John Fenn, 2011 m. rugpjūčio mėn. 6 d.,
Vaikai, šitaip daryti negalima
Mano mažasis broliukas ragino mane išbandyti jo naująją riedlentę. Tą dieną buvau apsiavęs lengvus sandalus ir supratau, kad man derėtų turėti tinkamą avalynę tokiam tikslui, bet vis tiek užšokau ant riedlentės. Per 15 sekundžių, krisdamas pakišau savo kairę pėdą po riedlente, sandalai negalėjo apsaugoti kojos ir aš sutraiškiau tris pėdos kaulus. Pėdos kaulai yra viršuje pėdos ir tęsiasi nuo kojų pirštų iki kulkšnies.
Ligoninėje tai buvo patvirtinta ir operacijos metu kaulai buvo sustatyti į vietą. Gydytojas pasakė, kad išgyti reikės mažiausiai 6 savaičių, o tai reiškė, kad aš prarasiu konsultanto darbą Tycony stovykloje!
Gimė viltis
Aš žinojau, kad tą savaitę atvyks į mūsų miestą garsi pora, vyro ir žmonos komanda - Čarlzas ir Francis Hanteriai (Charles ir Frances Hunter), kurie buvo žinomi dėl savo išgydymų tarnavimo. Prieš metus aš buvau tvarkdariu jų tarnavime ir pasakiau mamai, kad jų susirinkime būsiu išgydytas. Tai buvo charizmatinio atsinaujinimo pradžioje, kai netgi denominacinės bažnyčios atvėrė durims tokiems žmonėms kaip Čarlzas ir Francis, ir klausė tokių tam metui revoliucinių dalykų: „Ar viskas gerai, jei bažnyčioje gros gitara?“ :)
Čarlzas ir Francis tarnavo didelėje Metodistų bažnyčioje, o žmonių buvo sausakimšai. Aš šlubčiojau su ramentais, nekantriai laukdamas žodžio iš jų, kad „kažkam čia sulūžusi koja ir Viešpats nori jį išgydyti...“ Bet nieko panašaus neišgirdau. Klausydamas kiekvieną skelbiamą žodį galvojau - aš būsiu sekantis: „Sinusitas“, „Nugaros problemos“, „Širdies liga“, bet žodžio „sulaužyta koja“ - nebuvo.
Aš žinojau eilutę „Jo žaizdomis buvote išgydyti“ (1 Pt 2:24). Aš žinojau, kad žinojau, kad tai buvo tiesa. Tai buvo apreiškimas man ir apie mane. Svarbu buvo tik tai, kaip mano išgydymas įvyks. Aš maniau, kad žinau - Čarlzas ar Francis turės žodį man. Tai realiai galėjau matyti savo prote.
Aš maniau, kad buvau tikėjime ir nekantriai laukiau norimos pabaigos, galvodamas, kad tai ir buvo tikėjimas. Aš buvau emocionaliai pakylėtas ir maniau, kad ir mano tikėjimas „aukštumoje“. Išoriškai aš bandžiau atsipalaiduoti, bet emocionaliai buvau kaip šunytis, kuris maldauja nors trupučio dėmesio – „Nagi, Viešpatie, argi tu nematai manęs? Tark žodį per Čarlzą ir Francis, liepk jiems mane pakviesti ir aš žinau, kad būsiu išgydytas“.
Laikykis šitos minties
Abraomas neturėjo vaikų, jam buvo 80 metų. Pradžios 15:1-6 Viešpats pasirodė Abraomui ir Abraomas patikėjo Viešpaties pažadu, kad jis taps didžios tautos tėvu ir turės palikuonių tiek, kiek žvaigždžių danguje.
Karaliaus Jokūbo vertime 4-5 eilutės sako, kad Viešpats jam apsireiškė ir „išvedė jį laukan”. Visi kiti vertimai panašiai sako, kad Viešpats išvedė jį iš palapinės, kad parodytų žvaigždes.
Anksčiau esu girdėjęs rabinų mokymą, kad „jį išvedė į išorę“ (taip moko rabinų mokykloje) - tai reiškia, kad Viešpats išvedė savo Dvasia Abraomą į kosmosą, kad parodytų visą visatą, ir tada pasakė „Dabar pažiūrėk į žvaigždes ir pabandyk, ar galėsi jas suskaičiuoti. Pas tave bus tiek palikuonių!“
Visiškai aišku, kad išvedęs jį iš palapinės ar į kosmosą, Viešpats davė Abraomui paveikslą, ant kurio jis pastatė savo viltį. Abraomas pats nesukūrė šito paveikslo, kaip aš tai padariau galvodamas, KAIP Viešpats išgydys mane. Abraomas leido Viešpačiui parodyti jam tą paveikslą, užuot bandęs įsivaizduoti, kaip Viešpats tai padarys.
Atgal prie Džono pėdos
Bet jokio žodžio per Čarlzą ir Francis tą vakarą nebuvo. Buvau labai nusivylęs, maldos kambarys buvo paskutinė mano viltis. Jaučiausi taip, lyg man skirta porcija mėsos kažkur liko dar nepateikta, kai visi kiti jau turėjo savo maistą lėkštėse. Buvo pranešta, kad visi, kurie negavo žodžio ir kuriems reikia maldos, kviečiami į kambarį šalia salės, taigi aš nuėjau.
Aš tiesiog žinojau, kad jei Čarlzas ir Francis dės rankas ant manęs, aš būsiu išgydytas. Mano „tikėjimas“ iš tiesų buvo viltis, kuri piešė paveikslą, kaip tai įvyks! Aš galvojau, kad Dievas galėtų išgydyti mane. Gerai, atsakymo neradau už durų Nr.1 - negavau žodžio per Čarlzą ir Francis susirinkime, taigi pabandysiu duris Nr.2, t.y. maldos kambarį.
Aš sau pasakiau, jog nesvarbu, kad tai neįvyko visiems matant, norėti šito buvo išdidumas ir aš dėl to atgailavau, kai pamačiau tą bjaurų dalyką savyje. Taigi aš pasakiau: „gerai, Tėve, tas maldos kambarys man tiks, jie dės rankas ant manęs ir aš vis tiek būsiu išgydytas“ (Ar aš buvau tikėjime?)
Apie dešimt žmonių išsirikiavo eilėje, ir mano siaubui, Čarlzo ir Francis nebuvo su mumis, meldėsi tik šlovintojų grupė, kuri keliavo su jais, „Amigos“ (draugai)!!!
„Amigo” (draugas) uždėjo rankas man ant galvos ir trumpai pasimeldė dar nespėjus man išreikšti savo nusivylimo ir nespėjus paklausti, kur dingo Čarlzas ir Francis, ir aš savo pėdoje nepajutau jokio pasikeitimo.
Lemiamas momentas - kai viltis tapo tikėjimu
Aš nusviedžiau šalin ramentus ir pasakiau: „Gerai, Tėve, nesvarbu, kad nebuvo Čarlzo ir Francis, juk vis tiek jie nėra jokie gydytojai, - Tu esi. „Amigos“ nėra gydytojai. Tu esi. Taigi, gerai, o tai reiškia, kad jų malda yra tokia pat gera kaip Čarlzo ir Francis, nes Tu esi Gydytojas, taigi viskas OK“.
Aš gerai prisimenu tą momentą, kai galėjau priimti arba nepriimti tą vakarą savo išgydymo, nors tuo momentu aš nežinojau, ar mano tikėjimas teisingas. Aš norėjau eiti namo ir kurį laiką dėkoti Tėvui ir Viešpačiui už išgydymą. Tai buvo persilaužimo momentas.
Dievo, bet ne Abraomo paveikslas
Atkreipkite dėmesį į įvykių eigą: 1) Abraomas gavo pažadą iš Viešpaties, kad jis turės savo kraujo ir kūno palikuonį, ir tuomet 2) paveikslas žvaigždžių danguje turėjo sutvirtinti tą pažadą. Tai reiškia, kad kiekvieną naktį, kai jis žvelgė į jį supantį peizažą, kiekvieną kartą, kai žiūrėjo į naktinį dangų, jis turėjo vizualinį patvirtinimą, kuriuo jis parėmė savo viltį - ne tikėjimą - dar ne!
Dievas davė jam paveikslą, jis nesugalvojo jo pats. Jis negavo „žodžio“ nuo Viešpaties ir po to nebandė įsivaizduoti, kaip tas žodis turi išsipildyti, kurdamas vaizdą prote savo emocijų pagalba. Jis leido, kad Viešpats jam suteiktų tą paveikslą.
Viltis matant žvaigždes, buvo sielos sritis. Tai sužadino Abraomui viltį. Jis dabar turėjo pažadą ir vaizdinę priemonę, kad sieloje būtų tas „pasitikintis laukimas“. Jis nežinojo, kaip tai įvyks, tik tai, kad Viešpats pasirodė jam kaip Viešpaties žodis, kuris davė jam pažadą ir vizualinė priemonę (Daugiau apie tai jūs galite rasti cd/mp3 serijoje „AŠ ESU; Kas yra Jėzus ir iš kur Jis atėjo“).
Kaip aš buvau išgydytas
Savo viduje aš uždegiau „tikėjimą“, iš tiesų – viltį, kai tikėjausi būti pakviestas susirinkime į priekį, po to – maldos kambaryje, po to kai nusprendžiau, nesvarbu, kas melsis ar Čarlzas ir Francis ar muzikos grupės narys, juk Viešpats yra Gydytojas.
Mano prote viltis buvo inkaras mano sielai, aš pakeičiau savo regėjimą, kad būsiu išgydytas tarnavime tuo, kad pats Viešpats išgydys mane. Aš nesistengiau įsivaizduoti ar pats kurti vaizduotėje Jėzaus regėjimo, aš tik nukreipiau savo dėmesį nuo žmogaus, leisdamas, kad tie paveikslai ir vaizdiniai išnyktų ir pradėjau ieškoti Tėvo ir Viešpaties pažinimo. Tiktai.
Aš ėmiau lėtai vaikštinėti pirmyn ir atgal ant savo ramentų po dabar jau tuščią bažnyčią, susitelkęs į garbinimą ir dėkojimą už savo išgydymą. Aš dėkojau Jam už Hanterius, už „Amigos“, už tai, kad „Jo žaizdomis buvome išgydyti“ (1 Pt 2:24).
Kryptis vertikaliai
Greitai mano dėkojimas pasikeitė tyru garbinimu. Aš garbinau Tėvą ir Viešpatį tik už tai, kas jie yra. Tai dariau tik iš meilės, dėkodamas už gyvenimą, kad galėjau būti tą vakarą tenai, tik dėl to, kad mylėjau Tėvą ir Viešpatį. Perėjau vieną kartą per bažnyčią. Grįžau kitu keliu. Praėjau dar kartą. Ketvirtą kartą buvau tiesiog pagautas į garbinimą, mažai suvokdamas ir nesirūpindamas, kur aš buvau, kokia buvo mano pirminė garbinimo priežastis ir dėl savo išgydymo, tų pradinių motyvų nei minčių neliko manyje. - Aš tiesiog mylėjau Tėvą.
Aiškiai prisimenu, kai eidamas penktą kartą per bažnyčią buvau pasinėręs į garbinimą ir staiga atkreipiau dėmesį į intensyvų karštį savo pėdoje. Aš pažiūrėjau žemyn į gipsą ir nieko nepamačiau. Bet stiprus karštis be skausmo vėrė kaip tik tą sritį mano pėdos viršuje, kur buvo sulaužyti kaulai.
Staiga aš tai pamačiau - mano akys atsivėrė Dvasios sričiai - šviesos taškas per tris sekundes išsiplėtė iki citrinos dydžio, tris sekundes pasiliko tokio dydžio ir po to akimirksniu susitraukė ir išnyko. Aš pažiūrėjau į savo kojų pirštus ir jie jau nebuvo violetiniai. Nuo operacijos praėjo vos tik 72 valandos, bet dabar mano kojų pirštai buvo normalios spalvos ir aš galėjau pajudinti juos po tvirtu gipso sluoksniu.
Aš išsigandau ir vėl pradėjau dėkoti ir garbinti ir greitai parvykau namo. Pasakiau savo mamai, kas nutiko, nors buvau nusiteikęs gana skeptiškai. Barb ir aš tuo metu draugavome, o jos brolis buvo chirurgas ortopedas. Taigi kitą popietę jis apžiūrėjo mano pėdą, ir negalėjo patikėti, kad buvau susilaužęs kaulus, nes jis matė normalią pėdą gipse. To man jau pakako!
Aš grįžau namo, prisipyliau vonelę vandens, pasiėmiau iš virtuvės stalo stalčiaus didelį peilį, sumirkiau ir nupjoviau tą gipsinį įtvarą. Mano mama buvo išsigandusi. Aš pasakiau jai, kad buvau išgydytas, ir kad nesirūpintų. Mano pėda iš tiesų buvo normali ir aš sekančią dieną grįžau į darbą. Tycony stovykla - štai ir aš!
Kur čia buvo pasikeitimas? Aš tikėjau viltimi. Štai čia aš pratęsiu kitą savaitę.
Gausių palaiminimų!
John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.