Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2013 m. gruodžio 8 d., sekmadienis

Apreiškimo šaltinis. 2 dalis

John Fenn, 2013 m. gruodžio mėn. 7 d.,

Sveikinu visus,

Žvilgsnis į mūsų gyvenimą: šalia kriauklės virtuvėje pas mus yra muilo dozatorius, kuris turi judesio detektorių. Taigi, kai laikote ranką po čiaupu, jis jaučia judesį ir išmeta porciją skysto muilo į delną.

Beveik kiekvieną kartą, kai aš plaunu indus lieka nedidelė balutė muilo ant padėklo, kaip jūs galite matyti šioje nuotraukoje. (Tas mažas žmogiukas kairėje, tai mūsų bulvių šveitimo šepetys; Barbaros kūryba)

Sunku pradėti
Dabar, kai ateina mano eilė dirbti virtuvėje, aš šveičiu puodus ir keptuves, taigi aš paimu šepetį, išvalau muilo balutę ant padėklo, ir plaunu puodus bei keptuves. Jei man reikia daugiau muilo, TADA aš pakišu padėklą po čiaupu ir laukiu kol iškris lašas.

Nepamenu, kaip baigėsi mano darbas virtuvėje, tik žinau, kad Barbara yra šauni virėja ir įpratusi atidėti nešvarius puodus ir keptuves „vėlesniam laikui“, kad ji galėtų pabaigti gaminti. O mano darbas sutvarkyti tai, ką ji atideda „vėlesniam laikui“.

Mes jau turėjome tą dozatorių gal kokius 5 metus, ir kitus paskirstytojus prieš šitą. Aš pažįstu Barbarą pakankamai gerai nuo 7 ar 8 metų amžiaus. Kai buvome vaikai, mes vaikščiodavome į tas pačias gimimo dienas, nes turėjome tuos pačius draugus. Mūsų tėvai pažinojo vieni kitus. Mano dėdė buvo partneriu teisininkų firmoje su savo kaimynu, kurių duktė buvo Barbaros geriausia draugė ir taip pat viena mano geriausių draugių. Mes pradėjome susitikinėti nuo 15 ir 16 metų. Mes turėjome ilgą ir gilią istoriją kartu bei tarp mūsų šeimų.

Bet aš galvojau...
Kitą dieną ji priėjo prie kriauklės ir paklausė, ar aš išvaliau muilo balutę ant padėklo, ir aš atsakiau, kad taip, ir papasakojau jai apie savo įpročius. Ji paprašė manęs nedaryti šito, nes kai ji plauna savo rankas, jai nereikia visos čiurkšlės muilo, ji tik pamirko pirštą mažame klanelyje ir to jai pakanka nusiprausti rankas.

Kodėl aš tai išgirdau pirmą kartą? Aš visada išvalydavau tą mažą muilo balutę, visų pirma taip taupydamas muilą, naudodamas tai, ką surenku, o darydamas tai maniau, kad darau jai paslaugą ir tokiu būdu sutvarkydavau virtuvę kiek galima švariau.

Per daugiau kaip 35 santuokos metus tik dabar sužinojau, kad valydamas tą mažą muilo balutę, erzinau ją visus tuos metus. Iki to momento aš nežinojau, kad trukdžiau jai nusiplauti rankas. Oi!

Trukdymas malonei
Taip nutinka su daugeliu krikščionių, kurie galvoja, kad padeda Dievui – geri motyvai, bet blogas pritaikymas. Galbūt religinėmis formulėmis ir praktikomis, galbūt skaičiuodami žmones, kuriuos jie laimi Viešpačiui, kaip žymes ant ginklų diržo laukiniuose vakaruose arba žavėdamiesi didžiule auditorija su itališko marmuro grindimis sukurtomis dėl Jo, arba sumušdami rekordą žmonių, kurie apsilankė Velykų tarnavime, jie mano, kad būtent šito reikia Dievui.

O galbūt jie pripildė auditorijas su kitais 3000, kad šauktų ir klykautų atviro dangaus ir melstųsi prabudimo mieste, tikėdami lyderiais, kurie sakė, kad prabudimas ateis po 30 dienų, jeigu jie 30 dienų pasninkaus.

Galbūt taip, kaip aš trukdžiau Barbarai, manydamas, kad darau jai paslaugą, tai ką jie mano, jog Dievui to reikia, iš tiesų Jį erzina ir vargina.

Jie nepastebi to nuostabaus dalyko, kad Kristus gyvena juose, ir jie gali liautis daryti dalykus, kad padarytų Jam įspūdį, ir tiesiog gyventi su Juo. Jis mėgaujasi procesu, taigi džiaukimės kartu su Juo.

Mes galvojame...
Mes galvojame, kad elgiamės taip, kaip moko Biblija, nuolatos primindami sau, kad Jėšua (Jėzus) mirė už mus, nes Jis mus myli. Mes liudijame neišgelbėtiems, kad Jėšua juos myli TAIP, kad numirė už juos – ir visa tai yra tiesa, bet tik pusė tiesos, nes Jis nepasiliko miręs. Kai nuvedame juos ½ kelio iki prisikėlimo, tai jie užuot susitelkę į prisikėlimo jėgą, lieka susitelkę į mirtį ir nuodėmę.

Kai Petras buvo nuvestas pas lyderius po to, kai išgydė luošą žmogų, jis nesustojo prie kryžiaus: „Tai tebūnie jums visiems ir visai Izraelio tautai žinoma: vardu Jėzaus Kristaus iš Nazareto, kurį jūs nukryžiavote ir kurį Dievas prikėlė iš numirusių! Jo dėka šis vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas“ (Apd 4:10)

Kai tikintieji tokioje vienybėje rinkdavosi Jeruzalėje po Sekminių, keliaudami iš namų į namus, valgydami kartu – į ką jie orientavosi? „Apaštalai su didžiule jėga liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą“. Jie nebuvo Jo mirties ant kryžiaus liudytojai, bet Jo prisikėlimo liudytojai, nes prisikėlimo jėga pakeitė jų gyvenimus (Apaštalų darbų 4:33)

Gyvenimas
Kai apaštalai buvo įkalinti ir angelas atidarė kalėjimo duris ir išlaisvino juos, Jis pasakė: „Eikite ir, atsistoję šventykloje, skelbkite žmonėms visus šio Gyvenimo žodžius“ (5:20). Jis neliepė jiems kalbėti apie mirtį ant kryžiaus, bet apie „Gyvenimą“.

Nenuostabu, kad Paulius pradeda savo laišką romiečiams sakydamas: „Šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi” (Romiečiams 1:4)

Pauliaus širdies troškimas buvo: „kad pažinčiau Jį, Jo prisikėlimo jėgą ir bendravimą Jo kentėjimuose…“ (Filipiečiams 3:10)

Žinoti ar tikėti?
Nenuostabu, kad mūsų bažnyčios kultūra užaugino „tikinčiuosius“ Viešpačiu, užuot užauginus tuos, kurie „pažįsta“ Viešpatį. Neįmanoma pažinti mirusio asmens, ir kadangi žmonės orientavosi tik į kryžių, jie tikėjo Jėzumi, kuris mirė, bet neidami iki prisikėlimo, jie negalėjo PAŽINTI prisikėlusio ir gyvo Viešpaties!

Kadangi jie yra tikintys į Jo mirtį užuot pažįstantys Jo prisikėlimą, jie nuklydo savo tikėjime klaidinguose mokymuose, vaikydamiesi reginių, ir nepastebėdami antgamtinio darbo, kurį Viešpats stengėsi daryti jų širdyse.

Jie protu pritarė, kad Jis prisikėlęs iš mirties, bet kasdieniniame gyvenime jie tapatino save su Žmogumi mirusiu ant kryžiaus. Naujasis Testamentas orientuojasi į prisikėlusį Viešpatį ir tą jėgą, kuri pakeičia gyvenimą.

Grįžkime prie muilo
Aš pradėjau susitikinėti su Barbara po kelių mėnesių, kai man sukako 16 metų. Galiu numatyti kaip ji elgsis tam tikrose situacijose, kaip ji reaguos, ką sakys. Bet aš vis dar neturėjau supratimo, kad jai patiko ta maža muilo balutė po dozatoriumi.

Daugelis, kurie vaikščiojo su Viešpačiu metų metais tik dabar supranta, kad galbūt jie visą laiką trukdė Jo malonei galvodami, kad Jam reikia formulės ir proceso, jie tik dabar mokosi paprastai vaikščioti ir kalbėti su Juo, bendraujančiame pažinusio ir mokinio gyvenimo būde.

Kaip tu gali tapti tuo, kuris pažįsta, o ne tik tikinčiuoju?
Naujasis Testamentas orientuojasi į Kristų tavyje. Prisikėlęs Viešpats yra Naujojo Testamento centre. Kaip tu gali padaryti Jį savo pagrindiniu orientyru?

Pažindamas Jį, kaip apreiškimo šaltinį... o daugiau kitą savaitę. Iki tada.

Laiminu visus.


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą