Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2022 m. lapkričio 19 d., šeštadienis

Viešpaties vakarienė 1 iš 3

The Lord's Supper #1 of 3

Sveikinu visus,

 Viešpaties vakarienė arba Komunija yra viena iš dviejų Naujojo Testamento ritualų, o kitas – krikštas vandeniu. Visus kitus Senojo Testamento ritualus prarijo Jėzaus auka. Kai kas gali manyti, kad Krikštas Šventąja Dvasia yra trečiasis,


tačiau tai yra dvasinis prisipildymas, o ne išorinis veiksmas, kaip, pavyzdžiui, panirimas į vandenį ar valgymas, todėl jis paprastai nėra įtraukiamas į Naujojo Testamento ritualus.

 Ar tai yra mūsų tikėjimo pagrindas, kaip daugelis jį šiandien laiko?

 Laiško hebrajams autorius išvardija „Kristaus doktrinos principus (pagrindus),“ 6:1-2 jie yra: Atgaila dėl mirusių darbų, tikėjimas Dievu, krikštai (vandens ir Šventosios Dvasios), rankų uždėjimas, mirusiųjų prisikėlimas ir amžinasis teismas. (Ar teko kada nors  girdėti apie tai naujatikių klasėje ar per pamokslą?)

 

 VIešpaties vakarienė neįtraukta į pamatą. Mokymas apie rankų uždėjimą yra pamatinis, bet Viešpaties vakarienė – ne. Tai turėtų mums šiandien garsiai kalbėti šiuo klausimu. Jei Viešpaties vakarienę laikote pagrindine doktrina, turite pakeisti pagal tai, kas iš tikrųjų sakoma Šventajame Rašte. Taip mes atnaujiname savo protą, mąstyti taip, kaip mąsto Dievas. Atgaila YRA mūsų tikėjimo pagrindo dalis. Viešpaties vakarienė nėra.

 Suprask, prašau, kad aš esu už Viešpaties vakarienę ir švenčiu ją kelis kartus per metus. Tačiau kalbant apie pagrindinį mokymą, Šventasis Raštas jos neįtraukia į pagrindinius mokymus. Kai kuriems tai tikriausiai yra šokas, bet geras šokas pradėti galvoti taip, kaip apie tai galvoja Dievas.

 Apsvarstykite...

 Apaštalų darbų 2:38, kai susirinkusi minia išgirdo Petro paaiškinimą apie Sekmines ir paklausė, ką jie turi daryti, kad būtų išgelbėti, Petras pasakė: „Atgailaukite...“ Apaštalų darbų 3:19, kai luošas buvo išgydytas ir susirinkusius žmonėms, kurie buvo liudininkai šito stebuklo Petras ragino  „atgailauti ir atsiversti“. Apaštalų darbų 8:22, kai Simonas burtininkas užsimanė valdžios dėti rankas ant žmonių, kad tie gautų ŠV Dvasią , Petras liepė jam  „atgailauti ir melstis Dievui“. Apaštalų darbų 11:18, kai Petras pasakoja vadovams, kaip Kornelijaus namiškiai gimė iš naujo ir gavo Šventąją Dvasią taip, kaip ir jie, sakoma, kad jie visi „džiūgavo, kad Dievas suteikė pagonims atgailą gyventi“.

 Paulius yra ant Marso kalvos Atėnuose ir Apaštalų darbų 17:30 jis skelbia: „Dievas... įsako visiems žmonėms visur atgailauti...“ Apaštalų darbų 20:21, paskutinį kartą atsisveikindamas su Efezo vadovais, Paulius sako, kad buvo ištikimas. ; „Paliudyti žydams ir graikams atgailą prieš Dievą ir tikėjimą mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi“. Apaštalų darbų 26:20, gindamasis prieš Agripą, jis sako tą patį ir priduria, kad atgailavę jie turėtų daryti tai, kas įrodo, kad jie atgailavo.

 

 Taigi man įdomu, kas nutiktų, jei mums labiau rūpėtų atgaila ir teisingas gyvenimas, o ne tai, kaip ar kada turėtume valgyti Viešpaties vakarienę. Kaip atrodytų Kristaus kūnas, jei turėtume tuos pačius prioritetus, kuriuos Dievas išvardija savo Žodyje? O jeigu kiekvieną sekmadienio rytą švęsdami Viešpaties vakarienę žmonės būtų raginami atgailauti? O gal net užuot šventus Viešpaties vakarienę kiekvieno tarnavimo metu ji būtų pakeista raginimu atgailai?

 Tai buvo įdomus penas apmąstymams. Dabar grįžkime prie temos...

 Daug rašyta apie ankstyvąjį surinkimą, kas savaitę švenčiantį Viešpaties vakarienę, tačiau daugelis tų raštų paremti neteisingomis prielaidomis, senovines frazes interpretuojant šiuolaikinėmis akimis.

 Jie aiškina posakį „duonos laužymas“ kaip Viešpaties vakarienę, kuri yra neteisinga – tai tik paplitusi pirmojo amžiaus frazė, reiškianti valgį su kitais, bendrą valgymą. Jie neturėjo pjaustytos duonos, todėl kiekvieno valgymo metu laužydavo duoną  – kartais tai būdavo Viešpaties vakarienė, kartais tiesiog valgis. Jėzus laužė duoną ir žuvį, bet niekas netvirtina, kad duonos laužymas buvo Viešpaties vakarienė – tai buvo tik valgis. (Mt 14:19, 15:36, 26:26)

 Apaštalų darbų 2:42 rašoma, kad mokiniai tvirtai laikėsi apaštalų mokymo, bendravimo, duonos laužymo ir maldų. Frazė „laužyti duoną“ graikų kalba reiškia bendrą valgį – jie susirinkdavo kartu pavalgyti.

 Kadangi 42 eilutėje sakoma „ ta duona“, o ne tik „duona“, galima suprasti, kad tai apima Viešpaties vakarienę. Tačiau 46 eilutėje jis palieka „ta“ ir tiesiog sako „laužo duoną“, turėdamas omenyje įprastą valgį. Tada darytume išvadą, kad Viešpaties vakarienė buvo dalis to, ką jie darė, bet ne per kiekvieną valgį. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas bendravimui, valgymui, maldai ir mokymui.

 Tai matome Apaštalų darbų 20:11, kai Paulius, iškritęs pro langą, prikėlė jaunuolį iš numirusių. Kai jaunuolis buvo sugrąžintas į gyvenimą, jie visi laužė duoną, o Paulius kalbėjo visą naktį iki ryto, o paskui išvyko. Jie nevalgė Viešpaties vakarienės, tekste rašoma, kad jie kartu vėlai vakarieniavo.

 Apaštalų darbų 27:35 aprašyta ta pati duonos laužymo praktika, kai Paulius audros metu laive kaip vienas iš 276 žmonių patikino juos, kad angelas jam sakė, kad jie visi  bus saugūs, patvirtindamas tai jis kartu su visais ėmė duoną, dėkodamas Dievui, laužė ją ir valgė.

 

 Namų surinkime,

 ...kai švenčiama Viešpaties vakarienė, ji dažnai įtraukiama į bendrą valgymą. Dažnumą nustato grupė arba šeimininkas (-ai). Kartais tik neformalus krikščionių susirinkimas pavalgyti gali apimti Viešpaties vakarienę, jei jie nori. Netgi vienas ar su kitais – Šventajame Rašte pateikiama labai nedaug gairių, išskyrus įsitikinimą, kad mūsų širdys yra teisingos, bet apie tai rašysiu kitą savaitę.

 Kai nusiimame religinius akinius ir grįžtame į I amžių, Viešpaties vakarienę suprantame kaip didesnio valgio dalį tikinčiųjų namuose. Tai ne visada buvo per susirinkime. Tai priemonė prisiminti Jo mirtį ir auką, kuri neapsiriboja tuo, kur, kaip ar kaip dažnai ji švenčiama.

 

 Kitas aspektas yra tas, kad visame Naujajame Testamente

 

...nuo 30 metų, kuriuos apima Apaštalų darbų knyga, iki visko, ką parašė Paulius, Jokūbas, Jonas, Petras ir Judas, per 70 metų vienintelis kartas, kai apie Viešpaties vakarienę buvo mokoma ar ji minima, yra 1 Korintiečiams 11 skyrius. Tai buvo iškelta tik dėl tarpusavio nesutarimų švenčiant Viešpaties vakarienę. Laimei, jis buvo įdėtas mūsų pamokymui.

 Priešingai, Naujajame Testamente daug kartų minimos arba mokoma žinia apie atleidimą, nuolaidas vienas kitam, maldą, atgailą, krikštus ir panašius dalykus. Ką daryti, kad Viešpaties vakarienė minima tik vieną kartą, o kitos temos tuose pačiuose laiškuose aptariamos kelis kartus? Tai buvo dalis to, ką jie darė, bet ne jų susibūrimų tikslas ir esmė.

 

 Kokius problemos paskatino  Paulių  mokyti  korintiečius, kaip tinkamai švęsti Viešpaties vakarienę?

 

 Tai paliekame kitai savaitei, iki tol, laiminu,

   

Džonas Fenas

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą