Pagoniškos šventės Nr. 1 iš 2

 Pagan Holidays #1 of 2

Sveiki.  Jėzaus  prisikėlimo šventė, taip vadinama Velykos, Jėzaus gimimo šventė (Kalėdos), Helovynas ir, galbūt, Valentino diena, yra visos buvusios pagoniškos šventės, kurias Romos katalikų bažnyčia prieš šimtmečius pavertė vienaip ar

kitaip „krikščioniškomis“. Kokiu mastu turėtume dalyvauti?

 Ar Paulius sprendė tokias problemas? Ką galime sužinoti iš Naujojo Testamento raštų?

 

Pirma, šiek tiek istorijos

Manau, kad visiems žinoma, kad Jėzus gimė rudenį arba pavasarį. Aš jau rašiau, įrodydamas tai iš Šventojo Rašto ir istorijos. Ir manau, kad suprantame, kad Marija ir kitos moterys neieškojo velykinių kiaušinių, kai jos ėjo į kapines  tą sekmadienio rytą.

 

Daugelis supranta, kad Helovynas turi pagoniškas šaknis, paprastai manoma, kad šventė yra keltiška, ir per šimtmečius buvo „krikščioninta“ įvairiais Romos katalikų įsakais ir praktika.

 

Valentino diena neturėjo romantiškų elementų, kol „anglų literatūros tėvas“ Chauceris XX a. XX a. neparašė eilėraščio apie Valentino dieną. Daugelis jos šaknis sieja su Romos pagoniška Luperkalijos švente, kuri buvo surengiama vasario 15 d., kai buvo sakoma, kad jauni vyrai atsirinkdavo moteris eiti kartu ir... na, žinote.

 

Senovės Graikijoje gimtadieniai buvo švenčiami gaminant apvalų pyragą ir ant jo uždedant žvakutes. Gimtadieniai buvo švenčiami siekiant pagerbti Artemidę, mėnulio deivę (Diana buvo romėniškas atitikmuo, žr. Apaštalų darbų 19:24–35). Tortas buvo apvalus kaip mėnulis, o kaip auka buvo uždegtos žvakės. Tada švenčiantysis tyliai melsdavosi Artemidei/Dianai ir užpūsdavo žvakes, manydamas, kad dūmai nuneša jų maldą iki (mėnulio) deivės.

 

Todėl kyla klausimas....

Tik remiantis principu: ar kas nors iš mūsų garbina senovės žmonių dievus ar deives, kai ką nors sveikina su gimtadieniu? Kai močiutė sugalvoja norą  ir užpučia 93 žvakes ant savo gimtadienio torto arba 2 metų vaikas daro tą patį, ar jie meldžiasi mėnulio deivei?

 

Ar kviesdami savo brangiausią  žmogų vakarienės vasario 14 d. ir išreikšdami savo meilę ar draugystę, garbiname vaisingumo deivę? Ar tai, kas pradžioje buvo pagoniškas simbolis, pavyzdžiui, Kalėdų eglutė, reiškia, kad mes pasikviečiame pagonišką vokiečių dievą Odeną, papuošdami eglutę savo namuose? Ar dovanodami dovanas automatiškai garbiname ar gerbiame romėnų dievo Mitros gimtadienį gruodžio 25 d.?

 

Ar įmanoma gerbti Viešpatį ir vieni kitus, nesusiejant savo širdies ir veiksmų su kokia nors   1000 metų senumo pagonių praktika?

 

Ar leisdami savo vaikams ar anūkams ridenti velykinius kiaušinius atsiveriame pagoniškos vaisingumo deivės garbinimui? Kokiu momentu, jei apskritai įmanoma įsileisti į šiuolaikinę tikrovę senovinius pagonių papročius, kurie nuo to laiko nugrimzdo į beprasmę istoriją? Ar galime atskirti pagonišką istoriją nuo savo širdies ir šiuolaikinės praktikos?

 

Ar atskleidžiama mūsų veidmainystė, jei statome žvakes ant torto arba dalyvaujame gimtadienyje, pagerbiame mylimą žmogų, užpučiame žvakes, o tuo pat metu atsisakome švęsti Kristaus gimtadienį?

 

Galbūt ką nors pagerbti per gimtadienį ar švęsti Viešpaties gimtadienį nereiškia, kad pritariame pagoniškoms tokių švenčių šaknims ar su jomis sutinkame. Galbūt mes gerbiame Viešpatį savo širdimis ir veiksmais, nesuteikdami savo šventėms jokios pagoniškos prasmės.

 

Galbūt tai tiesiog reiškia, kad gerbiame Viešpatį švęsdami Jo Prisikėlimą  arba Jo gimimą  – be jokio kito prisirišimo širdyje. Kai kas nors prieštarauja: „bet jis gimė ne tą dieną“, aš klausiu, ar jie ar kas nors, ką jie pažįsta, kada nors šventė gimtadienį kitą dieną nei tikrasis gimtadienis? Kai jie sako „taip“, aš klausiu, ar jie gerbia save ar kito žmogaus  pasirinktą dieną, tai kodėl jie negali pagerbti savo Viešpaties specialiai Jam parinkta diena?

 

Nuomonė prieš moralinę teisę

Moraliniam absoliutui nėra jokių prieštaraujančių argumentų. Pavyzdžiui, neteisinga nužudyti. Tai ne nuomonė, tai faktas. Žmogaus gyvybė turi vertę. Iš to kyla kitos tiesos; jei negerai žudyti, nes gerbiame žmogų, sukurtą pagal Dievo paveikslą ir Jo jiems duotą gyvybę, tai taip pat neteisinga niekinti tuos, kurie davė mums gyvybę šiame pasaulyje, mūsų tėvus ir  toliau, neteisinga vogti, geisti , pasiduoti geiduliams, kam nors meluoti. Mes gerbiame gyvenimą ir tos tiesos yra absoliučios.

 

Tačiau nuomonė apibrėžiama taip: „Įsitikinimas ar išvada, kurios laikomasi su pasitikėjimu, bet kuri, neparemta faktais ar asmeniškai paliudytais įrodymais ir asmeniniu sprendimu, priimtu dėl asmens ar daikto“.

 

Nuomonė nėra absoliutas. Kiekvienas žmogus turi valdyti savo emocijas ir mintis, kai kalbama apie kitų gyvenimą. Paulius II Korintiečiams 10:4-6, 5 eilutėje rašė: „Mes sugriauname prieštaravimus ir visas prieš  Dievo Žodį pasiaukštinusias  nuomones, kurios prieštarauja Dievo pažinimui, ir paimame savo mintis į nelaisvę Kristaus paklusnumui“. (ESV)

 

Mes pykstame arba įskaudinami, nes jie tiki kitaip nei mes... užpildykite tuščią vietą... politika, rinkimai, bažnyčios kilimo spalva, ką žmogus žiūri per televizorių ar kokius filmus mėgsta, kokiame name gyvena , ką jie dėvi...ir taip toliau. Mes formuojame nuomonę, kažkas jai prieštarauja, tada  supykstame, įsiskaudiname arba nutraukiame bendrystę ir  jaučiamės visiškai teisūs, nes jie laikosi arba daro tai, su kuo mes nesutinkame.

 

Yra įvairios priežastys, kurios atveria mus gyvenimui turint suformuotą  labai  tvirtą  nuomonę. Ji labai  valdinga, kaip buvo ir  mano mama. Jis  kontroliuoja kaip mano senas viršininkas. Jis  rėkia kaip mano dėdė, kuris  mane labai  įskaudino. Jis panašus į mano buvusį  pastorių, kuris... ir tai galima tęsti. Norėdami augti Kristuje, turime pagrįsti savo nuomonę ne remdamiesi savo praeities patirtimi, o tik nagrinėjamos problemos faktais. Kai išvados padaromos remiantis faktais. Tik faktais.

 

Ir visa tai nėra pagrįsta absoliučia moraline tiesa. Tiesiog tuo mes tikime. Iš tiesų, kai tai atsitinka, mūsų problema yra su mūsų Viešpačiu, o ne su kitu asmeniu. Mes negalime turėti  jokios nuomonės tiek, kad ji sukeltų nesutarimus ar išsiskyrimą su kitu asmeniu.

 

Jokūbas vėliau rašė 3:14: „Kai jūsų širdyse yra pavydas ar nesutarimai, nebūkite tuo patenkinti, nemeluokite  tiesai“. Kitaip tariant, jūs žinote, ką sako Žodis, nemeluokite tam, ką jau žinote savo veiksmais ir nuomonėmis, pateisindami savo nesutarimus / susiskaldymą – jūs žinote tiesą, pripažinkite  ją ir susitvarkykite savo širdį.

 

Šios eilutės mums sako, kad Dievo pažinimas paneigia mūsų nuomones, ir mes turime pakoreguoti jas, kai jos skiriasi nuo to, ko mus moko Šventojo Rašto absoliutai ir mūsų Viešpats.

 

Tačiau praktiškai, kada turime pasilikti savo nuomonę sau, ką darome, kai švenčiame Jėzaus gimtadienį, o draugas ar šeimos narys ne? Jei nešvenčiame Jėzaus gimtadienio, bet reikia eiti į šventinius vakarėlius ir pietus? Ką daryti, jei vaikai nori ridenti kiaušinius, bet mes norime pabrėžti Viešpaties prisikėlimą? Kaip mes elgiamės  su meile šiuose dalykuose? Kaip pasilaikyti savo nuomonę sau, kad nenusidėtume ir nepagerbtume kokio nors demono atėjusio iš  senovės pagoniškos šventės? O kaip turėtume patarti draugams, kurie klausia, ką daryti?

 

Kitą savaitę keletas praktinių atsakymų, kaip tai išspręsti... iki tol, laiminu,

Džonas Fenas

www.cwowi.org ir el. paštu john@cwowi.org