. Visų pirma ieškokime Jo, o ne išgydymo, nes išgydymas ir
yra Jame. Nors mes visi turime klausimų, dalis tikėjimo yra pasitikėjimas ir
turi būti taip, kaip 2 Timotiejui 1:12 sakė Paulius: „...nes žinau, kuo įtikėjau, ir esu įsitikinęs, kad Jis gali
išlaikyti iki anos dienos tai, ką Jam patikėjau.“
Kitą savaitę nauja
tema, iki tada, būkite palaiminti!
Neužmirškite rašyti
man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.