Vardas # 1 iš 3

  John Fenn  The Name #1 of 3,

 October 13 ,   2023

 Sveikinu visus,

 Daugeliu atvejų Evangelijose taip pat ir  mūsų laikais priežastis, kodėl žmonės

nematė stebuklų savo gyvenime, yra jų netikėjimas.

 Ši serija  apie tai, kaip įveikti savo netikėjimą ir tikėjimo stoką, stiprinant save tikėjimu Vardu, kuris yra aukščiau visų vardų. 3 dalyje bus konkrečiai kalbama apie netikėjimą ir jo priežastis bei kaip jį įveikti. Tačiau noriu pasidalinti, kodėl pirmasis susitikimas su Jėzumi pakeitė mano gyvenimą.

 Pirmą kartą pamačiau Jėzų – ir Vardą

 Tarnavau  neapmokamo pastoriaus padėjėjo pareigose surinkime Boulder, Kolorado srityje. Mūsų jauniausias sūnus Brianas vis dar buvo vaikų tarnavime susirinkimų metu. Tarnavimas vaikams  buvo šalia pakylos, o durys buvo netoli galinės maždaug 300 narių surinkimo  eilės.

 Mes su Barbara buvome pačioje paskutinėje eilėje, kairėje 2 sėdimose vietose, kad prireikus galėtume patekti į pas sūnų  netrukdydami tarnavimui. Eilė buvo tuščia, tik mes, mano dešinėje buvo maždaug 12–15 tuščių vietų.

 Per vieną iš garbinimo giesmių, kai buvau iškėlęs rankas ir užmerkęs akis, mano dvasios žmogaus galva pasisuko į dešinę ir aš pamačiau Jėzų einantį surinkimo gale. Jis nuėjo iki mūsų eilės galo ir sustojo. Kaire ranka Jis mostelėjo man sakydamas: „Eime su manimi“.

 Visa tai atrodė visiškai normalu, ir nė karto nepagalvojau: „Oho, aš matau Jėzų!“

 Viskas buvo normalu, natūralu, ir nebuvo jokios abejonės, kas tai buvo. Ėjau tuščių vietų eile iki praėjimo ir nusekiau paskui Jį į priekį, nekreipdamas dėmesio į bendruomenę, kuri ir toliau garbino.

 Priešais pirmąją eilę Jėzus stovėjo man kairėje prieš pastorių iš Navaho tautos, kuris svečiavosi mūsų bendruomenėje. Mūsų bendruomenė  rėmė jų surinkimą  ir tarnystę tuo metu labai skurdžiame rajone.

 Aš laukiau Viešpaties nurodymų  ten, kur Jis stovėjo tiesiai sėdinčio Navaho pastoriaus dešinėje, tai reiškė, kad aš likau stovėti tiesiai priešais pastorių. Iš visų tarnavime dalyvavusių žmonių šis pastorius  vienintelis sėdėjo. Tarsi jis lauktų žodžio iš Viešpaties. Kaire ranka rodydamas į  pastorių, Viešpats pasakė: „Turiu jam žodį ir noriu, kad tu jį perduotum“.

 Aš pasakiau: "Viešpatie, tu esi  čia, kodėl tu to pats nedarai"

 Jis atsakė: „Tiesiog daryk“. Taigi aš uždėjau savo ranką ant pastoriaus galvos – savo dvasios žmogaus ranką – nes buvau „Dvasioje“, kaip apaštalas paminėjo šį  terminą Apreiškimo 1:10 ir 4:2. Iš manęs liejosi pranašystė pastoriui. Tai buvo būtent tai, ką Paulius apibūdino kaip pranašystę 1 Korintiečiams 14:3, įkvėptas žodis „ugdymui, raginimui ar paguodai“.

 Viešpats išreiškė pastoriui  meilę, dėkingumą už jo sunkų darbą, ir padrąsinimą. Suprask, Viešpats, kuris stovėjo šalia manęs, tylėjo. Bet Dvasia tekėjo per mane šiam žmogui iš Jo. Buvau palaimintas, kai perdaviau tuos žodžius, kai Viešpats stovėjo šalia manęs. Neturėjau laiko galvoti: „Tai keista“, nes supratau, kad tai buvo pamokymas iš Viešpaties. Koks tai buvo pamokymas.

 Pranašystei pasibaigus, lyg kažkas lėtai atsuktų čiaupą, Viešpats staiga pripildė mane Savimi, tiesiogine prasme susiliedamas su mano dvasia, sakydamas: „Atmink, mano sūnau, kai uždedi rankas ant žmogaus mano vardu, tai  tarsi aš uždėčiau Savo  rankas ant to žmogaus“.

 Staiga grįžau ir atsidūriau šalia Barbaros.

 Garbinimo giesmė vis dar skambėjo (suprantate, tai buvo charizmatiška bažnyčia, tad gera garbinimo giesmė buvo kartojama 6 ar 7 kartus, 😊).Aš  paklausiau Barbaros: „Ar aš buvau pasitraukęs nuo tavęs ?" Šiek tiek sutrikusiu veidu, nesuprasdama, kodėl įsiveržiau į jos garbinimą, ji sušnibždėjo atsakydama: „Ne“.

 (Paulius rašė apie save II Korintiečiams 12:1-2 sakydamas, kad kai buvo pagautas į 3-ąjį dangų*, jis nežinojo, ar yra kūne, ar ne kūne. Pirmą kartą supratau, ką reiškė šie žodžiai. Aš buvau išėjęs iš kūno, mano kūnas buvo, kaip Biblija tai apibūdina, transo būsenoje,  kai Dievas sustabdo fizinio kūno funkcijas, kad  leistų žmogui pamatyti Jo karalystę, arba paimtų jo dvasią ir sielą į dangų arba ten, kur Jis nori. Žr. Skaičių 24:4, 16, Apd 10:10, 11:5, 22:17 ir Apreiškimo 1:10 ir 4:2.

 *Judaizme 1 dangus yra oras, 2 yra erdvė, 3 yra vieta, kur gyvena Dievas. Jis buvo pagautas į trečiąjį dangų, kur gyvena Dievas, ir išgirdo asmeninius žodžius, kuriais nebūtų teisinga dalytis.)

Ką jis pasakė...

 „Atmink mano sūnų, kai tu uždedi rankas ant žmogaus MANO VARDU, tai  tarsi aš uždėčiau rankas ant to žmogaus“. Tai pakeitė mano gyvenimą. Aš nustojau būti susitelkęs į save. Aš nustojau jaudintis: o jei nieko neatsitiks, kas bus, jei jie pasakys ne, o kas,  jei suklysiu, bet tai rodo netikėjimą, ir aš  pradėjau nukreipti dėmesį  į Kristų manyje ir Jo vardo galią.

 Apaštalų darbai 8: 1-12 sako, kad po to, kai Steponas žuvo kankinio mirtimi, persekiojimai tapo tokie stiprūs, kad „visi buvo išblaškyti į Judėją ir Samariją, išskyrus apaštalus“. Tai nuostabus dalykas. Dauguma mano matytų skaičiavimų rodo, kad Jeruzalėje buvo apie 10 000 tikinčiųjų tuo metu. Visi, apie kuriuos kalbama, paliko miestą, išskyrus apaštalus.

 Jie persikėlė į Judėją, kuri buvo kaimo vietovės aplink Jeruzalę

 Taip pat į Samariją, į šiaurę nuo miesto. Būtent į Samariją, kai šis didžiulis tikinčiųjų antplūdis ten persikėlė, evangelistas Pilypas (Apd 11:8) atvyko skelbti Jėzaus vietos gyventojams.

 Esu tikras, kad jiems buvo įdomu, kas vyksta – staiga šimtai ar tūkstančiai šeimų persikelia į jų rajoną, stato namus ar juos perka, masiškas persikėlimas. Pilypo evangelizacija iš esmės paaiškino, kas vyksta.

 Tai matome 8:12: „Kai jie patikėjo Pilypu, skelbiančiu  Dievo karalystę IR JĖZUS KRISTAUS VARDĄ, jie buvo pakrikštyti, tiek vyrai, tiek moterys.

 Kada buvo paskutinis kartas...

 ... Kai girdėjote, kad koks nors evangelistas, kalba, rašo arba kuria vaizdo įrašą apie „Jėzaus Kristaus vardą“, kaip tai darė Pilypas? Apie šią vieną eilutę, susiejančią karalystės ir Vardo „pamokslavimą“, galima parašyti  knygas, tačiau turime sutelkti dėmesį į „vardą“. Jie tikėjo Pilypu dėl vardo. Kodėl?

  Apd 8: 6-8 eilutės mums sako: „6 Minios vieningai klausėsi Pilypo žodžių, girdėdamos ir matydamos, kokius jis darė stebuklus.

7 Iš daugelio apsėstųjų, baisiai šaukdamos, išeidavo netyrosios dvasios, išgydavo daug paralyžiuotųjų ir luošų.

8 Ir didelis džiaugsmas pasklido po tą miestą.“

 Tai padarė Pilypas, kalbėdamas apie karalystę ir Jėzaus Kristaus vardą. Dievas pateikė įrodymus, visiems matomus akivaizdžius stebuklus, kad tai, ką jis kalbėjo buvo tiesa.

 Kitą savaitę apie Petro tikėjimą ir kai kuriuos mano patyrimus naudojant „Vardą“ gydymui.

 Iki tol, laiminu,

 Džonas Fenas