John Fenn, 2011 m. liepos mėn. 30 d.,
„Dievo laikų suvokimas. Audio knyga“. Aš įrašiau savo knygą Dievo laikų suvokimas ir pridėjau papildomos informacijos, tęsinys pasirodys kitą mėnesį. Ši knyga prasideda pirmųjų Viešpaties ir angelų aplankymų aprašymu, kurie prasidėjo 1986 metais ir baigėsi mano kelione į dangų. Tai padės jums suprasti būdus, kaip Tėvas ir Viešpats mato dalykus ir, kaip jie veikia už scenos. Rašau apie tai, kaip vaikščioti Dievo laike ir laikotarpiuose mūsų gyvenime, priimti ir norėti vaikščioti tikėjime pastatytame ant apreiškimo, kad darytume tai ką Jis nori ir kaip sutvarkyti mūsų gyvenimą, nepaisant aplinkybių.
Vaisiai, riešutai ir dribsniai: Kaip suprasti ar mokymas yra pusryčių košė, ar Dievo Žodis - tai kitos cd/mp3 serijos (2 Cd). Kai jūs girdite apie patyrimus arba mokymus, kurie jums nauji, kaip suprasti, kad tie patyrimai ir mokymai teisingi ar „išeina už balanso ribų“? Pavyzdžiai: mažas berniukas, kuris pabuvojo danguje sako, kad ten visi žmonės turi sparnus. Tiesa, ar klaida ir jei netikslu, tai kodėl? Žmogus sako, kad jis nuėjo į pragarą ir matė žmones, kurie ten pakliuvo, nes nemokėjo dešimtinių. Tiesa ar klaida ir kodėl? Šios serijos padės jums geriau atskirti.
Viltis
Draugas mirė nuo vėžio. Jo žmona pasisuko į mane ir pasakė: „Negaliu suprasti! Mes stovėjome tokiame tikėjime! Kaip tai galėjo atsitikti?“
Paauglė mergaitė paprašė manęs pakalbėti su jos draugu, kuris bandė nusižudyti. Mergaitė vaikystėje patyrė priekabiavimą. Ji buvo tikinti, bet turėjo tikėjimo ir gyvenimo problemų.
Jauna pora atsisakė būti savanoriais savo bažnyčioje, jie buvo įžeisti ir pikti. Tai vedė į neapykantą lyderiams, po to bažnyčiai ir Dievui, po to palietė šeimą. Jie paliko bažnyčią nenorėdami daugiau nieko girdėti apie bažnyčią ir Dievą.
Mano draugas, kuris sirgo vėžiu, ir jo žmona, iš tiesų turėjo viltį, bet ne tikėjimą, nors jie „stovėjo tikėjime“ dėl jo išgydymo.
Paauglė negalėjo tikėti, nes jos viltis buvo sugriauta, kai ji patyrė priekabiavimą vaikystėje.
Poros, kuri siekė pasikeitimų savo bažnyčioje, viltis buvo sugriauta ir tai vedė į progresuojantį pyktį ir netikėjimą. „Ilgai neišsipildanti viltis kankina širdį“ (Pat 13:12).
Viltis – tai vienas iš labiausiai nesuprastų ir mažiausiai mokomų dalykų mūsų tikėjimo gyvenime, nors ji yra gyvybiškai svarbi!
Kas yra viltis?
Viltis yra prote, sieloje. Ji apibūdinama, kaip „maloningas ir pasitikintis laukimas, susietas su tuo, ko nematome ir ateitimi“ ir „laimingas laukimas gėrio“ (Vine).
Viltis yra paveikslas mūsų prote to, ką mes matome kaip savo ateitį:
Kai sveikai besijaučiantis žmogus staiga sužino apie vėžio diagnozę, arba ta, kuri svajojo gyventi tyrai bet patyrė priekabiavimą, ir dabar jaučiasi sutepta ir neverta, ar žmonės, kurie praranda poziciją, kai bando padėti bažnyčiai, jų ateities paveikslas tampa niūrus - viltis sudūžta.
Viltis yra inkaras mūsų sielai
Žyd 6:19 pasakyta: „Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun“ (anglų k. „... įžengia į šventovę už uždangos (šydo)“).
Atkreipkite dėmesį, kad viltis yra sielos inkaras. Inkaras yra mažas daiktas, palyginus su laivo dydžiu, bet turi jėgą įsiskverbti į nematomą vandenyno dugną ir išlaikyti visą laivą stabilioje būklėje. Mūsų viltis taip pat įsiskverbia ir yra nematoma emocijose ir mintyse, kai mūsų gyvenimo laivas yra puolamas gyvenimo audrų.
Faktiškai jis (inkaras) taip sukurtas, kad kuo daugiau jį trauksi, kuo daugiau įtampos iš laivo pusės, tuo jis giliau įsiskverbia.
Mes turime vaizdinį mūsų protuose, kaip kažkas dvasioje turi pasikeisti. Tai gali būti susiję su mūsų dienų ilgumu ar gyvenimo kokybe ir tai yra viltis. Viltis yra mažas dalykas, palyginus su mūsų diagnoze, tragedija ar ateities vizija, bet mes laikomės savo „inkaro“ ir skverbiamės su juo į gelmę.
Inkaras leidžia laivui suptis vietoje su mažiausiu pasipriešinimu vėjui ir bangoms. Laivas gali nuleisti inkarą, kai vėjas ramus ir pučia iš pietų, bet naktį vėjas ima pūsti iš šiaurės ir virsta audra, o laivas gali suptis pavėjui užuot trankęsis į bangas.
Štai ką mes darome, kai gauname blogas naujienas, kai mumis pasinaudoja ar skriaudžia, kai mūsų vilties vaizdinys yra pavojuje – mes įsitvirtiname tame vaizdinyje apie mus pačius ir mūsų gyvenimą. Tai, ką mes darome, tai supimasis vietoje, tai leidžia minimaliai priešintis mūšyje, kol mes kasamės gilyn visos audros metu!
Frazė, kuri apibūdina viltį, kaip „tikrą ir nepajudinimą“ graikų kalboje yra „asphales ir bebaios“. „Asphales“ reiškia „neapverčiamas“, ir „bebaios“ „tikras, saugus, apsaugotas“.
Viltis yra inkaras, kuris laiko mus, kad mes nebūtume apversti gyvenimo audros metu. Viltis yra saugi vieta sieloje. Tai apsaugota vieta. Štai kodėl, kai situacija sunki, mes grįžtame prisiminimais į maloningus laikus, į praeities dienų idiliškus prisiminimus - mes grįžtame į saugią vietą, kur viltis yra nepaliesta ir negali būti paliesta atakos.
Mes nesąmoningai prisimename mėgstamiausius dalykus, ir tai kartais leidžia pasprukti nuo streso ir šiandien dienos vilties, kuri yra atakuojama, į tą laiką, kai viltis buvo tyra ir nepaliesta, ir taip dažnai nutinka. Žinoma, šiek tiek žiūrėti į mūsų taikingos praeities veidrodį yra sveika, bet viltis, visų pirma, žiūri pirmyn į nematomą ateitį.
Ji įžengia į šventovę už uždangos (šydo)
Štai čia laikosi viltis mūsų sieloje, tas pasitikintis laukimas gero tampa dvasiniu, susijungia su tikėjimu - jis įžengia į dangų už uždangos. Viltis yra sieloje ir tai yra palaimintos ateities vaizdinys, todėl gali įžengti į dangaus šventyklą, kad matytų geidžiamą pabaigą, ar laikytųsi jos.
Tą šeštadienio vakarą buvo kelių iš eilės susirinkimų pabaiga, kurie prasidėjo praeitą sekmadienį, man reikėjo dalyvauti kiekviename iš jų. Barbara visą savaitę prižiūrėjo Chrisą. Chris yra mūsų vyriausias sūnus, kuris patyrė smegenų traumą gimdymo metu (deguonies trūkumas) ir pasiliko protiškai maždaug 3-4 metų amžiaus. Aš pasiėmiau jį į koncertą, nes jam patinka muzika, o žmona tą vakarą galėjo pailsėti.
Sėdėjau salėje sulankstomoje kėdėje prisistūmęs iš dešinės Chris invalido kėdę. Staiga toje vietoje pajutau Jėzaus Buvimą. Tuo metu ten buvo 4.000 žmonių. Aš Jam pasakiau: „Viešpatie, Aš žinau, Tu esi čia, nes Aš jaučiu Tavo Buvimą, nors negaliu Tavęs matyti“.
Staiga aš suvokiau, kad Jis yra man už nugaros. Aš šiek tiek pasisukau, kai Jis priartėjo ir stovėjo kairėje. Tada mano akys buvo atvertos, kad galėčiau Jį matyti taip gerai, kaip minią.
Jis pradėjo mokyti mane apie išgydymą - Chrisas sėdėjo šalia! Jis pasakė man, kad žmonės mąsto paveikslais. Kai paklausiau, ką Jis turėjo galvoje, Jis paaiškino: „Kai aš sakau „katė“, apie ką tu pagalvoji?“ Aš pasakiau: „Aš mąstau ir (matau) Kliperį“. (Kliperis pasirodė mūsų namuose kaip degutu išsitepęs kačiukas, kurį mano brolis išgelbėjo vieną rytą, kai mes laukėme mokyklos autobuso, kaip tik tuo metu, kai kelių taisymo mašina buvo išpurškusi visą kelią degutu).
Jis pasakė: „Teisingai, bet kiti mato savo katę, arba savo kaimynų, ar gal būt netgi liūtą ar tigrą. Kai žmogus, kuris niekada arba ilgą laiką nepatyrė, ką reiškia būti visiškai sveiku, išgirsta, kad išgydymas yra įmanomas, jis nemato savęs išgydyto ir neturi Biblinės vilties, nors dažnai jie bando turėti tikėjimą. Tu nedelsiant gali prisiminti Kliperį, bet, kas tada, jei tu niekada nebūtum turėjęs katino, nei matęs jo iš arti, tik būtum matęs kartą paveiksle, ir viskas?“
Jis, žinoma, kalbėjo pirmiausia man, bet netiesiogiai apie Chris ir mūsų siekimą jo išgydymo. Chris nepatyrė kitokios būklės tik tą, kurioje jis yra. Nuo 1997 mes stovime tikėjime dėl jo išgydymo, ir aš buvau nusivylęs savo pastangomis padėti Chris suprasti, kad jis gali būti išgydytas. Šis Jėzaus aplankymas padėjo man suprasti, kodėl Chris sustojo su tokiu tikėjimu „Kai aš būsiu danguje, ten nebus jokios invalido kėdės“ ir to, kai žiūrėdamas vaikams skirtą TV programą bei matydamas lakstančius vaikus jis sušuko: „Kai aš nueisiu į dangų, aš bėgiosiu kaip jie!”.
Kuo labiau aš norėjau, kad jis būtų išgydytas čia ir dabar, jo viltis - jo pasitikintis laukimas norimo rezultato - buvo ir iki šios dienos remiasi vaizdiniu „Kai aš nueisiu į dangų“. Nesvarbu, kokią viltį Barbara ir aš turėjome dėl jo, Chris viliasi būti išgydytu, kai nueis į dangų. Mes negalime pralenkti jo valios.
Ir štai čia Viešpats jį pasitinka. Vieną dieną Chris atšliaužė per koridorių (jis negali vaikščioti) garsiai skelbdamas: „Tėti, tėti! Žinai, ką man pasakė Jėzus?! Jis pasakė, kad Jis vaikščios kartu su manimi po kalnus... JūūūūHūūū! Štai, kaip Jis pasakė, Jis vaikščios kartu su manimi po kalnus!“
Vos prieš tris savaites, kai aš vežiausi jį iš grupės namų ir vėl Tėvas paruošė mūsų kelius taip, kad kaip tik tada kai privažiavome pervažą, pro mus prašvilpė traukinys (Chris labai patinka traukiniai). Aš pasakiau: „Chris, kaip aš visada tau sakiau, Tėvas tikrai tave myli, todėl taip paruošė, kad tu visada gali matyti traukinius“. Chris atsakė: „Jam patinka traukiniai“. Štai kokia jo viltis - vaikščioti su Tėvu ir Viešpačiu čia ir dabar ir kai jis nueis į dangų, jis vaikščios su Jėzumi ir jam nereikės invalido kėdės. Štai koks jo vilties paveikslas.
Sekanti eilutė mūsų tekste – Žyd 6:19 ir .20 sako, kad viltis įžengia į dangų už uždangos, kur „mes turime Pirmtaką, kuris įžengė pirma mūsų ...Jėzų“.
„Pirmtakas“ Antikos laikais buvo žmogus, kuris iššokdavo per laivo bortą su nedidele virve, ir plaukdavo pirmas pro klastingus rifus ir vandens sūkurius tarp uolų, vesdamas laivą, kad jis galėtų įsitvirtinti saugioje vietoje.
Viltis yra mūsų sielos inkaras. Tai simboliškai atstovauja mūsų įžengimo į šventų švenčiausią paveikslą, kur mūsų pirmtakas Jėzus, įžengė pirma mūsų su virve, kad nuvestų mus į saugų uostą. Kaip viltis yra susieta su mūsų siela ir kaip šitas paveikslas gimsta mūsų sieloje? Štai apie tai aš pratęsiu kitą savaitę.
Gausių palaiminimų!
John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.