Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2014 m. rugsėjo 4 d., ketvirtadienis

Baimė ir neprotingi sprendimai. 1 dalis

John Fenn, 2014 m. rugpjūčio mėn. 9 d.,

Sveiki,
Šiandien aš parodysiu kaip baimės įtakojami žmonės padaro neprotingus sprendimus, netgi jeigu jie nesupranta, kad jų motyvas baimė, bet galvoja, kad tuo metu jie elgiasi teisingai Viešpatyje.

Jėzus pasakė: „išmintis yra pažįstama/ patvirtinama jos vaikų, tai reiškia, kad išmintingi sprendimai dažnai nematomi iš karto, bet bus patvirtinti jų pasekmių ir rezultatų (vaikų) (Mato 11:19, Luko 7:35)

Apsikvailinau?
Tai buvo pirmas kartas, kai aš jį nuvedžiau vieną į tualetą. Krisas pagalvojo, kad žaislas turi paplaukioti, bet grimzdamas gilyn jis įstrigo ir jo nebuvo galima pasiekti. Kaip vakar prisimenu kaip Džeisonas sušuko nuo laiptų viršaus : „Mama! Tėti! Krisas įmetė mano Lego į tualetą ir dabar vanduo liejasi per viršų ant grindų!“


 Aš papumpavau ir kažką įkišau į tualetą. Jis tuoj pat atsikimšo, bet nulūžo rankenėlė. Taigi, nuėjau į techninės įrangos parduotuvę ir santechnikos prekių skyriuje nupirkau viską ko reikėjo, įskaitant ir įrankį skirtą atsitiktinai į klozetą įmestiems daiktams ištraukti.

Kaip mechanikas pasiruošęs surinkti sudėtingą mechanizmą išdėliojau visas tas dalis ant vonios grindų ir liepiau berniukams laikytis kuo atokiau, nors iš tikrųjų nė nesupratau kaip jas visas sujungti. „Na va“ mąsčiau, „dabar aš turiu viską ko reikia, kad pasijusčiau tikru idiotu.“

Pasinaudojęs atmetimo principu nustačiau, kas turi būti padaryta pirmiausia. Deja, pirmą pamoką teko išmokti šlapiuoju būdu – juk pamiršau atjungti tekantį vandenį! Bet galų gale Lego žmogeliukas buvo išgelbėtas ir mūsų tualetas vėl veikė.

Nežinojimas ką prie ko prijungti priimant sprendimus
Kartais sprendimų priėmimas yra panašus į dešimtis tualeto dalių išmėtytų panosėje. Mes nežinome ką prie ko prijungti, todėl meldžiamės „Viešpatie padėk!“ ir žygiuojame pirmyn, jungiame savo gyvenimo dalis taip, kaip mums atrodo geriausia, tik tam, kad vėliau suvoktume, jog apsikvailinome... išmintis ar kvailybė yra pažįstama iš jos vaikų. Praėjus metams atsigręžę atgal tenorime viską pamiršti ir stebimės...

Giliai pasislėpusi baimė įtakoja mūsų sprendimus. Norėdami apsispręsti tinkama linkme mes turime pažinoti Tėvą ir turėti Jo ramybę savo dvasioje, taip pat turime žinoti, kada panaudoti sveiką nuovoką ir savo supratimą. Negalime pamiršti, kad baimė yra dvasia – individuali dvasia, kuri mus kankina.

Taigi, šiandien aš pristatau pirmus 3 pavyzdžius iš mano daugiau kaip 40 metų vaikščiojimo su Tėvu. Didesnė jų dalis atspindi tarnavimo patirtį ir tinka visiems, tačiau netaikomi niekam asmeniškai.

Nr.1 - Baimė darbo situacijoje
Man reikėjo konfrontuoti asmenį darbe dėl jo elgesio, bet aš nenorėjau to daryti. Bijojau, kad manęs neatleistų, nes tas žmogus buvo mano boso bosas. Baimė vertė galvoti apie Barbarą ir vaikus, kurie priklausė nuo manęs, nes tuo metu buvau vienintelis šeimos aprūpintojas. Baimė vertė galvoti, kad berniukai negalės toliau mokytis krikščioniškoje mokykloje ir baimė potencialiai grąžino mane į pradžią, kai gaudavau minimalią algą.

Tai skatino galvoti apie namo pardavimą ir persikėlimą į ankštą butą... apie visas blogiausias situacijas. Aš pradėjau spėlioti ar tai jau buvo laikas Viešpačiui atidaryti kitas duris mano tarnavimui. Galvoje iškilo standartinis paaiškinimas/racionalizacija/melas/pusiau tiesa: „Viešpats mane veda“, kurį daugelis naudoja norėdami uždengti tikrąją savo pasitraukimo iš pozicijos priežastį

Taigi, visų pirma ir svarbiausia, aš žinojau, jog, šioje situacijoje turiu žiūrėti į Kristų, kad tapčiau panašesnis į Jį. Aš pamačiau, kad man nepatinka drąsiai kovoti dėl to, kas teisinga nežiūrint į pasekmes. Aš TAIP norėjau persikelti į kitą darbą. Tuo metu tai atrodė lengviausias kelias. Norėjau pasprukti nuo nesivaldančio boso tam, kad nereikėtų jo konfrontuoti ir augti Kristuje. Pasiryžau sutvardyti abejones ir padaryti tai. Kalbėjau tiesiai šviesiai ir be užuolankų. Jis įvertino mane pripažindamas, kad nesu vienas iš daugelio aklai paklusnių „taip pone“ pavaldinių

Susitelkti į Viešpatį
Per daugiau kaip 4 dešimtmečius aš esu susidūręs su „bestuburiais“ žmonėmis, kurie vengia konfrontacijos ir teisinasi sakydami jog „Viešpats mane veda“. Aišku, kad Viešpats mus veda, bet čia aš turiu omenyje žmones, kurie vietoj to, kad bręstų parodydami Dovydo ar Rūtos drąsą, bruka uodegą iš nepatogios situacijos į kitą darbą ir prasilenkia su Jo ištikimybe šioje kranto pusėje.

Dažnai žmonės ateina į mano ofisą, paskambina arba parašo guosdamiesi, kad jų bosas ar bendradarbis yra siaubingas, keikiasi ir kalba neetiškus bei amoralius dalykus. Turiu pastebėti, kad dažniausiai jie yra teisūs, nes tas bosas ar bendradarbis iš tikrųjų netinkamai elgiasi ar nesąžiningai vadovauja jiems ir kompanijai... Jų skundai pagrįsti, o kaltininkas greičiausiai turi nemažų asmeninių problemų.

Aš pasakau žmonėms, kad jie turi galimybę augti Viešpatyje, kad Viešpats bando auginti jų asmenybę ir, kad tokie žmonės kaip Juozapas, Samuelis ar Dovydas nesistengė pasitraukti iš situacijos, bet užuot pasišalinę, jie pasirinko PEREITI PER tą situaciją į didesnį subrendimą Viešpatyje. Deja, išgirdę šiuos žodžius žmonės nueina šalin.

Yra laikas palikti situaciją, bet mano patirtis rodo, kad tai reikia daryti tik po to, kai mes būdami druska išdėstome juodu ant balto visus už ir prieš ir leidžiame savo oponentui spręsti. JEI jis atmeta Dievo malonę, kuri ateina per mus, tada Viešpats mus veda toliau, nes šiuo atveju atmesti buvom ne mes, bet Viešpats mumyse.

Daugelis pirmiausia mąsto apie pasišalinimą, užuot galvodami kaip galėtų augti Kristuje esamoje situacijoje. Vietoj to, kad subręstų išmintingai pasinaudodami jiems duota valdžia darbe, jie verčiau apvers savo gyvenimą aukštyn kojom, paliks savo sutuoktinį, vaikus, draugų ratą, ieškodami išsigelbėjimo kitame darbe ir bandydami pasinaudoti Dievu, teisindamiesi, kad tai Jis davė jiems naują darbą.

Žmonių baimė yra viena labiausiai paplitusių. Tie patys žmonės, kurie giriasi Kristumi ir pasakoja kokius nuostabius dalykus Dievas daro jų gyvenimuose, kurie publikuoja liudijimus socialiniuose tinkluose ar liudija draugams ir bažnyčios susirinkimams, staiga, kai reikia būti tikru Dievo vyru ar moterimi, praranda drąsą. Jie galvoja kaip pasišalinti, užuot konfrontavus ir nubrėžus ribas bosui, bendradarbiui ar kolegai darbe

Susitvarkykime su baime PRIEŠ TAI, kai meldžiamės
Filipiečiams 4:4-6 yra viena iš instrukcijų vedanti mus žingsnis po žingsnio. Čia Paulius sako: „(1) Niekuo nesirūpinkite, bet (2) malda ir prašymu su dėkojimu padarykite savo prašymus žinomus Dievui. (3) Ir Dievo ramybė pranokstanti visokį pažinimą, saugos (išlaikys) jūsų širdis ir protus per Kristų Jėzų.“

Problema, kurią aš turėjau, buvo ta, kad kiekvieną kartą melsdamasis būdavau sukaustytas baimės, todėl ištaręs „amen“ maldos pabaigoje turėdavau lygiai tiek pat mažai ramybės kaip ir jos pradžioje. Taigi, aš nusprendžiau pasigilinti į Pauliaus instrukcijas ir padalinau jas į 3 žingsnelius. Pirmas žingsnis, po jo eina antras, tada trečias, o rezultatas atneša ramybę.

Visas 3 savaites kovojau su baime ir rūpesčiu. Mano prašymas laukė‚ tarsi maistas greitpuodyje pastatytame ant galinio viryklės degiklio, kol aš susitvarkysiu su baime. Aš nė nedrįsau įvardinti savo poreikio tol kol netapau visiškai dėl jo ramus. Apsvarsčiau visus galimus variantus savo galvoje taip, kaip tada dėliodamas visas tualeto dalis.

Kiekvieno baimės kelio pabaigoje, aš sutikdavau Jį stovintį su įrašais rankose primenančiais Jo ištikimybę per visas mūsų gyvenimo akimirkas. Mintyse nukeliavęs paskutinį baimės kelią stabtelėjau. TADA išliejau Jam visus savo prašymus ir pratrūkau dėkoti.
Ir staiga Jo ramybė pripildė mano dvasią... Žinojau, kad Jis išgirdo ir pasirūpino Aš žinojau, kad visos tos situacijos detalės bus sudėliotos tinkama tvarka... Dabar jau galiu nedelsdamas susitvarkyti su baime ir maldoje priimti ramybę, nors pradžioje buvo sunku!

Laisvė nuo baimės leidžia mums drąsiai daryti tai, kas teisinga nepaisant aplinkybių. Kartais tai reiškia konfrontuoti kažką darbe ar esant vienam iš atstumtų darbuotojui nubrėžti kas teisinga ir kas ne, kas moralu ir ne, etiška ir neetiška. Kartais reikia būti kaip Danielius ir Rūta, užuot visiems melavus apie tai, kaip Viešpats man atvėrė duris ir išvedė į naują darbą.

Žinoma, Jis davė jums darbą, bet būkit tikri, jūs SUSIDURSITE su žmonių baime ir šiame ar kitame darbe, nes Jis keičia jus pagal Savo paveikslą ir nesustos kol nepabaigs to ką pradėjo. Kitą savaitę baimė šeimos santykiuose.

Daugiau apie baimę ir sprendimus kitą savaitę! Laiminu!


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą