Sveiki,
Praėjusiame
straipsnyje aš rašiau apie tai, kaip baimė verčia priimti sprendimus, kurių
kitu atveju nepriimtume, ir apie tai kaip dažnai tos baimės užmaskuojamos
dvasingumu. Šiandien – pirmoji dalis apie šeimą ir problemas susijusias su
pinigais.
Bet pirmiausia, ar šis
pokalbis jums pažįstamas?...
Kai
jūs skaitysite šitą straipsnį, mes būsime praleidę 2 savaites ardydami Kriso
miegamąjį, dabartinį vonios kambarį ir mano darbo kambarį, ruošdamiesi įrengti
neįgaliajam skirtą lovą ir vonią. Jau pradėjome paruošiamuosius darbu, todėl mūsų
namai apkrauti dėžėmis ir atrodo kaip baldų pervežimo sandėlis.
Po
ilgo ir rūpestingo daiktų dėliojimo jau nebepajėgdami įtemptai mąstyti toliau
tvarkėmės „autopiloto“ būsenoje. Taip stovėdami mano darbo kambaryje ir
spoksodami į 12 iki lubų prigrūstų dėžių, mes su Barbara pradėjome pokalbį.
„Gerai,
John, dabar jau gali pernešti tas dėžes“. Aš: „Kur?“ „Į mūsų miegamąjį, žinoma,
aš juk tau jau sakiau.“ „Kur?“ (Mano veido išraiška vyriškai skelbė: „Aš nė už
ką šito nedarysiu.“). „Į miegamąjį!” „Bet kur? Problema tame, kad ten nėra
vietos, supranti?“ „Ne nesuprantu, tiesiog paklausyk ir perstumk jas”. “Kur? Jau dabar turiu vaikščioti tokiu siauru taku lyg
būčiau olimpinis gimnastas ant buomo vien tam, kad pasiekčiau apatinių rūbų stalčių“.
„Na, tu ką nors sugalvosi, tiesiog perstumk jas”. „Ne, pati nueik ir pasižiūrėk
į mūsų miegamąjį ir pasakyk man kur jas įsprausti.”
(Trumpa
pauzė. Ji išeina ir sugrįžta.) „Tu teisus“. (Ak, kaip man patinka išgirsti
tokius žodžius iš žmonos lūpų). „Gerai, kuriam laikui mes padėsime jas
svetainėje, priešais židinį, tada padarysime vietos tavo dirbtuvėje ir
perkelsime ten.“ (Sudužo mano viltys, prieš akis prabėgo dėžėmis ir maišais
apgriozdinti mano įrankiai, kurie pranyksta iki kito pavasario atodrėkio.)
Na
ką, aš perstūmiau dėžes laikinai priešais židinį ir vėl paaukojau savo
dirbtuvę, tačiau Barbara puikiai pasidarbavo atrinkdama, kraudama ir rūšiuodama
daiktus, kad padarytų vietos man, nešančiam visas tas dėžes į dirbtuvę.
Sprendimų
priėmimas kartais atrodo taip, kaip minėtame pavyzdyje, kiekvienas pasirinkimas
tam tikroje situacijoje turi savo baimę, kuri verčia eiti viena kryptimi, tada
susidūrus su kita baime, atsitraukti ir pasukti kita kryptimi, o ten vėl
susiduri su kita baime.
Ką
daryti? Kur pasukti? Vienoje kranto pusėje yra baimė prasilenkti su Dievu, o
kitoje – baimė padaryti didelę klaidą velnio įtakoje.
Apie baimę
Kalbėdami
apie baimes turime išskirti natūraliąją, kuri sako – neišbėk prieš autobusą – ir
natūraliąją baimę prie kurios prilipusi dvasia. Būtent ji sukausto žmogų ir
iššaukia dar didesnes baimes. Neišbėk prieš autobusą ir, apskritai, saugokis
autobusų, nes jie gąsdinantys. Taip pat neik į autobusų stotis ir geležinkelio
stotis, nes jie dar baisesni, daug didesni su daugybe nepažįstamų žmonių.
Vėliau jau bet kokia žmonių grupė ima gąsdinti ir darosi baisu išeiti į lauką,
nes žmogus pradeda bijoti nepažįstamųjų. Nuo ko viskas prasidėjo? Nuo vieno
autobuso baimės.
Hebrajams
2:15 kalbama apie Jėzaus darbą: „Kuris ...išlaisvino juos, tuos, kurie visam
gyvenimui buvo pasidavę vergystei
per mirties baimę“.
Atkreipkime
dėmesį, kad mirties baimė pavergia žmones. Graikiškas žodis „vergystė“ –
„douleia,“ iš „deo“ reiškia „surišti,“ ir dažniausiai naudojamas „vergo būklės
sąlygoms“ išreikšti (Vine).
Mirties
baimė suriša žmones ir jie tampa savo baimių vergais. Kaip?
Baimės medis
Įsivaizduokime
medį su giliai po žeme įsikerojusia šaknimi. Ta šaknis yra nuodėmė. Medžio
kamienas yra mirties baimė ir per jį „maistingosios medžiagos“ keliauja iš šaknų
į vaisius. Kitaip sakant, „maistas“ atkeliauja iš nuodėmės šaknies, pereina per
mirties baimės kamieną ir pasiekia vaisius. Šio medžio vaisiai yra visos esamos
baimės, tokios kaip vorų baimė, uždarų patalpų baimė, aukščio baimė, šunų
baimė, atvirų erdvių baimė, žmonių baimė, gyvačių baimė, skirtingų rasių baimė,
ligoninių baimė, vėžio baimė – bet kokia kita baimė yra to medžio vaisius, auginamas
mirties baimės, kurią maitina nuodėmė.
Jūs
patys galite atsekti, kad vorų baimė kyla iš mirties baimės: voras gali jums įkasti
ir užnuodyti, tai reiškia jums teks gultis į ligoninę, tai galbūt gali reikšti,
jog užsikrėtėte nuodinga bakterija, o tai gali baigtis tuo, kad neteksite galūnės
arba net mirsite.
Baimė
skristi lėktuvu? Tai nėra skrydžio baimė, tai baimė numirti lėktuvo avarijoje.
Šunų baimė? Vienas iš jų gali jums įkasti, skaudės... tai gali baigtis vizitu į
ligoninę, susitikimu su gydytojais, daug skausmo, o kas jeigu šuo sirgo
pasiutlige, tuomet gresia mirtis.
Mes buvome
išlaisvinti nuo mirties baimės, todėl jau nebesame baimių vergovėje.
Taigi,
kai baimės dvasia pasireiškia jūsų emocijose, tai tiesioginė ataka Jėzaus
darbui jūsų gyvenime – ir kadangi tai dvasia, ji negali priversti nieko daryti
prieš jūsų valią. Jūs turite išmokti priešintis baimei, taip kaip
priešintumėtės bet kam kas bandytų jus nustumti nuo uolos. Ir tai nereiškia melstis, nes Jėšua (Jėzus) liepė išvaryti Jo vardu.
Priešinkitės su valdžia visiems baimę keliantiems įsivaizdavimams, susitelkite
į Viešpatį, garbinkite, dėkokite.
Mes
nugalime mirties baimę patikėdami, kad jau esame amžinybėje, jau esame dangaus
piliečiai. Tačiau priimti šią dvasinę tiesą į savo gyvenimus ir širdis kaip
realybę reikalauja pastangų. Mes turime įsitvirtinti tame ir tikėti, jog
nesvarbu kas nutiktų, aš einu į dangų, todėl aš nieko nebijau, nes blogiausia
kas gali nutikti – aš būsiu su Jėzumi.
Asmeninė atsakomybė
Įsivaizduokime,
kad jūsų namuose kurį laiką apsistojo vienas iš jūsų giminių, draugų ar
pažįstamų. Tarkime, kad tas žmogus įsitraukęs į nuodėmes – galbūt narkotikai,
netinkami santykiai, tinginystė.
Jūs
su baime savęs klausiate kuo gi viskas baigtųsi, jei aš jam nepadėčiau? Jis
atsidurtų gatvėje. Galbūt jis gyventu kur nors prieglaudoje? Bet Viešpatie, ką
man su juo daryti? Jei išmesiu jį, tai būsiu kaltas, jei jis numirtų, bet aš
negaliu daugiau jo čia laikyti, jis griauna mano gyvenimą.
Turime
pripažinti faktą, kad mes, tėvai, auginame savo vaikus mokydami juos būti
savarankiškais. Kiekvienas visapusiškai sveikas žmogus turi mokėti pasirūpinti savimi.
Nesupraskite manęs neteisingai, būna atvejų kada mes tikrai turime kažkam
padėti atsistoti ant kojų, bet Jėšua sakė duoti tik vieną papildomą apsiaustą,
ne visą spintą, ir nueiti tik vieną papildomą mylią, o ne nubėgti visą maratoną
su jais.
Jei
paklusime baimei ir neleisime tokiems žmonėms augti, galime likti emociškai
sužeisti ir patirti finansinių nuostolių. Jeigu jie nepradeda savimi rūpintis
po to, kai kartu su jais nuėjom papildomą mylią ir davėme jiems papildomą
apsiaustą, tada iš malonės davėjo mes pavirstame nuodėmės įgalintojais, nes tokiu
būdu skatiname priklausomybę nuo mūsų, o ne nuo Dievo.
Tiesą
sakant, užsimaskavę po „krikščioniška meile“, jūs galite stabdyti tokio žmogaus
kaip asmenybės augimą ir jo augimą Viešpatyje. Kaip ir minėjau praeitame straipsnyje,
paprastai, ten kur jaučiamės patogiai, ten mažai ir augame, o ten kur daug augame,
ten retai jaučiamės patogiai. Kartais jūs turite ignoruoti baimes ir leisti jam
pasijausti nepatogiai, kad galėtų augti. Pasakykite tokiam asmeniui, kad jūs
jau nuėjote papildomą mylią ir davėte jam savo marškinius, todėl dabar yra
laikas eiti pačiam ir užsidirbti rūbams.
Atsakymas
Atsakymas
yra peržengti baimę ir leisti (galbūt tinkamesnis žodis būtų priversti) tą
žmogų atsistoti ant kojų. Mažų mažiausiai ką jie galėtų padaryti gyvendami su
jumis, tai sumokėti savąją nuomos dalį ir už patarnavimus bei transporto
išlaidas. Sudarykite planą, tegul jie jo laikosi. Tarkime tokį: „už dviejų
savaičių turi pradėti dirbti, už keturių jau gausi pirmąją algą ir man
priklauso ½ už kambarį ir patarnavimus.“
Taip,
jūs galite paremti, jį iki pirmos algos, bet jei po kurio laiko jis arba neturi
darbo, arba neišeina iš namų nuo 8 val. ryto ieškoti darbo ir nesugrįžta užpildęs
pareiškimų 5 val. vakaro, jūs privalote nubrėžti ribas.
Baimė
naudos tave – baimės demonas naudos tave – norėdamas, kad jie amžinai liktų
kūdikiais, neužaugusiais ir nuo kitų priklausomais. Nėra lengva nugalėti baimę,
norint kažkam padėti atsikratyti tinginystės ar priklausomybės. Kartais dėl to
jaučiamės siaubingai, tačiau turime nepasiduoti.
Matote,
Dievas duoda galimybes, bet mes turime nuspręsti ar jomis pasinaudosime. Baimė
trukdo tokioms galimybėms atsirasti tų žmonių gyvenime, kuriuos mes laikinai
priglaudžiame ir laiku nepaleidžiame (pvz.: galimybė augti ir mokytis savimi
pasirūpinti). Juk, iš tiesų, mes užkertame Dievui kelią ir kovojame prieš Jo
valią, tuo pačiu stebėdamiesi kodėl Jis neatsako. Mes patys dažnai esame ir atsakymas
ir problema.
Gerai, pratęsime
kitą savaitę... tikiuosi, kad tai buvo palaiminimas, iki kito karto,
Neužmirškite
rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.