Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2022 m. balandžio 20 d., trečiadienis

Savižudybė 2 iš 2

Suicide 2 of 2

 Sveiki,

  Praėjusią savaitę pasidalinau keliomis asmeninėmis patirtimis ir taip pat iškėliau klausimą apie savižudybės apibrėžimą. Taip elgiausi dėl to, kad viena denominacija moko, kad žmogus, nusižudęs, automatiškai patenka į pragarą, ir ši


doktrina persimetė į kai kurių krikščionių, nepriklausančių šiai konfesijai, įsitikinimus.

 Mano patirtis rodo, kad dauguma krikščionių turi klausimų, todėl tai skatina  mums pagalvoti, kuo tikime ir kodėl tuo tikime, taigi, daug pavyzdžių ir iškeltų klausimų.

 Kai žmogus pradeda galvoti apie savižudybę, jis galvoja neteisingai. Jo emocijos nėra tinkamos, ir dažnai aplinkiniams sunku visa tai pamatyti. Žmogus gali metų metus grumtis su mintimis apie savižudybę, niekam apie tai nežinant.

 Ar smerkiame fiziškai sergantį žmogų?

 Emocinės ir psichinės ligos daugelį metų gali būti paslėptos nuo akių taip pat, kaip žmogus gali nuslėpti skaudančią nugarą ar kelius, artritą ar kitas ligas, dirbdamas ir tęsdamas įprastinį gyvenimą.

  Jei miršta fiziškai sergantis žmogus, ar galvojame, kad  dėl savo ligos jis patenka į pragarą? Žinoma ne. Taigi, kai žmogus serga emociškai ir atima sau gyvybę, kodėl mes abejojame, ar jis gali būti po to danguje? Savižudybė , tai- emocinės ligos pasekmė, bet kodėl turėtume manyti, kad ši liga automatiškai pasmerkia juos pragarui?

 Savižudybė yra savęs nužudymas. Ar tai neatleistina, ar galima atleisti?

 Turime prisiminti, kad Jėzus mirė už kitus, o ne už save. Kadangi tai buvo skirta kitiems, Jis negalėjo mirti už save, vadinasi, yra tik  1 nuodėmė, kurios neuždengė kryžius; Jo atmetimas.

 Atmesti išganymą reiškia piktžodžiauti Šventajai Dvasiai, kuri yra vienintelė išganymo priemonė. Atmesti Jos darbą, Jos pastangas atvesti mus pas Kristų,  reiškia atmesti Jėzų ir  to  neuždengia kryžius.

 Tai reiškia, kad savižudybę dengia kryžius. Jei pažįstate ką nors, kas nusižudė, ar svarstėte prašyti Tėvo atleisti jiems už tą žmogžudystę, kai stengiatės atleisti už tokį savanaudišką poelgį? Aš tai padariau dėl žmonių, kuriuos pažinojau, kurie taip baigė savo gyvenimą.

 Žmogus nusprendžia nužudyti save ne  dėl užgaidos. Tai ilgos minčių serijos, ilgai laikomos giliai viduje, kulminacija. Kaip ir praėjusią savaitę minėta moteris, kuri būdama 12 metų pradėjo nekęsti savęs, nes ją įskaudino mamos žodžiai ir ji laikė juos absoliučia tiesa. Mintys ir bandymai nusižudyti kaupėsi  laikui bėgant  ir tai nunešė ją į prarają. Dabar, kai nustatėme, kad vienintelė nuodėmė, siunčianti žmogų į pragarą, yra Jėzaus atmetimas, kokie yra praktiniai žingsniai, norint kam nors padėti?

 Kaip vietinis surinkimas  elgiasi su asmeniu, turinčiu minčių apie savižudybę?

  Nesvarbu, ar šventųjų susibūrimą švenčiate namuose, kaip mūsų tinkle, ar auditorijoje, padėti žmogui, turinčiu minčių apie savižudybę, yra labai svarbu. Reikia, kad 1 ar daugiau jo draugų padėtų jam išsiaiškinti priežastis, dėl kurių jis galvoja, taip kaip galvoja, ir kokios yra to šaknys. Kaip ir žmogui, sergančiam lėtine fizine liga, kuriai reikia ilgalaikės priežiūros, taip ir emocinei ligai gydyti gali prireikti daug laiko.

 Ir reikia atsiminti, kad jei žmogus rimtai nusiteikęs, niekas negalės sutrukdyti jam nusižudyti. Tiems, kurie jį mylėjo, emocijos svyruoja nuo pykčio dėl jo savanaudiško poelgio iki kaltės jausmo, kad nematė ženklų, ar nepadarė daugiau, kad jis neatimtų sau gyvybės. Tačiau paprastai žmogus nusižudo, kai yra vienišas ir niekas negali įsikišti.

 Kai kurie įspėjamieji ženklai gali būti kalbėjimas apie mirtį arba susirūpinimas mirtimi. Jie linkę atsiriboti nuo socialinių kontaktų, draugų, veiklos. Taip pat dideli nuotaikų svyravimai, kasdienės rutinos keitimas, įskaitant negalėjimą užmigti, pojūtis, kad pakliuvo lyg į spąstus, kalbėjimas apie savižudybę, mąstymas, kad kitos išeities nėra. Net apsilankymas pas žmones, kuriuos jie pažįsta, kad įsitikintų, jog su jais yra geri santykiai, gali būti pavojaus ženklas.

 Turėjome kaimynę, kurios gerai nepažinojome, bet iš kitų kaimynų supratome, kad jos vyras ir su ja gyvenęs suaugęs sūnus buvo smurtaujantys ir alkoholikai. Jos darbas buvo jos pabėgimas, bet kai darbe ji patyrė traumą, ji daugiau nebegalėjo dirbti. Kiekvieną akimirką kentėdama skausmą, ji tiesiog įstrigo tuose namuose. Jos suaugęs sūnus vogė iš kitų kaimynų , jį apimdavo pykčio priepuoliai ant bet kurio šalia esančio žmogaus. Jos vyras ir sūnus girtuokliaudavo, o jų muštynes​​girdėjo daug kaimynų. Policija dažnai atvykdavo raminti įsisiautėjusių , tik  darbas buvo jos kasdienis išsigelbėjimas, o susižalojus ji ir to neteko.

  Vieną dieną , kai dirbau kieme, tarsi atsitiktinai susitikome. Ji priėjo ir pradėjo nedidelį pokalbį, o tada paklausė: „Taigi, ar jums viskas gerai? Aš pasakiau, kad taip, žinoma, ir paminėjau, kad meldžiuosi už juos – ji pasakė ačiū ir kad taip pat meldžiasi kiekvieną dieną, tada išėjo. Maniau, kad tai keista, bet grįžau prie to, ką dariau. Maždaug po mėnesio aš atsikėliau įprastiniam  pasivaikščiojimui prieš aušrą ir pamačiau greitosios pagalbos automobilį, atvažiuojantį prie jų namų. Ji nuėjo į galinį savo namų kiemą , šovė sau į galvą ir mirė.

 Ar turime mylėti save?

 Mintys apie savižudybę yra privačios, todėl jei kas nors apie tai žino, tai dažnai bus šeima ar artimiausias draugas. Daugumoje bendruomenių yra daug išteklių padėti žmogui, bet, mano patirtimi, pagrindinės priežastys yra susijusios su absoliučios, besąlygiškos Tėvo meilės nepažinimu. Pažinti Jį ir realiai jį patirti, ne tik protu , ne tik mintimis, kad Tėvas ir Viešpats juos myli, bet ir iš tikrųjų pažinti Tėvą yra svarbiausia.

 Efeziečiams 3:15-20 Paulius meldėsi už juos, kad Tėvas savo Dvasia sustiprintų juos jų vidiniame žmoguje, kad jie pažintų Kristaus meilę, kuri yra anapus pažinimo – taip jis pasakė – Kristaus meilė yra anapus proto pažinimo  ir ją reikia patirti. Ta patirtis veda į meilę sau.

 Jei  kas nors ginčytųsi, kad Biblijoje nėra jokios teiginio, kad turime mylėti save, aš sutikčiau su tuo, kad tai yra savaime aišku. Jei tinkamai suprantame, kad Dievas Tėvas mus sukūrė, tada suprantame, kad esame šventi, ypatingi unikalūs. Tai sukuria meilės jausmą, kad kiekvienas žmogus yra unikalus. Gyvenimas tampa šventas. Kad tai būtų perkelta  iš teologijos  į natūralų pasaulį, pridėsiu šį mokslinį faktą: per kovą dėl pastojimo maždaug 300 000 000 spermatozoidų lenktyniauja apvaisinti tą vieną kiaušialąstę, ir iš tų 300 000 000 milijonų jūs laimėjote. Apsvarstykite tai. Jūs tiesiogine prasme esate 1 iš 300 000 000 – dėl jūsų verta kovoti.

 Tinkamame kontekste žmogus gali mylėti save, suvokdamas, koks jis yra unikalus ir ypatingas, o tai yra  patirtis vedanti į nusižeminimą  . Jis  turėtų nuolankiai ir dėkingai nukreipti savo širdį  link savo Kūrėjo, žinodamas, kad yra mylimas ir yra ypatingas kūrinys. Būtent tos meilės ir unikalumo suvokimas naikina  mintis apie gyvybės atėmimą, reikia būti užvaldytam tos didžios Tėvo meilės.

Žmogui, galvojančiam apie savižudybę, pasiūlykite galimybę melstis savais žodžiais, kaip meldėsi Paulius Efeziečiams 3:15-20. Kad Tėvas savo Dvasia sustiprintų jį  vidiniame žmoguje, kad jis pažintų Kristaus meilės aukštį, gylį, plotį, ilgį ir visą apimtį, tai, kas  yra daugiau nei proto pažinimas. Kad jis iš tikrųjų patirtų Jo besąlygišką meilę.

 Taigi, atsakymas  į mūsų klausimą: ne, nusižudęs žmogus automatiškai nepatenka į pragarą. Jie nebuvo sveikas emociškai, ir būtent jo santykiai su Viešpačiu arba jų trūkumas lemia amžinąjį žmogaus likimą.

 Nauja tema kitą savaitę, iki tol, palaiminimai,

 Džonas Fenas

  cwowi.org ir el. paštu john@cwowi.org

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą