Apreiškimo šaltinis. 1 dalis

John Fenn, 2013 m. lapkričio mėn. 30 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveikinu visus,

O kas jeigu tau reikėtų lankytis surinkime (bažnyčioje) tik 3 kartus per metus? O kas jei nebūtų interneto, telefono, galimybės parašyti laišką, arba pasišnekėti veidas į veidą su kitais?

Tokia situacija buvo Izraelyje maždaug 250 metų iki Jėšua (Jėzaus) gimimo Betliejuje. Senajame Testamente Dievas nereikalavo hebrajų vyrų eiti į šventyklą Jeruzalėje daugiau nei 3 kartus per metus. Tai buvo todėl, kad jie buvo paplitę tautose ir nebuvo kitų transporto priemonių keliauti tik nuosavos kojos (žr. Išėjimo 23:17)

Ir štai pasirodo graikai!

333-331 metais iki Kristaus Aleksandro Didžiojo vadovaujami graikai, nukariavo Izraelį ir Egiptą. Aleksandras buvo Aristotelio mokinys ir buvo įsitikinęs, kad graikų kultūra gali suvienyti pasaulį. Graikų kultūra per gyventojus pasklidusius Izraelyje atnešė daug dalykų – rūbai ir stiliai, teatras, sportinės varžybos, gimnazijos, pirtys, menai, graikų kalba ir mąstymo būdas.

Atsiranda „susibūrimai” ir „atsiskyrusieji”

Jau 200-ųjų prieš Kristų viduryje Izraelis tapo graikišku. Buvo praėję virš 200 metų nuo paskutinio pranašo Malachijo, ir atrodo, kad tautoje Dievas niekur nebekalbėjo.

Jūs negalėtumėte atskirti žydo nuo graiko, nes abu eidavo į teatrus, turėdavo pirties ir gimnastikos dienas, lankydavosi sportinėse žaidynėse, o iš žydo buvo reikalaujama tik 3 kartus per metus apsilankyti šventykloje, ir nieko daugiau. Tomis dienomis nebuvo savaitinių susirinkimų, bet tai turėjo greitai keistis.

Dėl šitų dalykų, kurie vyko tautoje, pakilo šventumo judėjimas, kuris buvo skirtas tam, kad atskirtų žydus nuo graikų ir, kad mokytų žydus pažinti jų Dievą daugiau nei 3 kartus per metus. Šventumo judėjimo dalyviai nusprendė rengti savaitinius kaimynystėje gyvenančių šeimų susirinkimus, kur tos atsiskyrusios šeimos galėtų rinktis ir mokytis pažinti Dievą. Bet kada rinktis?

Sabato šventimas

Dievas Išėjimo 20:8-11 įsakė laikyti Sabatą šventu, tai reiškė, kad šeštadienį negalima dirbti. Dievas nedirbo šeštadienį, taigi ir jie pagerbdami Dievą nedirbo šeštadienį, ir tai reiškė laikyti Sabatą šventu. Kadangi jie dirbo kitas šešias dienas, o Sabatas buvo jų laisva diena, todėl logiška buvo susirinkti tomis dienomis namų susirinkimuose.

O čia linksmoji dalis

Hebrajų kalboje žodis „atsiskyręs“ yra fariziejus. Graikiškas žodis „susirinkimas“ arba „mokymosi vieta“ yra sinagoga. Šventumo judėjimui vadovavo „atsiskyrę“ arba fariziejai, ir pirmieji namų susirinkimai buvo sinagogos. Jie nustatė, kad eiti ¼ mylios (0,4 km) per Sabatą yra darbas, taigi jie padarė išvadą, kad kiekviename namų susirinkime turi būti mažiausiai 10 suaugusių žydų vyrų. Netgi Jėzaus laikais dažniausiai sinagogos buvo žydų namai, arba į judaizmą atsivertusių žmonių namai. Tik vėliau jie pradėjo statyti pastatus, vadinamus sinagogomis.

Šiandien, jei tikintysis nori garbinti šeštadienį, tai gerai, nes jie tai daro Viešpačiui ir aš čia nematau jokios klaidos. Tik nereikia sakyti, kad Dievas liepė Jį garbinti šeštadienį, tai klaida ir neišmanymas – galbūt norint gero, bet tai neteisinga. Įsakymas apie Sabatą reikalavo tik ilsėtis, jis buvo Jėzaus simbolis ir šešėlis, kuris duos mums poilsį nuo mūsų nuodėmių – tai buvo padaryta žmogui, o ne Dievui (Morkaus 2:27).

Jie susirinkdavo namuose šeštadieniais mokytis apie Dievą, kad galėtų gyventi pagal Jo kelius ir kultūrą graikų apsuptyje. Šventumo judėjimui besitęsiant, jie pridėjo vis daugiau ir daugiau taisyklių prie Dievo įsakymų, štai kodėl Jėšua nuolatos konfrontavo tas taisykles ir mokė Senojo Testamento tokio, koks jis iš tiesų buvo. (Apie tai galite rasti mano „Kalno pamokslo“ 1 & 2 serijose)

Šeimos gyvenimas susietas su apreiškimu iš Dievo

Viešpats įkūrė namus ir šeimą Edeno sode, ir ten susitikdavo su Adomu ir Ieva. Kai Jis pasirodė Abraomui Pradžios 18:17-19, Jis susiejo apreiškimą iš dangaus su šeimos gyvenimo kokybe:

„Viešpats tarė: „Ar Aš slėpsiu nuo Abraomo, ką ketinu daryti? Juk Abraomas tikrai taps didele ir galinga tauta, jame bus palaimintos visos žemės tautos. Nes Aš žinau, kad jis įsakys savo vaikams ir savo namams po savęs laikytis Viešpaties kelio ir daryti, kas yra teisinga ir teisu, kad Viešpats galėtų ištesėti Abraomui, ką Jis kalbėjo apie jį“. 

Senasis Testamentas liepė tėvams kalbėti apie Viešpatį, kai jie atsikelia ir kai jie atsisėda, kai jie įeina ir išeina, namai ir šeima visada buvo vieta, kurią Dievas pasirinko būti pirma ir svarbiausia mokytis pažinti Jį.

Šventyklos gyvena namuose

Kai Dievas per Sekmines persikėlė iš šventyklos Jeruzalėje į žmones, kaip matome Apaštalų darbų knygos 2 skyriuje, padarydamas žmones gyvomis šventyklomis, buvo natūralu, kad šitie nauji tikintieji toliau susitikdavo namuose šeštadieniais, kaip jie tai darė jau 250 metų. Tai išliko pagrindiniu būdu mokytis pažinti Dievą. Vėliau jų mąstyme svarbiausia tapo prisikėlimo diena, ir daugelis ėmė rinktis sekmadieniais.

Jie susirinkdavo namuose ne dėl persekiojimų, bet todėl, kad Dievas susitikdavo su žmonėmis namuose nuo Adomo ir Ievos laikų. Daugelis, jei ne daugiausia Jėzaus stebuklų įvyko namuose. Štai kodėl namų surinkimas taip greitai auga pasaulio mastu ir visai nesvarbu, ar vyksta persekiojimai, ar ne, nes Dievas sukūrė ir paskyrė namus ir šeimą būti pagrindine vieta mokytis apie Jį, taigi natūralu, kad Jis čia veikia. Toks Naujojo Testamento kontekstas, nes Naujojo Testamento autoriai, buvo namų surinkimų lyderiai, kurie rašė jiems ir kurie lankė namuose vykstančius bažnyčios susirinkimus.

„Bažnyčios“ arogancija

1700 metų auditorinio stiliaus bažnyčios sistemos arogancija yra tai, kad ji mąsto, jog būtent auditorija yra priemonė, per kurią Dievas skleidžia Savo evangeliją! Jėšua nepašaukė institucijos pamokslauti evangeliją. Žmonės, kurie gyveno ir susitikinėjo namuose patys save pasiuntė, nebuvo jokių specialiai išlavintų žmonių, vadinamų misionieriais, mes patys save pasiunčiame į namus, miestus ir verslo vietas, kad padarytume žmones mokiniais per tarpusavio santykius.

Namai yra ta vieta kur verda gyvenimas ir maistas, taigi surinkimas namuose fokusuojasi į gyvenimą.

Kryžiaus mąstymas ar prisikėlimo mąstymas?

Koks yra krikščionybės simbolis? Kryžius. Mirtis. Pagalvok apie tai, kaip prieštarauja dabartinės bažnyčios kultūra Naujojo Testamento realijoms. Naujojo Testamento rašytojai buvo susitelkę į Kristų, kuris gyvena mumyse, į Jėzaus prisikėlimą, Jo triumfą nugalėjus priešą ir mirtį bei mūsų gyvenimo atnaujinimą. Kristus mumyse yra šlovės viltis.

Kodėl tada visa mūsų bažnyčios kultūra orientuota į mirtį? Kodėl mes nekabiname tuščio kapo simbolių ant bažnyčios pastatų ir savo sienų? Kodėl mes susitapatiname su Jėzaus mirtimi užuot susitapatinus su prisikėlimu? Kodėl apie kryžių kalbame 51 savaitę per metus, o į prisikėlimą susitelkiame tik 1 sekmadienį metuose? Visas Naujasis Testamentas yra orientuotas į Jo prisikėlimą; kodėl bažnyčios kultūra nėra tokia?

Kodėl mes kviečiame žmones išeiti į priekį, kad jie ateitų prie kryžiaus, užuot kvietus prie prisikėlimo jėgos? Kodėl kviečiame žmones prie kryžiaus kiekvieno tarnavimo pabaigoje, primindami jiems, kad jie yra nusidėjėliai (jie tai jau žino, taigi jiems tai ne naujiena), užuot nukreipus juos į Kristaus jėgą jų viduje, kuri nugali nuodėmę!?

Pasiekti namus

Namų surinkimas yra orientuotas į prisikėlimą, nes jame svarbiausia yra mokinystė. Aš sėdėjau su jaunu žmogumi prieš prasidedant susirinkimui namuose; jis žinojo tik institucinę bažnyčią, bet tą savaitę nutarė pasidairyti po namų surinkimą.

Jo galva buvo nulenkta ir jis buvo nusiminęs. Nieko daugiau negalėjo matyti tik savo pasikartojančias nesėkmes ir nuodėmes, jis buvo arti savižudybės. Jis jau daug kartų ėjo į priekį susirinkimuose, kad už jį pasimelstų, bet nesijautė geriau. Pro ašaras jis man pasakė, kad jis atgailauja ir kurį laiką gerai elgiasi, bet po to vėl nusideda, jis taip pasakė: „aš einu prie kryžiaus vėl ir vėl, bet aš negaliu sulaužyti nuodėmės ciklo savo gyvenime.“

Aš pasakiau, kad jis nemąsto Naujojo Testamento tiesomis, kad žiūri atgal į kryžių, užuot žiūrėjuęs į prisikėlimo jėgą ir Kristų, kuris dabar gyvena jame. Naujasis Testamentas sako, kad mes jau numirėme ir dabar Kristuje esame prikelti iš mirties. Mes esame pasodinti danguje su Kristumi. Mes turime valdžią ir jėgą virš velnio. Mes esame palaiminti visais dvasiniais palaiminimais Kristuje. Mes esame išteisinti Kristuje ir turime ramybę su Dievu (Romiečiams 5:1- 2, 6:3-5, Efeziečiams 1:3, 2:6, 2 Korintiečiams 5:17)

Jis turėjo kryžiaus mąstymą, o aš – prisikėlimo mąstymą. Gera žinia, kad jis surado ramybę ir pergalę po tos dienos, ir tai įvyko todėl, kad jis pakeitė savo mąstymą iš mirties į gyvenimą. Nuo kryžiaus kultūros iki prisikėlimo kultūros.

Ar esate išmokytas mąstyti, kad Kristus yra jumyse, ir tai orientuoja jus į Jį, o gal jūs susitelkęs į save ir reguliariai patiriate nesėkmes eidamas prie kryžiaus? Kai jums reikia atsakymų, ar jūs visų pirma mąstote apie Kristų savyje, o gal jūs manote, kad jums reikia eiti į surinkimą pasiklausyti X kalbėtojo, arba reikia X asmens, kad „duotų jums žodį“, arba padarytų kažką, kad Dievas jus išgirstų?

Kaip manote: kryžiaus ar prisikėlimo jėga veikia jumyse? Daugiau kitą savaitę, iki tada.

Laiminu visus.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu